Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ramybės Kunigaikštis

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1). Per Kalėdų nakties Mišias klausomės šių pranašo Izaijo žodžių ir atrodo, kad jie rašyti ne prieš tūkstančius metų, bet mūsų dienomis. Juk daugelis žmonių jaučiasi gyveną „nevilties šalyje“, sunkiai tikėdami, kad gyvenimas keisis į gera. Kalėdos dėl to yra brangios, kad jos kasmet atnaujina viltį ir širdis pripildo tikrojo džiaugsmo, jos kalba vienareikšmiškai: Dievas yra su mumis, todėl būkime drąsūs ir pilni vilties!


Tebūna mūsų tėvynėje
daugiau tikros šviesos ir džiaugsmo

Kalėdinis žodis – sveikinimas Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1)

Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos tikintieji!

Šiandien Jūs atėjote pagarbinti Kūdikį Jėzų, anuomet užgimusį mums ir tarp mūsų. Jūsų atviras širdis šią dieną galėčiau palyginti su Betliejumi, kur galėjo prisiglausti ką tik gimęs Jėzus, mūsų Išganytojas. Ačiū, kad šiandien esate čia, savo parapijos ar svečioje bažnyčioje (koplyčioje), esate Jėzaus prakartėlės artumoje.

Vienoje krikščioniškoje legendoje pasakojama, kaip vieną naktį bandą ganę piemenys netikėtai išgirdo angelų giesmes, pamatė nuostabią žvaigždę, sušvitusią padangėje, bei išgirdo raginimą eiti pagarbinti Naujagimio.


Prisimink, jog esi pakviestas
į Dievo karalystės šviesą

Mielieji,

Kalėdos mus vėl pakviečia bent trumpam palikti kasdienius darbus, slegiančius rūpesčius, politines aktualijas ir nukelia į naktį Betliejaus apylinkėse. Čia sutinkame piemenis, pakaitomis budinčius ir serginčius savo bandą. Nors ir pažymėti skirtingo laiko bei kultūros, esminiais bruožais mes taip pat esame panašūs į juos. Kiekvienas mūsų turime savo kaimenę, savo atsakomybės lauką, kurį apglėbiame meilės rūpesčiu. Tai mūsų šeimos, bendruomenės ir Tėvynė – jų dabartis ir ateitis. Dirbame, budime ir sergime, kaip tie Betliejaus piemenys, į kurių būrį įsiliejame, kad kartu išgyventume Kalėdų nuostabą.


Kalėdos – Dievo dovana, skirta mums

Šiaulių vyskupo kalėdinis sveikinimas
Šiaulių vyskupijos kunigams ir tikintiesiems

Kaip ir kiekvienais metais, į pasaulį vėl atėjo Kalėdos. Galėtume pagal jas skaičiuoti metus. Iš tiesų ši šventė mums byloja apie praeinantį laiką, tačiau tikroji jų prasmė slypi kitur.

Krikščionis neturi teisės šią nuostabią šventę sutapatinti vien tik su pramogomis, maloniu bendravimu prie stalo ar gauta ne visuomet naudinga dovana. Pačios Kalėdos jau yra mums skirta Dievo dovana. Tai nepaprastas įvykis, kuris, tinkamai jį supratus ir priėmus širdin, gali pakeisti mūsų gyvenimą. Tai neįmanoma, jei Kalėdas suvoksime kaip šventę, kuri tik atkartoja tai, kas vyko prieš vienerius, dvejus, penkerius ar dešimt metų. Atrodytų, tie patys sveikinimai, tie patys žodžiai, veidai, panašūs jausmai ir gražūs pažadai… Iš tikrųjų taip nėra…


Pasitikime ateinantį Viešpatį

Kasmet prieš šv Kalėdas būna Adventas, kad nusikratytume, atsižadėtume tobulybės patogumo ir vėl padarytume vietos ateinančiam Viešpačiui. Gražus ir geras krikščioniškas gyvenimas – tai pasirengimas Jį sutikti. Tai ne pamaldus pasitenkinimas savimi, ne fariziejiškas teisumas. Mes einame lengviausiu keliu, ieškome padėkos ir pripažinimo, mes mokame puikiai pasakoti apie savo gerus darbus arba mėgautis savo atsižadėjimo nuostabumu. Kai Bažnyčia prieš Kalėdas sako: „Darykite atgailą, atsiverskite“ ji turi omenyje šitą mūsų protingą aritmetiką. Juo arčiau ši Dievo meilės šventė, tuo labiau mes suprantame, kad tai, ką turime gera, yra dar netobula. Kalėdos reikalauja dievobaimingųjų atgailos. Tai nėra pasišaipymas iš davatkų, fariziejų ar šventeivų. Turime mintyje tikrai gerą žmogų, sąžiningą, dvasingą. Tad ir sakome: „Darykite atgailą“, ir dvasingas žmogus prie prakartėlės stovi tuščiomis rankomis.


Kalėdų slėpinio uždangos pravėrimas

Paslapčių paslaptis – įsikūnija Tas, kuriam asmeniškai jokio gimimo nereikėjo. Gimti Viešpačiui, ir dar tvarte, atrodo mažų mažiausia nesusipratimas, nes Jis juk pati absoliučios būties amžinoji pilnatvė, niekados nepaliesta nebūties šešėlio

Štai mes, veikiant nepaprastai Visagalio malonei, pašaukti iš nebūties tamsybių į akinančią dieviškosios meilės egzistenciją, per gimimą atėję į šį pasaulį, pirmuoju kūdikišku krykštavimu paskelbėme visatai, jog esame sukurti Aukščiausiojo garbei ir nemarumui.


Nueikime į gimtuosius namus

Gerbiamieji ir Mielieji,

vėl švenčiame Kalėdas, vėl prisimename Jėzaus atėjimą į žemę, vėl regime Jį pasilenkusį virš mūsų ir taip arti jaučiame Jį, kai susėdame prie Kūčių stalo.

Tą vakarą visi susirenka į savo tėviškes. Rodos, eitum ir eitum tą vakarą į savo gimtinę. Deja, daugelis mūsų jos jau nebeturime. Daugybė kaimų ir sodybų karo metais ar sovietiniais laikais ištuštėjo ir sunaikinta. Važiuoji ar eini ir matai – begaliniai laukai ir tik viena kita sodyba. O kiek čia buvo ūksmingų sodų, gražių namų, nuostabių darželių. Ir visi, čia gyvenę žmonės, išblaškyti po miestus, po svetimas šalis. Daugelį ir šiaip gyvenimo keliai be prievartos nubloškė į svetimus kraštus ar miestus...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija