Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vadovavimasis Jėzaus tiesomis įprasmina Adventą

Advento trečiojo sekmadienio skaitomoje Evangelijos ištraukoje kalbama apie Kristaus pirmtaką šv. Joną Krikštytoją. Kai minios, atėjusios krikštytis, jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“, jis joms skelbė apie būtinybę iš savo garderobo paimti marškinius ir atiduoti juos neturinčiajam, o iš savo virtuvės atnešti maisto produktų ir duoti jų alkstančiajam. Jonas, neieškodamas žodžių kišenėje, ir muitininkams, ir kariams, ir kitiems žmonėms skelbia ateinantį Dievo Avinėlį ir ragina juos atsiversti bei laikytis teisingumo (plg. Lk 3, 10 - 14).

Prieš dvejus metus buvo išleista kun. prof. Luiso Gonzalezo – Carvajalo knyga „Toks yra mūsų tikėjimas“, kurioje rašoma: „Jono krikštas reikalavo daug, o davė mažai, nes, pakvietęs žmogų taip radikaliai atsiversti, jį palikdavo kapstytis savo jėgomis. Tuo jis skiriasi nuo krikščioniškojo: Jono vandens krikštas nesuteikdavo jėgų, o Jėzaus duodamas krikštas sujungia su Šventąja Dvasia, ‚mūsų jėgų jėga‘ “.

Gerai, kad šioje pastraipoje juntama tam tikra intriguojanti potekstė, skatinanti skaitytojus giliau susimąstyti. Be abejo, pripažįstame neįkainojamą Jėzaus įsteigto Krikšto sakramento vertę ir stengiamės giliau suvokti bei branginti nesiliaujantį Šventosios Dvasios veikimą, kuris mums per tikėjimą suteikia negęstančią viltį, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį regėsime Kristuje Jėzuje (plg. Ef 2, 7).

Tačiau pripažinkime: ir Jono krikštas Jordano upėje buvo palaimingas visiems geros valios žydams, kurie, paklusdami jo raginimui duoti tikrų atsivertimo vaisių (plg. Mt 3, 8), pirmiausia stengėsi tobulinti savo mąstyseną, kad paskui savo grįžimą prie Dievo sandoros jie galėtų paliudyti tikėjimo darbais. Taigi neabejotina, kad Jono Krikštytojo veikloje išryškėja svarbi Šventosios Dvasios malonė, kuri izraelitus iš anksto rengė įsitraukti į ateisiančio Mesijo ištikimųjų sekėjų gretas.

Kaip šv. Jono Krikštytojo laikais, taip ir šiais, matydami socialinę žmonių nelygybę ir ypač jų dvasinių vertybių nepriteklių, esame Viešpaties inspiruojami sąmoningiau ir ryžtingiau (vienu ar kitu būdu) atsiliepti į žmonių poreikius, tai yra, kad nešiotume vieni kitų naštas (ypač pagelbėdami tikėjimo namiškiams, plg. Gal 6, 10) ir taip įvykdytume Kristaus įstatymą (plg. Gal 6, 2). Joks tikintysis, prisimindamas Nukryžiuotojo meilę, negali būti abejingas kito skausmui. Nes jei yra priešingai, tai tuomet jo siela serga abejingumo artimui liga, kuri (jei negydoma) gali tapti chroniška.

Šv. Jono Krikštytojo žodžiai apie drabužių ir maisto dalies atidavimą vargšams gali būti suprantami ir plačiau: žmonės ne tik turėtų nestokoti būtiniausių dalykų, kurie palaiko ir stiprina jų fizinės egzistencijos jėgas, bet svarbiausia, kad jie ieškotų Dievo karalystės ir Jo teisybės, nes kas sąmoningai ieško, tas jau pačiame ieškojimo vyksme atranda Jėzaus pažadų išsipildymo palaimą (plg. Mt 11, 28 - 29).

Maža to, krikščionys (maldų, Šventojo Rašto pažinimo, sakramentų priėmimo ir artimo labui patarnavimo dėka), turtėdami dieviškomis malonėmis, kaskart įgyja stiprybės Dievo Dvasios galia tapti vidiniais žmonėmis, idant Kristus per tikėjimą gyventų jų širdyse ir jie, vis labiau pažindami Jo bekraštę meilę, būtų pripildyti visos Dievo pilnybės (plg. Ef 3, 16 – 19).

Kun. Vytenis Vaškelis

© 2003 "XXI amžius"