|
Skirtybės ir pasitikėjimo prezumpcija
Estų, latvių ir lietuvių tautas sieja ne tik Baltijos
krantas, bet ir skaudus XX amžiaus totalitarinių nacių ir komunistų
režimų nusikaltėliško suokalbio palikimas, kuris, be bendrų bruožų,
turi ir esminės svarbos skirtybių. Šios, nors ir labai keista, daro
stiprią įtaką nūdienos politiniams įvykiams Lietuvoje ir regione.
Toji įtaka pakankamai skirtinga estams ir latviams. Stalinas su
Hitleriu, susimokę pradėti Antrąjį pasaulinį karą, tikėjosi vienas
kitą pergudrauti. Abu siekė to paties tikslo svetimų teritorijų.
Gyventojai jų nedomino. O numatytų užgrobti valstybių sąmoningi
piliečiai grobikų planuose figūravo tik kaip balastas, kurio reikia
atsikratyti, patogiausia - sunaikinant.
Nacių didysis reichas žlugo pirmasis. Sovietams
liko laisvos rankos veikti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Masiniai
trėmimai ir rusakalbių atkeldinimas į buvusių laisvų valstybių teritoriją
buvo sudėtinės genocido politikos dalys. Nesiekiant preciziško tikslumo,
žlungant Sovietų Sąjungai, o iš tikrųjų tai - Rusijos imperijai,
Estijoje rusakalbiai sudarė apie 40 proc. gyventojų, Latvijoje
arti pusės, o Lietuvoje kitataučių buvo maždaug penktadalis, taigi
išliko toks pat kaip ir Pirmosios Respublikos metais, nors, naciams
išnaikinus žydų tautinę mažumą, padaugėjo rusakalbių kolonistų.
Aktyvus ginkluotas pasipriešinimas smarkiai stabdė Lietuvos kolonizaciją.
Kas nutiko atkūrus Baltijos šalių nepriklausomybę?
Estai ir latviai, suvokdami mirtiną pavojų tautos išlikimui, taip
pat ir nepriklausomybės išsaugojimui, numatė kurį laiką nesuteikti
pilietybės sovietų okupacijos metais atkeldintiems kolonistams.
Tai labai papiktino artimąjį užsienį. Pradėta mušti būgną apie
neva vykstančius demokratijos pažeidimus ir rusakalbių teisių gynimą
Estijoje ir Latvijoje.
Nesunku numatyti, kokia būtų buvusi kolonistų politinė
orientacija: tikriausiai ne į Europos Sąjungą, NATO, bet į Rusijos
vairuojamą NVS. Okupacijos padariniai paaštrino estų ir latvių pilietinį
budrumą. Jie ir valstybės vadovą prezidentą rinko savo parlamentuose,
nerizikuodami pavesti šią teisę liaudžiai, tačiau anaiptol ne iš
nepasitikėjimo ar antidemokratiško nusiteikimo. Mūsų kaimynai gerai
jautė, kad senbuvių pilietinis sąmoningumas okupacijos metais buvo
gerokai susilpnintas, kad jį reikia atkurti ir brandinti. Kolonistų
gyventojų lūkesčiai buvo nedviprasmiški orientacija į Rytus. Tokiomis
sąlygomis ir nepriklausomybės sąvoka gali būti iškreipta.
Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje gyvenusiems
kolonistams ir net okupacinio aparato darbuotojams, tiesiogiai vykdžiusiems
genocido politiką, nebuvo jokių kliūčių tapti Lietuvos Respublikos
piliečiais. Maža to, gausiai priverstinei išeivijai tokia teisė
nebuvo suteikta. O jos aktyvioji dalis buvo pasiryžusi grįžti tėvynę
ir energingai imtis atkuriamojo darbo. Galbūt šį paradoksą galima
paaiškinti Sąjūdžio bangos išpopuliarinta gerumo ir pasitikėjimo
prezumpcija? Juk nekenčiamas okupacinis-kolaboracinis režimas buvo
nušluotas tautos valios impulsu. Ir, svarbiausia, taikiai! Gal dėl
to vengta komplikuoti padėtį? Naivu buvo tikėtis ilgiau išlaikyti
pakilusią Sąjūdžio bangą.
Tikriausiai ta pati priežastis nulėmė apsisprendimą
Prezidentą rinkti visos tautos balsais. Kad stipresnis jaustųsi,
kad tikresnis Konstitucijos ir žmogaus teisių garantas būtų. Matyt,
tada dar nebuvo įsisąmoninta, kad posovietinės visuomenės pilietinis
brendimas tai nenutrūkstantis ir banguojantis vyksmas. Kaupiami
ir apibendrinami politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio
gyvenimo pokyčiai tampa pilietinės savivokos stuburu. Tačiau reikalingi
patikimi teisiniai antivalstybinės veikos apribojimai. Juk tie patys
centrai, nepaisant jų pavadinimų kaitos, savo veikos Lietuvoje
niekada nebuvo nutraukę.
Peršasi apmaudi išvada tauta, parodžiusi išskirtinį
atsparumą okupantui, vienintelė iš pavergtųjų sukilusi 1941 metų
birželį, visą dešimtmetį priešinusis ginklu, 1990 metų kovą pirmoji
nusimetusi gėdingą sovietinės pseudorespublikos statusą, lyg ir
prarado pilietinį budrumą. Galėjome įsitikinti, kad svetimoms spectarnyboms
padirbėjus, mestelėjus keliolika milijonų, sukeliama totalinė
sumaištis valstybėje. Rizikuojama prarasti visą sunkiai, bet nuosekliai
per trylika nepriklausomo gyvenimo metų kauptą politinį kapitalą,
sužlugdyti realią ir jau ranka pasiekiamą nacionalinio saugumo garantiją.
O pastaroji įstatymo kalba įvardyta kaip svarbiausias vidaus ir
užsienio politikos tikslas.
Ne apie Prezidentūros skandalo herojus reikia kalbėti.
Atrodo, kad dalis jų dirbo ar dar tebedirba tamsoje (tai NKGB-KGB-FSB
pamėgtas terminas, apibūdinantis verbavimo metodą, kai asmuo gauna
netiesioginę užduotį, manydamas, jog veikia savo galva ir savo iniciatyva).
Seimo nario Aloyzo Sakalo vadovaujamos komisijos nustatyti faktai
neginčijamai rodo, kad buvo, tikriausiai ir liko, trumpu pavadžiu
tampomų marionečių.
Sv. Kalėdos ne tik Kristaus Gimimo šventė, bet
ir susikaupimo, ramybės bei šviesių apmąstymų metas. Įžūlaus melo,
demagogijos ir netikrų pranašysčių tvaikas neturėtų šios nuotaikos
sugadinti. Verta prisiminti okupaciją, kovas, tremtį, gulagą tėvynės
vaikai per Kalėdas visada rasdavo dvasinę atramą. Tvaikas išsisklaidys.
Po Naujųjų metų. Dabar - tai jau Seimo egzaminas. Ir mūsų, piliečių,
taip pat.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"
|