|
Kur du pešasi
Jei praėjusių metų pabaiga visiems siūlė Prezidento
rinkimų intrigą, tai šiemet visi laukia nesulaukia Prezidento skandalo
atomazgos. Pernai tokiu metu visi spėliojo apie rinkimų favoritą.
Dabar visi laukia šio favorito politinės mirties, kurią pyktelėjęs
dosniausias rinkimų rėmėjas pažadėjo dar pavasarį.
Kas paskatino tokius grubokus pažadus? Neįvykdyti
pažadai ar nesulaukta finansinė sėkmė? Ir šiandien dar neaišku,
kur išsiskyrė J.Borisovo ir R.Pakso keliai. Oficialiai jie jau senokai
nebendrauja, tačiau tai netrukdo pirmajam šalies vyrui lankytis
bičiulio šeimos šventėse. Keistokas atrodo ir laikraštiena pavadintas
Apginkime demokratiją leidinys. Jame lyg ir aukštinamas J.Borisovas,
lyg ir bandomas apginti R.Paksas. O iš tikrųjų ten pasakojamos Prezidento
biografijos pasakos, įtartinai panašios į seniai girdėtus Volodios
Uljanovo vaikystės žygdarbius. Tai kas šis laikraštis Prezidento
gynimas ar jo diskreditacija?
Mes ilgai stebėjomės ir netgi pradėjome džiaugtis,
kad Lietuvai pavyko ištrūkti iš dusinančio Rusijos glėbio. Pakvietimas
į NATO ir ES, įsimintinas JAV prezidento apsilankymas Vilniuje,
triuškinanti eurointegracinio referendumo pergalė. Kartais net nesitikėjo
negi mūsų vyresnieji broliai iš Rytų paliks mus ramybėje?
Pasirodo, džiaugtasi buvo per anksti. Suveikė vadinamasi
paskutinio metimo principas. Jo šiuo metu Lietuvai labiausiai
trūksta. Pirmavusi tarp regiono šalių ekonominiu augimu, pasižymėjusi
gana stabilia demokratija mūsų valstybė pastarosiomis savaitėmis
pasidarė karčių pašaipų tarptautinėje arenoje taikiniu. O rimti
politikai prabilo, kad gali būti ir kliūčių mūsų integracijai, ypač
į NATO, nes valstybė, kur paslaptys nuteka iš aukčiausių valdžios
pareigūnų aplinkos abejotiniems asmenims, neverta pasitikėjimo.
Taigi triukšmas sukeltas, piliečiai pasidalijo į dvi nesutaikomas
stovyklas. Užsispyręs Prezidentas tvirtina neatsistatydinsiąs. O
kažkas iš pasitenkinimo trina rankas. Katastrofiškai smunka ne tik
prezidentinės partijos populiarumas, nes jos oponentai irgi nėra
populiarūs. Horizonte jau kyla naujo tautos gelbėtojo partijos
saulė.
Dabar jau nesvarbu, kas iš tų dviejų rusų, V.Uspaskich
ar J. Borisovas, nori Lietuvai gero, kaip jie patys sako. Vienas
jų gelbėja demokratiją, kitas renka parašus Konstitucijos pakeitimo
referendumui ir kuria naują populistinę partiją skambiu Darbo partijos
pavadinimu. Vienas nesugeba paaiškinti savo partijos vietos politinėje
sistemoje, sako, kad ji nei dešinėje, nei kairėje, ir tai suprantama,
nes populistai (ir jais susižavėjusieji) neturi tvirtesnių įsitikinimų,
o tik kalba tai, kas populiaru šiuo momentu. Kitas gelbėtojas užtvindo
šalį savo agitaciniu laikraščiu, iš kurio taip ir nepaaiškėja, kaip
tą demokratiją jis išgelbės. Gavęs penkis ordinus ar Lietuvos generolo
laipsnį?
* * *
Pasižiūrėkime į Lietuvą iš šono. Kaip atrodome
kitų šalių gyventojams? Vaizdelis susidaro tikrai nekoks. Šalis,
labai norinti į karines ir ekonomines vakarietiškas struktūras,
išsirenka sau Prezidentą, žadantį tvarkos atstatymą. Geri norai,
sakysite. Bet vien jų maža. Po kelių mėnesių paaiškėja, kad šalies
vadovui artimoje aplinkoje susirinko margaspalvis avantiūristų būrys,
ne tik planuojantis pakeisti daugelį pagrindinių skiriamų (tarp
jų ir vadinamųjų jėgos struktūrų) pareigūnų, bet veikiamas tarptautinės
mafijos vadeivų ir netgi užsienio žvalgybų įtakos. Kaip jums atrodo,
ką turėtų apie mūsų šalį pagalvoti ES ar NATO vadovai? Ar jie patikėtų
mūsų vadovų norų nuoširdumu? Ir ar jiems reikia tokios naujokės?
Kam toks naujas nereikalingas galvos skausmas?
Ir nereikia toli ieškoti tų, kuriems šis sąmyšis
gali būti naudingas. Viena moteris, dalyvavusi isteriškuose Koridos
pasiskėryčiojimuose, atvirai pasakė, kad laukia rusų tankų sugrįžimo.
Ir tai turėtų padaryti Prezidentas. Nežinia, kur žiūri mūsų prokuratūra,
bet jau tokio atviro nesantaikos kurstymo TV ekranuose tikrai neturėtų
būti. O gal mūsų demokratija ir yra tokia unikali, kad negali apsiginti?
Juk kitoje TV laidoje rusų žurnalistas, paklaustas, ar Rusijoje
įmanomas toks atvejis, kai kitos šalies psichologinio karo specialistai
rengia ir diriguoja agitacinių lapelių rašymą, tik nusišypsojo ir
pasakė, kad to iš principo negalėtų būti, o kas atsitiktų tokiems
drąsuoliams, jis net nesiimąs spėlioti...
Tauta supriešinta. Sunku pasakyti, kas galėtų ją
sutaikyti, nes šalies vadovo jau neveikia ir Bažnyčios hierachų
raginimai. Aiškėja, kad ir tas parodomasis Prezidento šeimos religingumas
tebuvo reklaminės kampanijos dalis, o tikrovėje turbūt nepakilta
aukščiau įtartinų žiniuonių užkalbėjimų. Kartais kyla net baisus
įtarimas, neseniai perskaitytas vienoje interneto pokalbių svetainėje,
kad šalies vadovas atsistatydins tik po to, kai sužinos, kad Lietuvos
nepakvietė nei į ES, nei į NATO. O tokio pobūdžio pranašystėmis
taip nesinori tikėti.
* * *
Suskaldyta tauta pasmerkta nesekmėms. Dažnai jos
virsta katastrofomis. Lietuvos istorijoje būta net keletas atsitikimų,
kai vidaus suirute sėkmingai pasinaudojo galingesni bloga linkintys
kaimynai. Lietuva ne tik sėkmingai gynėsi nuo kryžiuočių, bet ir
plėtė savo valdas į Rytus. Bet kai dėl valdžios susivaidijo pusbroliai
Gediminaičiai, į pagalbą buvo pasikviesti vakarykščiai pikčiausi
priešai. Teko užrašyti kryžiuočiams Žemaitiją. Vėliau jungtinėje
Lietuvos-Lenkijos valstybėje bajoriškoji demokratija pamažu išvirto
į anarchiją. Bet net per XVII a. viduryje vykusį karą Rusija mus
užpuolė tik po to, kai šalį nusiaubė ir susilpnino tų pačių maskvėnų
inspiruotas jau šešerius metus vykęs vidaus karas su kazokais. Dar
po keliasdešimt metų prasidėjo pražūtingas Šiaurės karas su Švedija,
o tuo pačiu metu mūsų bajorai aiškinosi santykius brolžudiškame
mūšyje prie Valkininkų. Ką ten XVIII amžius juk tie patys lietuvių
politikai 1940 metais džiaugėsi A.Smetonos diktatūros žlugimu, nepastebėję,
kad išsivadavimas atriedėjo ant sovietinių tankų. Tomis dienomis
smetoninio režimo oponentai tikėjosi Lietuvai išsaugoti nors Mongolijos
liaudies demokratijos pseudovalstybėlės statusą. Naivuoliai!
Toks naivumas nėra vien juokingas. Dažnai jis būna
ir pavojingas. Tą turėtų prisiminti visi, patikėję saldumynais,
barstomais iš malūnsparnio, ar tvirtos rankos pasakomis. Ir pagalvoti,
kas galų gale laimės, jei susikibs du lietuviai. Juk kur du pešasi,
dažniausiai nugali trečias...
Darius VILIMAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|