Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tebūna mūsų tėvynėje
daugiau tikros šviesos ir džiaugsmo

Kalėdinis žodis – sveikinimas Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1)

Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos tikintieji!

Šiandien Jūs atėjote pagarbinti Kūdikį Jėzų, anuomet užgimusį mums ir tarp mūsų. Jūsų atviras širdis šią dieną galėčiau palyginti su Betliejumi, kur galėjo prisiglausti ką tik gimęs Jėzus, mūsų Išganytojas. Ačiū, kad šiandien esate čia, savo parapijos ar svečioje bažnyčioje (koplyčioje), esate Jėzaus prakartėlės artumoje.

Vienoje krikščioniškoje legendoje pasakojama, kaip vieną naktį bandą ganę piemenys netikėtai išgirdo angelų giesmes, pamatė nuostabią žvaigždę, sušvitusią padangėje, bei išgirdo raginimą eiti pagarbinti Naujagimio.

Piemenys apstulbo, tvartelyje išties radę gražų Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Greta buvo jo tėvai. Atbėgusieji pagarbino Naujagimį ir dovanojo jam kuklias dovanėles – kas ką turėjo; tačiau vienas piemenėlis niekaip negalėjo suprasti, kas dedasi, nes visiškai nieko nepaprasto nematė. Draugai ragino jį ką nors padovanoti, bet jis atsakė nieko neturįs. Tuomet vienas piemenėlis patarė jam: gal dovanok savo kailinius, užklok vaikelį, nes jam šalta. Šis taip ir padarė. Ir vos tik jis užklojo vaikelį savo kailinukais, jam taip pat suskambo angelų giesmė, sušvito nuostabi žvaigždė ir jis išvydo dieviškąjį Kūdikį.

Šios legendos mintis aiški ir pamokanti. Pažinti Jėzų, pajusti Jį gyvą savo sieloje gali tik tas, kuris parodo Jam atsidavimą, meilę, ištikimybę, kuris nebijo asmeninės aukos, geba išsižadėti blogų įpročių bei vengti nuodėmių.
Ar nekyla ir mums šiandien klausimas, kodėl ne visi, kaip anuomet Betliejuje, išvysta dievišką šviesą savyje, savo gyvenime? Kodėl mūsų katalikiškoje šalyje, ypač pastaruoju metu, tiek daug sudrumstų širdžių, nėra deramos santarvės ir ramybės, nors, kita vertus, iš papuoštų eglučių, dovanėlių ir kitokių blizgučių, atrodytų, yra su perteklium.

Ar ne mes patys dėl to kalti? Ar šiandien iš tiesų deramai mylime Jėzų, Jo atneštą taiką ir ramybę, išganymo malones. Pasvarstykime. Šiandien, manau, galime atvirai pasakyti, kad mūsų visuomenėje, ko gero, daugiau tokių, kurie labiau linkę pasitikėti savimi, burtininkais ar astrologais nei Dievu. Kad ir kaip būtų paradoksalu, netgi kai kurie iškiliausi politikos žmonės rodo panašaus nusistatymo pavyzdį ir turi sekėjų. Ne paslaptis ir tai, jog Dievo vardas pas mus tapo taip nuvertintas, kad ne tik įvairių susibūrimų metu, o ir kasdienėje šnekoje neretai nuskamba kartu su keiksmažodžiais. Skaudu. Labai skaudu ir dėl to, kad tik nedidelė dalis save laikančių katalikais švenčia sekmadienį - įsakytų švenčių dienomis dalyvauja šv. Mišiose, klausosi Dievo žodžio, priima šv. Komuniją. Toks elgesys išties pažeidžia meilę Dievui, pagarbą Jam, tikėjimą Jo malonėmis, sumenkina krikščionio vardą. Manau, kad tai daugiausia ir būtų atsakymas - kodėl šiandien tarp mūsų tiek daug sudrumstų širdžių, nėra deramos santarvės ir ramybės; kitais žodžiai tariant – daugelis suklaidinti, nežino kuo tikėti, kuo pasitikėti…

Broliai ir seserys Kristuje, tikiu, kad daugumai čia esančiųjų labiau tinka ne šie perspėjimai ar griežti pamokymai, o šventųjų gyvenimui apibūdinti skirti žodžiai, nes savo gyvenimu jūs esate gražiausiai paliudiję bendrystę su Dievu – patys maitinatės Dievo malonėmis ir kitiems jas liudijate. Tačiau, kad ir kaip kalbėtume, visi, kurie jaučiame atsakomybę už savo išganymą, mūsų katalikiškąją bendruomenę, tėvynės reikalus, žmonių santarvę, turime suvokti, jog reikia be atodairos budėti – pamokyti, patarti, rodyti pavyzdį ir, kaip piemenims iš minėto pasakojimo, paaukoti Jėzui, ką šiuo metu turime brangiausia – savo kasdienę sąžiningai atliktą pareigą, kilnią meilę artimui, nuoširdžią maldą už save, savo šeimą, bendruomenę ir tėvynę. Jei mūsų malda bus sujungta su kasdieniu pasišventimu, kaip meldėsi ir aukojosi mūsų šventieji, tautos kankiniai, tikrai ir mūsų šeimose, bendruomenėse ir tėvynėje bus daugiau tikros šviesos ir džiaugsmo.

Sibiro maldaknygės autorė Adelė Dirsytė, kuriai Lietuvos katalikai meldžia pripažinimo kankine, šį kartą tetampa mums pavyzdžiu; ji anuomet Kalėdų maldoje taip rašė: Šventasis Kūdikėli! Priimk mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Dėl Tavo Švenčiausiosios Motinos ir visų šventųjų nuopelnų, pasigailėki mano mylimųjų ir mūsų Tautos. Jos pavyzdys, didis prasmingų siekių išsipildymo troškimas tebūna ir mums graži pamoka ir paraginimas. Dieve, duok ir mums tokios dvasios ir laimink, kad sugebėtume kurti vis gražesnį gyvenimą, vertą amžinosios garbės.

Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos tikintieji!

Tikiu, kad daugumos iš Jūsų lūpomis taip pat nuolat tariamos panašios maldos ir žodžiai; jūsų širdyse, tikiu, jos nešamos ir gyvenimu paliudijamos; tikiu, kad Dieviškosios paslaptys, kurias šiandien švenčiame, padės mums pakilti iš kasdienių sunkumų bei drauge su pranašu Izaiju džiugiai tarti: Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.

Džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv.Kalėdų bei laimingų Naujųjų 2004 -ųjų metų !

Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija