Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Paminklų prasmė

Lietuvoje, kuri, priešindamasi sovietų okupacijai, prarado geriausius žmones, vis kyla jų kovos bei žūties paminklai. Antai šiauriniame valstybės pakraštyje, nuošaliame, bet ypatingame Panemunio kaime, šią vasarą iškilo ilgai lauktas, ilgai kurtas ir statytas įspūdingas nerūdijančio plieno angelas. Jis mena ir mini itin atkaklų to krašto žmonių pasipriešinimą. Partizanai atakuodavo net reguliariąją okupacinę armiją (Duokiškio įgulą), o vadinamosios „sovietų valdžios” dažnai tame Rokiškio-Zarasų krašte lyg ir nebuvo. Į Raudonąją armiją 1944-1945 metais NKVD paėmė tik 1300 vyrų, apie 2000 slapstėsi ir daugelis ėjo į partizanus. Čia savaime kūrėsi organizacijos: „Vieningas Lietuvos Sąjūdis”, „Lietuvos partizanų sąjunga”, „Kęstučio” organizacija. Vėliau – Algimanto apygarda, sunaikinta per išdavikus 1949 metais. Ilgiausiai kovojo broliai Streikai, legalizavęsi tik 1958 metais. Sovietai apgavo, kad nebeteis, bet Juozą Streikų 1962-aisiais kerštingai sušaudė.

Apie tuos dalykus sužinojau paminklo atidengimo proga surengtoje konferencijoje tame pačiame Panemunyje rugpjūčio 16 dieną iš Lietuvos istorijos instituto doktoranto M. Pociaus pranešimo. Atkurtos Algimanto apygardos vadas partizanas J. Kadžionis apie „apsisprendimą didžiojoje kryžkelėje” kalbėjo trumpai ir taip aiškiai, kad aiškiau nebūna. Žodis partizanas turėjęs magišką galią. Tai gynėjai nuo engėjų. „Pagrindinė partizanų jėga buvo tikėjimas”, – užsirašiau. Atėję pas žmones jie pirmiausia pasimelsdavo, sukalbėdavo rožinį. (Truputis žinių rašytojui M. Ivaškevičiui).

Tokiose aplinkybėse kyla minčių ir muzikui. Didelis prasmingas paminklas mažame miestelyje, bemaž kaime. Paminklas net jau pamirštiems ir visai nežinomiems kariams, jų dvasiai. Būti tokios dvasios – jau pergalė. Slogučiams praslinkus, lankysis prie jo vis daugiau ir daugiau žmonių, keliaus užsieniečiai kariškiai ir civiliai, mokytojai atves ir atveš jaunimą. Ir ateis diena, apie kurią ten sakiau ir rašau dabar.

Savanoriškasis ir valstybiškai organizuotas Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas – ilgai Vakaruose nežinotas mūsų istorijos puslapis – kelia nūnai vis didesnį susidomėjimą, žadina pagarbą Lietuvai. Tai šalies ir tautos, kuri taip brangino laisvę, kokybės ženklas. Turim ir niekybės ženklų, o čia – kokybės. Kai pajusime, kad iš ten už tai Lietuvą gerbia, gal ir namie plačiau susivoksim. Tą mums mena ir mena vis nauji šios kovos paminklai joje žuvusiems. Apie juos tinka rašyti štai tokioje kultūros ir moralės plotmėje, leistina spausdinti kultūros savaitraštyje (čia ne „politika”).

Ir kai stribo vaikaitis ar bent provaikaitis pasigirs jauniems draugams užsienyje – štai kokia mano šalis, kiek aukų sudėjo už laisvę! – čia ir bus didžioji moralinė partizanų pergalė.

Vytautas LANDSBERGIS,
muzikologas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija