| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Pasviręs kryžius pasakoja Kun. Juozas ČEPĖNAS
Mes taip į žemę čia įaugom A.Miškinis Nepakartojamai graži Rytų Aukštaitija su savo kalneliais, miškais, piliakalniais, ežerais ir upėmis. Velaikių kaimas, kuris Nepriklausomybės metais priklausė Daugailių valsčiui ir parapijai bei Utenos apskričiai, yra prigludęs prie Indrajų ežero. Iš jo pro Čepėnų laukus prateka akmenuotoji Indraja. Prieš 120 metų jų sodyboje buvo pastatytas įvairiais ornamentais išpuoštas medinis kryžius, atlaikęs kelis karus ir svetimųjų okupacijas, gal kiek pasviręs tebestovi ir šiandien, laimindamas sodyboje gyvenusius ir išvykstančius žmones bei pasitikdamas juos grįžtančius. Po 1863 metų nepasisekusio sukilimo caro valdžia buvo uždraudusi viešose vietose statyti kryžius. Tačiau mano seneliai Stanislovas ir Ona Čepėnai jį pastatė, nepaisydami valdžios draudimo, sodyboje prie kelio, vedančio į Dusetas. Kryžiuje yra išpjaustyti jo statymo metai 1883. Vyriausiasis jų sūnus dr. kun. Juozapas savo atsiminimuose apie kryžiaus pašventinimą ir ta pačia proga sesers Uršulės krikštą rašo: Krikšto tėvai buvo kunigas Antanas Rumševičius, Daugailių klebonas, ir Uršulė Kviklytė. Klebonas atvažiavo anksti rytą, vežėją ir arklius paliko, o pats su vargonininku Juknevičium nuėjo grafo Tiškevičiaus miškan, už Indrajos upės, medžioti. Mama ir Uršulė Kviklytė rengė jam pietus. Medžioklė pasisekė labai gerai: nušovė lapę, kurią vargonininkas vos atnešė ir padėjo viduaslyje ant grindų. Aš apie ją tupinėjau ir žiūrėjau. Klebonas buvo labai linksmas ir kalbingas. Visiems pasakojo, kaip jam pasisekė nušauti lapę. Krikštynoms buvo paprašyti giminės ir kaimynai. Klebonas, apsidžiaugęs savo sėkminga medžiokle, liepė paruošti vaiką prieš pietus pakrikštyti ir pašventino atšlaime naują kryžių, kurį padirbo Bitinas. Kasmet, gegužės mėnesį, kaimo žmonės rinkdavosi
į Čepėnų sodybą gegužinėms pamaldoms. Ir sklido iš pamaldžių širdžių
maldos, giesmės bei Švč.M.Marijos litanijos garsai, prašant Dievo
palaimos, M.Marijos globos šeimoms, derliaus laukams ir gerovės
Tėvynei Lietuvai. Tris dienas prieš Šeštinių šventę, giedodami Visų
šventųjų litaniją, lankydavo kaimo kryžius, papuoštus gėlėmis ir
vainikais. Užsukdavo ir į kaimo kapinaites. Nors Čepėnų sodyboje kryžius stovi prie kelio, o, jų šeimininkus ištrėmus į Sibirą, name buvo įkurdinta biblioteka ir mokykla, bedieviai kryžiaus nenugriovė. O jei galėtų šis šimtametis kryžius prabilti, mes daug ką išgirstume! Jis matė, kiek daug įvairių okupantų praėjo ir pravažiavo šiuo keliu, kaip jų kruvini batai trypė šventą Lietuvos žemę. Matė rusų caro žandarus ir uriadnikus, kurie spaudos draudimo metais ieškodavo lietuviškų knygų ar susirinkusių vaikučių, kuriuos slapta daraktoriai mokė lietuviško rašto ar poterių. Apie šį laikotarpį dr. kun. J.Čepėnas savo atsiminimuose rašo: Kadangi pradžios mokyklose lietuvių kalbos nebuvo mokoma, nes norėta lietuvius surusinti ir paversti stačiatikiais, tai tėvai neleisdavo į rusų pradžios mokyklas, kad jų nesurusintų ir nepaverstų stačiatikiais. Net kunigai tik pirmą skyrių galėjo vaikus tikybos mokyti lietuviškai. Kitus skyrius turėjo mokyti rusų kalba. Tėvai tad samdydavo vadinamuosius daraktorius, kurie jų vaikus mokydavo namuose skaityti ir rašyti lietuviškai. Dažnai susidėdavo bent keli ūkininkai arba visas kaimas ir pasamdydavo daraktorių visų ūkininkų vaikams. Toks rusų valdiškos mokyklos boikotavimas ir vaikų namuose mokymas buvo labai griežtai uždraustas ir būtų labai didelė bauda tėvams ir mokytojams. Tačiau taip pat neatsirado niekuomet nė vieno, kad kas būtų už tai įskundęs tėvus ar mokytoją uriadninkui ar žandarams. Priešingai, kai tik pamatydavo kas, kad atvažiuoja uriadninkas ar žandaras, tuojau duodavo žinią kaimo mokyklai. Vaikai tuojau išbėgiodavo kas sau, išsinešdami su savimi elementorius ir knygas, kurias suslėpdavo nurodytose saugiose vietose. Šimtamečio kryžiaus papėdėje yra plokščias didelis akmuo. Ant jo atsikvėpti susėsdavo grįžusieji iš lauko darbų. Čia savo godas godojo, ateities planus kūrė jauni mokslo draugai, nuoširdūs bičiuliai būsimasis filosofijos daktaras kun. J.Čepėnas ir netolimas kaimynas iš Madagaskaro būsimasis arkivyskupas, dabar jau Dievo Tarnas Mečislovas Reinys, kuris čia atostogų metu dažnai lankydavosi, vasarą eidavo į Indrajos upę maudytis. Taip jau buvo lemta, kad abu bendraminčiai vėliau sovietmečiu kalėjo tame pačiame Rusijos Vladimiro kalėjime, kur arkivyskupas Mečislovas ir mirė. Buvo dėta pastangų kūną pargabenti į Lietuvą, bet nepavyko jo surasti. Tik supiltas simbolinis kapas, kuriame palaidota kapsulė su žemėmis iš bendro Vladimiro kalėjimo kalinių kapo ir pastatytas didingas kryžius Daugailių bažnyčios šventoriuje. Lapkričio 8 dieną sukako 50 metų nuo arkivyskupo Dievo Tarno mirties. Šią sukaktį plačiai paminėjo Lietuva. Kun.dr. J.Čepėnas mirė 1976 metais Pasvalyje, palaidotas Daugailių kapinėse. Čia gimė ir augo jauniausias Čepėnų sūnus Pranas, istorikas, visuomenės veikėjas, Lietuvių enciklopedijos redaktorius, dviejų Naujausių laikų Lietuvos istorijos autorius, miręs 1980-aisiais Vorčesteryje (JAV), perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Tėvų ūkį paveldėjęs sūnus Nikodemas, vedęs Adėlę Petrulionytę, išaugino ir išmokslino penkis sūnus. Bet antroji sovietinė okupacija sujaukė darnų šeimos gyvenimą, išdraskė nuostabią gimtinę, galiausiai jos šeimininkus išvežė į Sibirą, dar prieš tai 1945 m. sausio 20 d. konfiskavę turtą. 1941 m. birželio 13 d. keliu pro tėviškės kryžių buvo tremiami gretimame kaime gyvenę generolo Jeronimo Uborevičiaus brolio Boleslovo, vėliau 1949 metais - kaimyno malūnininko Juozo Petrėno šeimos. Su kokiu skausmu ir liūdesiu kryžius žvelgė į šeimą 1944 m. liepos 8 d., kai vyresnieji broliai Pranas, Algis ir Vytautas, artėjant frontui, atsisveikino su verkiančiais tėvais, jaunesniaisiais broliais, turėjo trauktis į nežinią, palikdami mieląją tėviškę, brangius artimuosius. Pakelės kryžius matė, kaip 1946 metų pavasarį Antalieptės stribai vežė Degsnelės miške nušautą partizaną Masiulį iš Zabičiūnų kaimo. Su dideliu skausmu kryžius žvelgė, kai vėliau tie patys tautos budeliai keliu varėsi suimtus, nuolat mušamus Algį Urboną ir Veroniką Ubeikienę su nepilnamete dukra Brone. Tai buvo 1948 m. birželio 15 d. Nelauktai atėjo mūsų šeimai 1948 m. gegužės 22 d. naktis (tai siaubo, išgąsčio naktis), kai stribai su kareiviais apsupo sodybą ir niekuo nekaltus tėvelius Adėlę su Nikodemu ištrėmė į tolimąjį Sibirą, Irkutsko sritį, prie Baikalo. Nutrėmę paleido ant plyno lauko badui, šalčiui ir didžiausioms kančioms Tėveliai plyštančiomis širdimis atsisveikindami apkabino sodybos kryžių, pabučiavo, melsdami palaimos, tvirtumo ištverti vergiją ir sugrįžti atgal į tėvų žemę gimtuosius namus. Dievas išklausė jų maldų ir po aštuonerių vergijos metų, iškentę tremtį, nors silpnos sveikatos, 1956 m. balandžio mėn. 5 d. grįžo į Lietuvą, bet tėviškėje sovietinė valdžia neleido apsigyventi. Paskutiniuosius gyvenimo metus teko užbaigti svetur. Po mirties amžinajam poilsiui atgulė Daugailių kapinėse. Dar būtina prisiminti, kaip dieviškoji Apvaizda apsaugojo sodybą ir jos gyventojus nuo ugnies ir sunaikino, kai 1944 metų liepą anksti rytą, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, iš lėktuvo buvo numesta keliasdešimt mažų padegamųjų bombų. Laimei, jos nepataikė į namus ir krito plačiu ruožu maždaug už 50 metrų nuo sodybos. 1990 metais kaip padėką Dievui už malones ir M.Marijos nuolatinę globą, kad tėveliai, iškentę visus pragarus, laimingai sugrįžo iš Sibiro, bei žuvusiam broliui Pranui atminti arčiau gyvenamojo namo buvo pastatytas daugailiškio ilgamečio lagerininko Edvardo Mozūros padirbtas puošnus kryžius. O atgavus tėvų žemę ir gyvenamąjį namą, Čepėnų giminei atminti buvo pritvirtinta memorialinė lenta su tokiu užrašu: Č E P Ė N Ų Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vietoj sovietmečiu nuverstų ir sunaikintų kryžių pakelėse, prie sodybų, ypač partizanų garbei ir jiems atminti jų daug naujų buvo pastatyta. Juk nuo seno Lietuva kryžių ir Rūpintojėlių žemė. Utenos rajonas
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |