Atnaujintas 2003 m. gruodžio 12 d.
Nr.95
(1199)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kam naudinga izoliacija?

Lietuvos vyskupų principinga pozicija prieš eutanaziją, abortus, dirbtinį apvaisinimą, lošimų namus, esamą neteisingumą, propaguojamą smurtą ir prievartą, seksą, žeminantį moters orumą sukėlė blogio jėgų reakciją.Prasideda Bažnyčios autoritetų niekinimas, bijoma, kad Bažnyčia neatsigautų, nepradėtų vadovauti tautai, gelbstint ją nuo nuopolio ir išnykimo. Kas to šmeižto užsakovai?

Retas kuris nesistebi, kad Lietuvos valstybė, atkurta tautiniu pagrindu, kurios dorovės šaltinis – krikščionybė, būdama katalikiška šalis (apie 80 proc. pakrikštytų) net neturi parlamentinės partijos, kuri apgintų Bažnyčią. Parlamente – partijos be ideologijos, politiniai dariniai, kurie žvalgosi tik sau naudos. Kiekvienas mąstantis lietuvis bando ieškoti priežasčių, kodėl Bažnyčią ir krikščioniškąją partiją su pažangia pastovia ideologija ištiko tokia nesėkmė. Dar ne taip seniai, prieškario metais tiek Bažnyčia, tiek Krikščionių partija valstybėje ir visuomenėje vaidino lemiamą vaidmenį

XIX a. pabaigoje Krikščionių demokratų partiją įkūrė kunigai. Maironis kartu su kitais eruditais dvasininkais parašė pirmąją Krikščionių demokratų partijos programą. Kunigas Tumas-Vaižgantas – taip pat vienas Krikščionių demokratų partijos kūrėjų. 1918 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Krikščionių demokratų partija buvo galinga jėga. Aleksandras Stulginskis – baigęs Žemaičių kunigų seminariją, bet netapęs kunigu, buvo Seimo pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas. Kunigas Mykolas Krupavičius, Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Seimo atstovas, parengė žemės reformos įstatymo projektą.Būdamas Žemės ūkio ministru, vadovavo dvarų išparceliavimui ir žemės dalijimui bežemiams bei mažažemiams. Bažnyčia kartu su partija lėmė visuomenės socialinę raidą krikščioniškųjų vertybių šviesoje.

Kodėl taip neleistinai užmiršome Bažnyčiai ir krikščioniškajai partijai dėkingą istoriją? Kokie faktoriai lėmė dabar sunykusias krikščioniškąsias vertybes ir vis mažėjančią Bažnyčios įtaką visuomenei bei kas buvo ir yra tuo suinteresuotas?

Po Kovo 11-osios mūsų valstybės silpninimu suinteresuotos jėgos, trukdydamos įtvirtinti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę, suvokė, kad krikščioniškosios partijos gali būti pačios įtakingiausios Lietuvos valstybei. Juk nė viena partija neturėjo tokių išimtinai gerų sąlygų kurtis ir plėstis: Bažnyčia po okupacijos išliko vienintelė stipri užgrūdinta lietuvybės sala su nusistovėjusia struktūra, patikimais vadovais, patikimais partijos nariais, tikinčiaisiais. O svarbiausia – turi nepertraukiamą sistemingą ryšį su žmonėmis – kiekvieną sekmadienį gali kalbėti gyvu betarpišku žodžiu. Kairiosioms partijoms, ypač LDDP, tai, kad dainuojančiojoje revoliucijoje dalyvavo ir kunigai, kėlė grėsmę likti krikščioniškosios partijos šešėlyje. Jie siekė, kad krikščioniškoji partija nesinaudotų Bažnyčios baze, o kurtųsi ant plyno lauko. Jie kūrė ir pamėtėjo teoriją, kad Bažnyčia, kunigai negali „kištis“ į politiką ir tuo neturėtų įtakos valstybės ir visuomenės raidai. Čia jiems į pagalbą atėjo ir KGB su savo agentais, kurių gijos vedė net į Vatikaną. KGB per savo agentus net pasiekė, kad būtų pakeistas Vatikano radijo laidų vadovas, nes jis per daug „politikavo“.

Savaime aišku, turėjo atsirasti ir atsirado šios teorijos šalininkų ir pačios Lietuvos krikščionių demokratų partijos viduje. „Nelįskim po kunigų sutana”, – šaukė iš kitos pusės. O Bažnyčia savo pasyvumą aiškino tuo, kad ji yra aukščiau visų partijų ir negali susitapatinti su viena kuria partija, nes, partijai pralaimėjus, ir Bažnyčia pralaimėtų, nes ji už partiją atsakinga. Kaip matome, atskirai veikdamos Bažnyčia ir krikščioniškoji partija pralaimėjo. Krikščioniškoji partija nepateko į parlamentą, o krikščioniškųjų vertybių nykimas visuomenėje tebevyksta, bažnyčios tuštėja. Skaldytojai švenčia pergalę.

Nesuprantama, kodėl Bažnyčia, laikydama save aukščiau visų partijų, vienodai traktuoja partiją, kuri padeda realizuoti krikščioniškąsias tiesas, ir tas partijas, kurios trukdo, prieštarauja, demoralizuoja tautą ir tik prieš rinkimus taktiniais sumetimais pataikauja. Bažnyčia negali nesuvokti, kas yra kas. Kas eina su ja ir kas ją ignoruoja, negirdi jos balso. Abiem institucijoms sujungus savo veiklą tikėtina sėkmė, jei ne tokia pati kaip prieškariu, tai bent iš dalies. Juk vargu ar yra kita tokia jungtinė jėga, kuri pokomunistinėje visuomenėje išvestų piliečius iš dvasinės tremties. Tad būtina sutelkti suskaldytas jėgas, kurios savo veikloje remiasi Kristaus socialiniu mokymu, kurioms, be proto, jėgos ir pinigų, būdinga meilė.

Praktika patvirtina, kad kunigų įkurta partija be jų negali sėkmingai funkcionuoti. Kam naudingos tokios teorijos ir tokia praktika, įrodinėti nebereikia. Bažnyčia, veikdama vien skelbimu ir mokymu, negali pasiekti norimų rezultatų be krikščioniškosios partijos, kurios veikimo laukas yra politinė, ekonominė erdvė. Jei pati Bažnyčia nesiryžta įgyvendinti ekonominių, dvasinių vertybių, ji privalėtų padėti krikščioniškajai partijai parlamente tapti lemiančia jėga.Kol krikščioniškosios partijos pokomunistinėje valstybėje netaps lemiančia jėga, pokomunistinės pagirios užsibus ilgam.

Tautos nudvasinimas daugiausia vyko per mokyklas, per jas dvasinės vertybės ir turėtų būti grąžinamos. Bet kaip vykdomas religinis tautinis auklėjimas mokyklose, patys žinom. Daugelis tėvų norėtų, kad jų atžalas auklėtų katalikiškos mokyklos, bet, deja, tokių mokyklų valstybė neremia, jų neišlaiko.

Ar, skelbdama Kristaus socialinį mokymą, Bažnyčia gali šias problemas ignoruoti? Ar gali Bažnyčia ignoruoti Azartinių lošimų įstatymą, Alkoholio ir Tabako kontrolės įstatymus ir kt.? Bažnyčia, beviltiškai žiūrėdama, kaip sprendžiamos kai kurios problemos parlamente, vyksta pas parlamento vadovybę apeliuoti į jų sąžinę, prašyti, kad nebūtų priimtas įstatymas, žalojantis visuomenę. Tačiau be rezultatų... O Bažnyčia parlamente per savo atstovus pati galėtų spręsti. Tiesa, Vyskupų Konferencijos laiškai buvo paskelbti prieš rinkimus, tačiau jie buvo suredaguoti R.Ozolo stiliumi, tad mažai kas juos suprato. Kas ne kas, o dvasininkai turėtų mokėti, kaip prabilti į tikinčiuosius jiems suprantama kalba. Siūloma balsuoti vadovaujantis sąžine, bet pamirštama, kad okupacijos sąlygomis išaugo beveik dvi kartos strazdanota sąžine, vartotojiška nuostata.

Mūsų istorija rodo, kad Bažnyčia nepalikdavo tautos tragiškais momentais. Vyskupas Motiejus Valančius, gelbėdamas tautą nuo svaigalų tvano, grūmojo: „Neimkite į rankas graždankos”, saugojo ir gynė lietuvių kalbą. Kunigas A.Mackevičius, pasakęs paskutinį pamokslą, nusivilko sutaną ir išvedė į mišką dalgininkų būrį. Ar tauta jį smerkia ar gerbia? Maironis rūpinosi tautos socialiniais klausimais. Jo iškeltas šūkis: “Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu” ir šiandien tebėra aktualus. Kokiu keliu galima eiti tylint? Bolševikų okupacijos metais Bažnyčia nebuvo abejinga tautai, tautiškoms ir krikščioniškoms vertybėms.Aukšti Bažnyčios atstovai buvo šaudomi, tremiami, nes okupantai žinojo, kad tautos atspara – Bažnyčia. Tauta kėlėsi taip pat kartu su Bažnyčia. Per dainuojančią revoliuciją joks renginys nevyko be Bažnyčios. Kaip neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos valstybės atgimimo be Bažnyčios, taip neįmanoma įsivaizduoti, kas galėtų tautą išvesti iš dvasinės tremties be aktyvios Bažnyčios veiklos. O gal aš klystu? Gal galima?

Ignas MEŠKAUSKAS,

Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
Kėdainiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija