Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Laiko tėkmėje bręstame Amžinybei

Žilabarzdis laikas, tarsi trys Išminčiai (su auksu, smilkalais ir mira), suklumpa prieš Jėzų ir Mariją. Gimstant Dievo Sūnui, laikas tarsi „susitraukia“, kad į pasaulį atėjęs pats laiko Viešpats visiems, kurie vis dirsčioja į laikrodžius, suteiktų amžinybės siekimo pagreitį, kurio dėka galėtume ne tik tvarkingai ir tikslingai skirstyti laiko intervalus maldai, darbui ir poilsiui, bet kad vis labiau įgustume vidiniu žvilgsniu žvelgti ir į dangaus laikrodį, kurio rodyklės, niekuomet nesustodamos, rodo begalinį Dievo gerumą – su niekuo nesulyginamą laimę - amžinąją žmogaus išaukštinimo didybę.


Didis Viešpaties Apreiškimo džiaugsmas

Kristaus Gimimo šventę pirmųjų amžių krikščionys pradėjo švęsti truputį vėliau nei Viešpaties Apreiškimo (Trijų Karalių). Seniausi šaltiniai liudija, jog pastaroji buvo žinoma jau III amžiuje, o Kristaus Gimimo – tik nuo IV amžiaus. Adventas skaičiuotas ne Kalėdų, bet Epifanijos – Viešpaties Apreiškimo šventės atžvilgiu. Epifanijos švente buvo ypatingai paminimas Kristus apreiškimas pagonims, akcentavęs, jog Kristaus atneštas išganymas yra skirtas visų tautų žmonėms, ne vien Izraelio. Sužibusi žvaigždė paskatino tris išminčius iš pagoniškų tautų atvykti pasveikinti užgimusio karaliaus.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija