|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Benamis irgi žmogus
Artėjant svarbiausioms metų šventėms šv. Kalėdoms ar Velykoms jaučiame padidėjusį šurmulį parduotuvėse, gatvėse, darbovietėse. Perkame dovanas vieni kitiems, jei ne tokie uolūs katalikai esame, stengiamės atlikti išpažintį, apsivalyti sielą. Bažnyčia ragina tomis dienomis apsidairyti aplink, pastebėti vargšus bei sunkiau gyvenančius kaimynus, parapijos bendruomenės narius. Dažniausiai per Caritas galintieji atneša atliekamų drabužių, maisto. Įvairias labdaras rengia kitos organizacijos. Šv. Kalėdų švenčių džiaugsmą iš tiesų gali pajusti kiekvienas: ir turtingas verslininkas, ir ligos pakirstas invalidas, ir įstaigos tarnautojas, ir pinigų stokojantis pensininkas, ir globos namuose augantis vaikas, ir netgi namų neturintis gatvės valkata. Žinoma, kiekvieno jų švenčių iškilmingumas ir pajautimas būna skirtingas. Ko gero, eidami gatve ir matydami išmaldos prašantį elgetą, suprantame, kad jam šventės ne kažin kiek skiriasi nuo kasdienybės, nors žmonės ir jam tomis dienomis daugiau aukoja. Norėdami atkreipti dėmesį į pačius vargingiausius mūsų visuomenės narius benamius, pakvietėme prie XXI amžiaus apskritojo stalo pasikalbėti įvairių su šiais žmonėmis susiduriančių asmenų būrį. Atėjo ne visi pakviestieji, tačiau ir atėjusieji turėjo įdomių minčių. Pokalbyje prie apskritojo stalo dalyvavo Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus komunalinio ūkio objekto poskyrio inžinierė Stanislava Stasiūnienė, Kapucinų pasauliečių III ordino sesuo Kristofora gydytoja Irena Skruodytė, Kauno miesto viešosios policijos komisariato Prevencijos skyriaus komisaras inspektorius Rimas Sidera, buvęs benamis ir kalinys Arnoldas Grigaliūnas.
Kaip, būdamas benamis, jausdavot gyvenimą artėjant Kalėdoms ir Velykoms, kai visuomenė daugiau dėmesio skiria vargšams? Gal daugiau išmaldos gaudavote? Arnoldas Grigaliūnas: Aš tada gyvenau Vilniuje. Vaikščiodavau prie stovinčių automobilių ir prašydavau ką nors paaukoti šventėms. Žmonės iš tiesų negailėdavo. Daugiausia, kiek esu pastebėjęs, aukodavo rusų tautybės žmonės. Prie autobusų stoties dažnai nueidavau. Šiaip benamiai rausiasi po šiukšlių konteinerius ir ten dar visai normalaus maisto likučių randa. Tačiau valkatų niekas nemėgsta. Vilniuje net buvo vykdoma akcija Šalin valkatas iš miesto. Tai jiems visai būtų buvusi pražūtis. Mieste jie vis kaip nors prasimaitina, randa kur prisiglausti ir pernakvoti. Bet daugelis tokių žmonių iš tiesų yra apgailėtinai atrodantys, ne tik nesiprausę, smirdantys, bet dar ir žaizdoti, tiesiog pūvantys. Jei kam nors prireikia būtinos medikų pagalbos, jie gali tik perrišti, o į ligoninę guldyti neturi teisės, nes valkatos dažniausiai neturi jokio dokumento. Norėdami jį gauti, turi deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau nei šiluminė trasa, nei koks nors rūsys ar stoties laukiamoji salė negali būti deklaruojami. Bet pastebėjau, kad ir pasų stale į tą valkatų gyvenamosios vietos deklaravimą žiūri nevienodai. Man, pavyzdžiui, kai trečią kartą dariausi dokumentus, pakako pasakyti, jog gyvenu Kauno pilyje, ir gavau asmens tapatybės kortelę. Kitiems reikia susirasti, kas galėtų bent formaliai sutikti savo adresą į valkatos deklaruojamą gyvenamąją vietą įrašyti. Galėčiau pasakyti, kad jei valkata neturi asmens dokumento, tai jis yra niekas. Štai aną dieną sutikome vieną Laisvės alėjoje. Koja žaizdota, kirmėlės graužia. Iškvietėm greitąją. Ji nuvežė į ligoninę. Ten aprišo žaizdą ir liepė eiti, kur nori, nes jis neturi dokumentų. Kokie tai žmonės tie benamiai? Tikriausiai įvairiai susiklostė jų likimai, bet vis dėlto kaip trumpai juos apibūdintumėte? Daugiausia yra tų, kurie, neišgalėdami mokėti įvairių mokesčių, pardavė savo būstus, ketindami nusipirkti ką nors paprastesnio. Bet nieko iš to neišėjo ir jie liko benamiais. Nemažai benamiais tampa tie, kurie grįžta iš įkalinimo vietų. Jei kalinys paleidžiamas pirmą ar antrą kartą, jo žmona, tėvai ar kiti artimieji dar laukia, bet jeigu būna nuteistas daugiau kartų, net artimieji jo nepriima. Taigi tokiam belieka arba vėl nusikalsti, kad turėtų šiltą nakvynę ir gerą, reguliarių maitinimą kalėjime, arba likti laisvam, bet neturėti nei pastogės, nei ko valgyti. Kai žmogaus niekas nelaukia, kažkur reikia prisiglausti. Vasarą paprasčiau ir šilčiau, o žiemą tenka ir šaltį kęsti, be to, kažkodėl žiemą ir vaikyti labiau ima, nors šiltesniu metų laiku lyg ir nieko nesako. Stotyje permiegoti galima, bet jei tik pamato, kad išgėręs, išveja. Bet benamis išgeria vien todėl, kad nesušaltų juk ir truputį išgėrus pasidaro šilčiau. Ar policininkams nurodyta benamius vaikyti? Rimas Sidera: Sovietiniais laikais už valkatavimą buvo galima net laisvės atėmimo bausme nubausti, nes Baudžiamajame kodekse buvo toks straipsnis. Dabar valkatavimas nebaudžiamas ir valkatauti yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Būna įvairių situacijų, kai žmogus iš tiesų neturi kitos išeities ir sunku ką nors kalbėti apibendrintai apie visus. Šiaip policija neįpareigota valkataujančius žmones vaikyti iš stoties, prie parduotuvių esančių aikštelių ar iš kur kitur. Privačių parduotuvių teritorijoje besilankantys valkatos galbūt gadina estetinį vaizdą, todėl apsaugai, matyt, nurodyta juos vaikyti, stotyse irgi yra sava tvarka, kurios ir ten būnantiems valkatoms reikia laikytis. Jeigu nesilaiko, apsauga juos išveja. Policininkams nenurodyta vaikyti valkatas. Policijos žmonės, jeigu reikia, iškviečia jiems greitąją pagalbą, pataria kreiptis į nakvynės namus (Kaune yra dveji R.Kalantos ir Kęstučio gatvėse). Mus labiau jaudina elgetaujantys ir valkataujantys vaikai, kuriais tėvai nesirūpina. Kai nuo mažens vaikas priverstas elgetauti ir valkatauti, turbūt ir užaugęs jis kitaip gyventi nemokės. Manau, kad reikėtų visuomeninėms organizacijoms ieškoti būdų per įvairias programas padėti tokiems vaikams rasti užsiėmimą, o valkataujantiems žmonėms irgi kuo nors pagelbėti. Benamiams, kaip ir visiems žmonėms, ateina diena, kai jie miršta. O kas būna toliau? Juk jie neturi artimųjų, o palaidoti juk reikia. Stanislava Stasiūnienė: Kai jie miršta ir atsiduria lavoninėje, iš ten gauname dokumentus palaidoti. Tuo tenka rūpintis mūsų skyriui. Miręs benamis mėnesį laikomas lavoninėje. Jei per tą laiką jis neatpažįstamas, nesurandami artimieji arba jie atsisako laidoti, palaidoti tenka mums. Dažnai būna, kad žinoma benamio asmenybė, jį palaidotų ir kaimynai ar giminės, bet kadangi miręs žmogus neturėjo dokumentų, netgi buvo be pilietybės, nes nepasirūpino išsiimti paso, tai už jo laidojimą valstybė neskiria pašalpos, tad laidoti už savo pinigus niekas nenori. Tada tenka laidoti iš specialiai biudžete skirtų lėšų vienišiems ir nežinomiems žmonėms laidoti. Šiemet Kaune tokių palaidojome daugiau kaip 40, pinigų tam išleidome maždaug po 700 litų. Beje, jeigu dėl tokio žmogaus mirties iškelta byla, jis lavoninėje laikomas ir po kelis mėnesius, kol gaunamas prokuratūros leidimas laidoti. R.Sidera: Ar kunigas dalyvauja tokio žmogaus laidotuvėse? Juk ir toks žmogus vis dėlto ne gyvulys? S.Stasiūnienė. Kiekvieną sykį, kai išgirstu, jog ligoninėje yra miręs benamis, sukalbu bent mintyse Amžinąjį atilsį, nes kunigo tokių žmonių laidotuvėse nebūna. Paprastai toks numirėlis tiesiai iš lavoninės, kur prabuvo mėnesį ir ilgiau, vežamas laidoti į kapines. Manau, kad kunigas tikrai turėtų dalyvauti tokio žmogaus laidotuvėse. S. Kristofora Irena Skruodytė: Esu girdėjusi, kad kapucinų vienuoliai kunigai, dirbantys Petrašiūnuose, nuo šiol sutiko tokius žmones palaidoti. Ką vis dėlto būtų galima padaryti, kad vargšams benamiams kasdienybė būtų linksmesnė, kad jie nevalkatautų kasdienės duonos kąsnio ieškodami ir galėtų gauti bent mažą dalelę visuomenės dėmesio? S. Kristofora I.Skruodytė: Manau, kad jiems reikia kokios nors vietos, kur jie jaustųsi šeimininkai. Aš iš benamių esu girdėjusi, jog geriau kalėjimas, negu nakvynės namai, kur jiems yra daug visokių taisyklių, kurios, jų manymu, varžo jų laisvę. O to jie labai nemėgsta. Esu mačiusi, kaip atrodo Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, vienos milijonierės verslininkės įkurti namai benamiams. Ji dabar nemoka pajamų mokesčių. Tie namai yra aptverta privati teritorija. Juose šeimininkauja benamiai, ir jie yra visiškai laisvi elgtis kaip jiems patinka. Manau, kad ir Lietuvoje reikia kažko panašaus. Čia tokių milijonierių, kaip Vokietijoje, turbūt neatsiras, tačiau jei įkurtume kokią nors visuomeninę organizaciją, kuri padėtų per įvairius projektus parodyti galimą savo svarbą, tai atsiras ir verslininkų, galinčių šiam reikalui pagelbėti. Mano gyvenime atsitiko tokia situacija, kai aš, lankydamasi Austrijoje, tapau bename likau be pinigų, drabužių, laimė, kad nedingo dokumentai. Tada aš pažinau, ką reiškia artimo meilė, kurios taip trūksta čia, Lietuvoje. Turime nemažai organizacijų, kurios, atrodo, turėtų, be kita ko, rūpintis ir benamiais, tačiau paaiškėja, kad benamiai į jų programos sąrašą neįrašyti. Taigi reikia tokios organizacijos, kuri tik benamiais tesirūpintų. Kaip vis dėlto benamiai gyvena tuose jūsų minėtuose benamių namuose Vokietijoje? Ankstų rytą iš įvairių parduotuvių į tuos namus atveža nurašytų bandelių tiek, kad jų iškart ir nesuvalgo. Atveža ir kitų produktų, drabužių. Nėra jokių sandėlių, visi, kam reikia, pasiima. Ten yra didelė kavinė, kurioje už 25 ct gausi kavos. Tačiau jei jų neturi, vis tiek įpils. Ten patarnauja vienuolės ir savanoriai. Benamiai gauna kiek nori arbatos, dešros, sūrio, kartais būna ir karšto valgio, be to, dar gauna išsinešti sumuštinių kiek nori. Niekas neklausia, ar tu tikrai benamis, gal tu juo apsimeti, ar tu tautietis, ar užsienietis, jei atėjai valgyk, imk, ko reikia. Jeigu kas nors apšauktų benamį, tuoj pat būtų išvytas, nes ten galioja principas: aš esu benamio tarnas, o ne benamis yra mano tarnas. Pastate rūkyti ir gerti svaigalų negalima, bet kieme niekas nedraudžia, nes žino, jog tokiems žmonėms cigaretė ar alkoholio stikliukas kartais yra gal net svarbiau už maistą. Frankfurte kiekvienoje katalikų arba evangelikų liuteronų bažnyčioje po vieną mėnesį iš eilės būna skirtas kampas, kuriame parapijietės kasdien maitina vargšus. Ten net lenktyniauja, kurioje bažnyčioje geriau maitina, o pavalgę gali būti toje bažnyčioje ir niekas jų neišveja. Aišku, kad Lietuvoje šiam reikalui reikia rasti atsidavusių žmonių, galinčių dirbti ne už atlyginimą. Manau, kad vis dėlto tokių atsiras ir jie įkurs benamiais besirūpinančią visuomeninę organizaciją. O gavus patalpas, atsiras norinčiųjų atvežti atliekamų produktų. Manau, kad, jei žinos, kad yra tokie namai, visi į juos veš. Nereikės nė raginti, o ir benamiai prie parduotuvių esančiuose konteineriuose neieškos maisto, estetiškiau atrodys parduotuvių aplinka, ko gero, ir sąvartynuose nebus prasmės šiukšlėse raustis. Pavalgęs žmogus bus visai kitoks. O jei jis valkata, klajoklis, tai visuomenei nekenkia ir mes išvis psichologiškai nevisaverčio žmogaus negalime kaltinti. Juk kiekviename pasaulio krašte yra panašių žmonių ir jiems suranda būdų padėti. R.Sidera: Tikrai būtų sveikintinas dalykas turėti tokius namus. Kiekvienas žmogus turi teisę būti žmogumi, jam reikia apsirengti, pavalgyti. Kai to neturi, jis priverstas ieškoti galimybių išgyventi, ima vogti, plėšikauti. O nuo to visuomenei tikrai ne geriau. Jeigu atsirastų žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos įkurti tokią visuomeninę organizaciją, besirūpinančią benamių maitinimu ir visokeriopa pagalba jiems, tikrai būtų šaunu. A.Grigaliūnas: Kai buvau benamis, kartą Vilniuje vaikščiojau prie šalia parduotuvės esančio konteinerio. Tuo metu iš parduotuvės išnešė dėžę rūkytų žuvų, kurių buvo pasibaigęs vartojimo laikas. Paklausė, ar imsiu. Žinoma, paėmiau. O paskui nusinešiau toliau, pats pavalgiau ir kitiems pardaviau, nes žuvis tikrai dar buvo gera. Tuo noriu pasakyti, kad parduotuvėse visada lieka dar gero maisto, kurį prekybininkai mielai atiduotų benamiams, jeigu žinotų, kur jį pristatyti. Būtų labai gerai, kad atsirastų benamių namai, apie kuriuos čia buvo kalbėta. Bet kol jie bus įkurti, reikia, kad visose įstaigose ir organizacijose, kurios susiduria su benamiais, ypač tose, kurios įpareigotos rūpintis vargšais, būtų daugiau artimo meilės, o ne pagiežos ir tyčiojimosi iš tokių žmonių. Dėkoju Dievui, kad Jo pagalba man pavyko išbristi iš to liūno, todėl pats dabar galiu ne tik geriau tokius žmones suprasti, bet ir jiems, kiek leidžia galimybės, padėti. Užrašė Romas BACEVIČIUS Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |