Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ir jauna demokratija turi gebėti apsiginti

Pulsuojantis vis naujais atskleidžiamais faktais, keliančiais grėsmę valstybės saugumui, paksogeito skandalas kiekvienam piliečiui, patyrusiam ir dar nepamiršusiam slogaus ir sunkaus okupacijos metų palikimo, kelia visą spiečių klausimų, į kuriuos atsakymų kol kas dar negirdėti.

Kaip galėjo atsitikti, kad Prezidentūra, antroji pagal svarbą valstybės valdžios institucija, tapo provokacijų perykla, įstatymų pažeidėjų ir demagogų širšynu, kurį, spaudžiant visuomenei, teko lyg ir išvaikyti, nors po išvaikymo padėtis Prezidentūroje radikaliai nepasikeitė.

Kodėl valstybės vadovas niekaip nepajėgia, nenori, o gal jam neleidžiama ištrūkti iš įžūliai atvirai veikiančių svetimų spectarnybų „patarėjų“ ar „konsultantų“ įtakos? Kodėl šių personų veika vis labiau primena iš „centro“ komandiruoto į Lietuvą emisaro, tituluoto sovietmečiu „antruoju sekretoriumi“, galių demonstravimą?

Kodėl neoficialūs, tačiau kasdien žiniasklaidos populiarinami Prezidentūros „patarėjai“, „konsultantai“ ir net etatiniais tautos „gelbėtojais“ besidedantys asmenys burbuliuoja tik viena vienintele „vyresniojo brolio“ kalba, o dažnas pasodrina ją gulago žargonu? Televizija jau vis mažiau paiso valstybinės kalbos įstatymo. Kodėl?

Kodėl valstybinė įmonė (!), „siekdama pelno“, o gal iš pareigos likti specifiškai ištikima kokiai nors iš sovietmečio užsilikusio „glavlito“ mutacijai, išspausdina milijoniniu tiražu prieš Lietuvos valstybę nukreiptą dezinformaciją? Ar tikėtina, kad už svaresnius Judo grašius (tai irgi pelnas!) Lietuvos Respublikos ta ar kita „valstybinė įmonė“ galės „savarankiškai“ parduoti ir...nepriklausomybę?

Tai tik keli klausimai, ir toli gražu ne pagrindiniai. Didžiausios grėsmės, jau sparčiai virstančios pavojais nacionaliniam saugumui, dar vangiai tebeformuluojamos Seime. Tad klausimas peršasi toks – ar lėtokai bręstanti Lietuvos demokratija turi pakankamai politinės valios ir jėgos apginti savo esmines pilietines ir moralines vertybes? Ar tai nėra jos pareiga? Ir ne tik šias vertybes, bet ir valstybės artimiausią ateitį, kurią suardyti ar pakeisti jos įgyvendinimo planus siekia tas pats „artimasis užsienis“. Jo emisarai, beje, gulago liežuviu dievagojasi norintys to paties - „gelbėti demokratiją Lietuvoje”.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

© 2003 "XXI amžius"