|
Liūdnos kanonizacijos pasekmės
Petras KATINAS
Netgi ne kasdien, o beveik kas valandą iš Prezidentūros,
o konkrečiai, iš paties Prezidento, pasigirsta vis keistesni pareiškimai
bei įvykių vertinimai. Kalėdų senelis, nežinia ką patariantis
patarėjas Sigutis Jačėnas,visiškai nusiplūkė. Tai bara žurnalistus,
tai užtrenkia duris prieš pat jų nosį. Naujoji Prezidento spaudos
atstovė rytą praneša Lietuvos radijui, kad įvyks Prezidento susitikimas
su VSD vadovu, o jau po poros valandų skelbia, kad susitikimas neįvyks,
nes Saugumo departamento vadovas... susirgo. Taip buvo praėjusį
penktadienį. Nors M.Laurinkus sveikas kaip ridikas buvo darbe, rengėsi
vykti į Prezidentūrą ir labai nustebo sužinojęs, jog pasiligojo...
Teko išreikšti tiktai nusistebėjimą, kad Prezidentūra nebežino
ką daro. Neatsitiktinai žinomi psichiatrai, vieni nebijoję skelbti
savo pavardės, kiti dėl viso pikto to nepanorėję, ėmė visai rimtai
kalbėti, jog Prezidento psichikos sveikata (sprendžiant iš jo daugiau
nei nesuprantamų veiksmų, veido išraiškos, primenančios kaukę, gestikuliacijos
ir pan.) turėtų kelti rimtą susirūpinimą.
Tačiau tai ne pats blogiausias dalykas. Anot politikos
apžvalgininko A.Bačiulio, Prezidentas ir jo kompanija (jis pasakė
aštriau šutvė) kasdien vis daugiau atsiskleidžia kaip svetimos
valstybės valią vykdantys nepriklausomos valstybės pareigūnai. Argi
atsitiktinai, paskelbusi apie savo atkūrimą, Lietuvos komunistų
partija ir jos vadu pasiskelbęs geležinkelininkų profsąjungos pirmininkas
Vladimiras Proščenka iš anksto pareiškė, kad komunistai remia Prezidentą
ir dar pabrėžia, jog su jais reikės skaitytis, nes jau dabar turi
septynis tūkstančius narių. Nespėjo šis neobolševikas pareikšti
apie kompartijos atgaivinimą, kai žiniasklaida bemat suteikė tribūną
V.Miščenkai, kuris Lietuvos Seimo nutarimą uždrausti komunistų partiją
pavadino niekiniu.
Dar keisčiau komunistų atsiradimą komentavo Socialdemokratų
frakcijos Seime narė S. Burbienė, neįžiūrėjusi tame nieko blogo.
Gal todėl, kad kone visa frakcija, ypač jos žiedas iš tos pačios
komunistų ir komjaunimo nomenklatūros. Taigi ginti Prezidentą susivienijo
radikalioji šutvė: dešiniaisiais save skelbiantys šustauskininkai,
murzininkai, prezidentiniai liberaldemokratai ir vis daugiau valdančiosios
partijos veikėjų, sugebėjusių taip pataisyti apkaltos Prezidentui
punktus, kad iš esmės juose faktiškai nebeliko jokių rimtesnių kaltinimų.
Tad iš apkaltos gali likti tiktai dar vienas Seimo prasto skonio
spektaklėlis. O tai, kad neokomunistai socialdemokratai, naujai
besikuriantys komunistai, liberaldemokratai, lietuviškieji žirinovskininkai
kartu su R.Paksu šokinėja per Maskvos virvutę jau mato visi. Mato
ir Premjeras, tačiau nors ir būdamas gudresnis už Prezidentą su
visais jo patarėjais, bet negali ir nenori atitrūkti nuo savų, o
gali tiktai kartoti seną komunistų pasakėlę: viskas vardan žmogaus,
viskas žmogaus gerovei. Nesvarbu, kokiais variantais svarbu kuo
dažniau kartoti.
Tą patį dabar daro ir R.Paksas. Kitas dalykas,
ar paskelbęs karą visiems, netgi Bažnyčios hierarchams R.Paksas
tai daro pats, ar kieno nors liepiamas. O tai, kad jis yra priklausomas
nuo J.Borisovo, jau nebekelia abejonių. Ir ne tik nuo jo pinigų.
Juk ne veltui Borisovas savo laikraštyje, platinamame Lietuvoje
milijoniniu tiražu, ir kai kuriuose susitikimuose su tautiečiais
tikina, kad būtent jo pastangų ir sumanaus vadovavimo rinkimų kampanijoje
dėka R.Paksas tapo Lietuvos (?) Prezidentu. Dabar lošiama kur kas
rimtesnė politinio pokerio partija Maskvoje žymėtomis kortomis.
Apie tai beveik atvirai kalbėjo užsienio reikalų ministras Antanas
Valionis, pažymėdamas, kad dėl R.Pakso, atsakingo už Lietuvos užsienio
politiką, veiklos galime būti atblokšti penkis - dešimt metų atgal.
Be to, ministras pabrėžė, jog galime nepatekti net į NATO arba pateksime
ten nevisavertės Aljanso narės teisėmis. Tačiau Prezidentas tarsi
užhipnotizuotas kartoja, jog nematąs jokios Lietuvos politinės izoliacijos.
Taigi dabar sprendžiamas ne R.Pakso, o Lietuvos
likimas, dar pakurstant visuomenės nuomonę, jog ne tik Prezidentas,
bet ir kiti Lietuvos politikai vos ne keliais šliaužioja po Maskvą
kaulydami pinigų prieš kiekvienus rinkimus. (Tą argumentuotai
įrodinėja tolerantiška apsiskelbusi Respublika.) Taip siekiama
įteigti visuomenei, kad be Rusijos vis tiek neišsiversime. Na, o
paradui diriguojantis Premjeras nepakliūva po jokiomis kritikos
strėlėmis, nors kone kasdien keičia savo poziciją. Vos grįžęs iš
ES viršūnių pasitarimo Briuselyje pareiškė, kad 85 Seimo narių parašai
dėl R.Pakso apkaltos bus surinkti be didelio vargo, ir čia pat uždraudė
ministrams, esantiems ir Seimo nariais, pasirašyti po apkaltos tekstu.
Labai įdomu ir tai, kad iš 53 Socialdemokratų frakcijos narių po
apkaltos Prezidentui tekstu pasirašė tiktai 31. Pasak A.Brazausko,
nieko čia nepadarysi, ir jokio spaudimo frakcijos nariams jis nedarąs.
Bet kas gi gali patikėti tokiomis deklaracijomis? Juk visi žino,
kad kur ne kur, o šioje partijoje tebegalioja senas kompartijos
demokratinio centralizmo principas, ir vado nurodymai vykdomi
be jokių diskusijų.
Kaip tarė, taip ir padarė. Grįžęs iš Briuselio
Premjeras, vos išlipęs iš lėktuvo, pareiškė, kad 85 parašai Prezidento
apkaltai bus surinkti be didelio vargo. Nors iki tol Premjero bendrapartiečiai
gana vangiai pasirašinėjo po apkaltos tekstu. Vaidino turinčius
savo asmeninę nuomonę. Tuoj po Premjero ir valdančiosios Socialdemokratų
partijos vado žodžių padėtis bemat pasikeitė. Tai rodo, kad įprastas
demokratinis centralizmas šioje partijoje veikia be sutrikimų.
Valdančiosios partijos pavyzdžiu pasekė ir lūkuriavusi socialliberalų
dalis. Netgi V.Uspaskich savo parašą suraitė. Matyt, nesulaukęs
Prezidento jam žadėtos paskelbti pritrenkiančios medžiagos apie
gausybę sukčių, susisukusių sau šiltus lizdus per visus atkurtosios
nepriklausomybės metus. Tarp nepasirašiusiųjų apkaltos daugiausia
socialdemokratų veikėjų. Tai tie patys Baltarusijos tėtušio A.Lukašenkos
garbintojai S.Dmitrijevas, V.Einoris, J.Bernatonis, B.Bradauskas,
V.Velikonis, M.Pronckus ir kiti panašūs neišsižadėję principų
idėjiniai leniniečiai. Prie jų, aišku, didysis kovotojas prieš Amerikos
imperializmą R.Pavilionis su gintarine ledi ir, aišku, krikščionys
demokratai K.Bobelis bei P.Gražulis, jau seniai balsuojantys sutartinai
kartu su motinine partija, taip pat jaunalietuvių vadu save tituluojantis
S.Buškevičius.
Ko gero, dabar teks palaukti tos bombos iš J.Borisovo, kuris Rygos
rusų laikraščiui Telegraf pareiškė, jog nuo šiol keičia savo taktiką
ir iš gynybos pereina į aktyvų puolimą. Todėl netrukus galime sulaukti
ne tik Apginkime demokratiją paistalų, bet ir nuodingesnių propagandos
porcijų. O žinant Afganistano karo veterano, turinčio kovinių apdovanojimų,
ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, atrasti kompromatą
prieš bet kokį aukštą valdžios pareigūną didelių sunkumų nesudarys.
Tuo labiau kad vadinamajame elite be nuodėmių esančius gali ant
vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
Visa bėda, kad R.Paksui tie 86 Seimo narių parašai
nė motais. Sužinojęs apie surinktus 86 parašus Prezidentas tą pačią
dieną savo gerbėjams Kalvarijoje, vaizduodamas pavyzdingą kataliką,
tepasakė: Atleisk, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Mat tik
jis vienas žino, ką daryti ir kaip. Dar daugiau, paaiškėjo, kad
R.Paksas Šventojo Sosto Apaštališkajam nuncijui apskundė sąmokslininkus
Lietuvos Bažnyčios hierarchus. Tokio dalyko tikriausiai dar nėra
buvę civilizuotų valstybių istorijoje.
Taigi du trečdaliai Seimo narių pritarė apkaltai.
Tačiau Prezidento spaudos tarnyba pareiškė, kad Prezidentas neatsistatydins,
o tie parašai jokios įtakos jo sprendimui neturės. Pasakė, kaip
kirviu nukirto. Taigi du trys mėnesiai S.Daukanto aikštės rūmuose
garantuoti. O per tą laiką maža kas gali atsitikti. Gal ir V.Putinas
su A.Lukašenka ką nors sugalvos. Juk ne be reikalo V.Žirinovskis
pasakė, kad Lietuvai reikia draugiško ir normalaus Prezidento,
kuris norėtų draugauti su Maskva. O šis tos draugystės labai nori.
Jeigu ne su Maskva, tai bent jau su Rusijos regionais.
Tokiu būdu politinis murkdymasis užprogramuotas
dar ilgam. Juk neatsitiktinai Prezidento įvaizdžio kūrėjas A.Katkevičius
prasitarė, jog prasidėjo trečiasis Prezidento rinkimų ratas. O kad
R.Paksas vėl kels savo kandidatūrą, galima neabejoti. Tik kas išdrįs
jam mesti pirštinę? Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus?
Vargu. Ko gero, A.Brazauskui vėl teks gelbėti Lietuvą. Tikėtis,
kad atsiras dar kas nors, nedaug vilties. Tiesa, kai kurie politologai
ir žurnalistai jau pradėjo šnekėti apie policijos generalinį komisarą
Vytautą Grigaravičių. Pastarojo meto sociologinės apklausos rodo,
kad policijos generalinio komisaro populiarumas kyla kaip ant mielių.
Tiesą sakant, tikėti tomis apklausomis rizikingas dalykas. Pakanka
prisiminti buvusio Seimo nario E.Bičkausko fantastiškus reitingus.
O dar labiau įsidėmėtinas be penkių minučių prezidento K.Bobelio
populiarumas. Kur jie dabar? Antrasis bent Amerikoje operuotis
pabėgti nuo žmonių akių gali, o kur dėtis pirmajam?
Bet blogiausia, kad politikai, jau dabar pasinėrę
į galimų Prezidento ir būsimų Seimo rinkimų peripetijas, pamirš
svarbiausius valstybės reikalus, išbarstys sukauptą kapitalą tarptautinėje
arenoje. Be šių dviejų rinkimų, bus ir treti: jau paskelbta, kad
birželio 13 dieną rinksime savo atstovus į Europos Parlamentą. Taigi
nuobodžiauti tikrai neteks. Be to, tuo galima irgi visiškai neabejoti,
šia sumaištimi pasinaudos (ir jau naudojasi) įvairaus plauko sukčiai,
jau nekalbant apie kaip grybai po lietaus dygstančius populistus.
Šis Prezidentūros skandalas - puikiausia terpė visoms kitoms nešvarioms
istorijoms užmaskuoti. Iš tiesų argi vien R.Paksas su R.Aču, ar
R.Smailytė su J.Borisovu, tapę savotiškais atpirkimo ožiais, vieni
susitepę? Negi kitų pakankamai žinomų veikėjų nagai ne į save lenkti?
Kodėl nebesigirdi tos Premjero sukurtos ir išreklamuotos
komisijos dėl žemės sklypų grobstymo veiklos? Ir vargu ar pasigirs.
Nes tie sklypai jau ne tik išsidalyti, bet ir perrašyti po kelis
kartus, parduoti tretiems asmenims. O tuo sklypų skandalu, kaip
vienu pagrindinių savo gynimosi koziriu, naudojasi R.Paksas. Visai
nesvarbu, kad tos sklypų aferos išaiškėjo ne jo dėka, bet kasdieniuose
vojažuose po Lietuvos provinciją žmonėms jau įteigta, kad ne tik
sąmokslininkai politikai, bet ir tie latifundininkais tapę valdininkai
sugalvojo atkeršyti Prezidentui
Todėl ir plaukia į susitikimus
su Prezidentu šimtai, dauguma jų ir buvę partorgai, ir kolūkių
administracijos personalas, ir šiaip sovietinių laikų nepamiršusi
publika.
Be abejo, R.Paksas ketina plūduriuoti Prezidentūroje
mažiausiai pusmetį. Nesvarbu, kad ši institucija per tą laiką negalės
vykdyti jai priklausančių funkcijų. Nieko nepadarysi demokratija.
Teigiama, kad demokratijos reikia mokytis. Bet ar kiekvienai tautai
tai buvo lemta? Lietuvai keletą šimtmečių teko kovoti vien už savo
išlikimą. Beje, ir valstybingumą praradome dėl per didelio demokratiškumo.
Juk Žečpospolitoje (liet. Respublikoje) net karaliai buvo renkami.
Vis dėlto turbūt teisūs tie, kurie tvirtina, kad demokratija nieko
vertas dalykas, bet žmonija kol kas nieko geresnio nėra sugalvojusi.
Žinoma, jeigu žmogus nelaukia malonių iš gamtos (atsiprašau, valdžios),
pavyzdžiui, nesiekia gal tik pasakose įmanomos lygybės. O kova dėl
valdžios turi savo nerašytas taisykles. Ir nulemia jas realios to
meto sąlygos. Žinoma, neapsieinama ir be nenusakomo fatumo, arba
likimo ženklų, o juos turi ne tik kiekvienas žmogus, bet ir valstybė.
Suprantama, kad jokia valstybė negali apsieiti
be valdžios. Nors niekas neabejoja, kad valdžia gali būti ideali.
Vis dėlto geriausia, kada ta valdžia išrenkama daugumos valia. Nors
tai ne visada garantuoja, kad bus išrinkti geriausi visuomenės atstovai.
Ryškesnės individualybės politinę kovą iš viso laiko nešvariu žaidimu.
Tačiau be tos sumautos politikos, bandydami gyventi demokratiškai
(ne anarchiškai), apsieiti niekuomet negalėsime ne tik mes, bet
ir mūsų palikuonys. Visa bėda, kad dabartinėje Lietuvoje kiekvienas
rinkėjas yra lyg vaikas, trokštantis, kad jam būtų papasakota vilties
pasaka. Ir tas pasakas išsijuosęs seka blūdinėdamas po Lietuvos
miestus ir kaimus R.Paksas bei naujasis jo bičiulis V.Uspaskich.
Keista, kad, sprendžiant iš skelbiamų reitingų, daugelis piliečių,
tai yra paprastų rinkėjų, ir po beveik keturiolikos nepriklausomybės
metų liko vaikais, trokštančiais pasakų ir viską gauti be jokių
pastangų. O pats save kanonizavęs Rolandas stumia pražūtin ne
tik savo gerbėjus, bet ir visą valstybę.
© 2003 "XXI amžius"
|