| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Nepasiduoda verslo audroms Bronius VERTELKA
Buvusios Laukuvos kolūkio fermos nevirto griuvėsiais. Iš to paties rajono kilęs, bet vietinių vadintas atėjūnu Rimantas Rimkus dabar jų savininkas. Čia klesti verslas. Traktorius sunkaus ir ilgo darbo atlygis Valdiško darbo praktiškai Rimantas nėra dirbęs. Dar Gorbačiovo laikais ėmėsi ūkininkauti. Tuomet jis buvo bene pirmasis neregistruotas ūkininkas Lietuvoje. Verslą pradėjo augindamas raguočius. Pagal sutartis gyvulius parduodavo per kolūkį. Jam atiduodavo 20 proc. pelno. Iki reikiamo svorio raguočiai užauga per 1,5 metų, todėl labai silpna jų apyvarta. Užveisė kiaulių ūkį. Bekoną įmanoma užauginti per pusmetį. Turėjo apie 100 riestasnukių. Bet vėl lėtokai paimami pinigai. Nusižiūrėjo į kaimyną. Šis lesino vištas ir didelių rūpesčių nepatyrė. Sumanė jų turėti ir Rimantas. Augino viščiukus. Po dviejų mėnesių juos galima pjauti. Iš pradžių nusipirko du tūkstančius. Tačiau vištoms auginti pas tėvus nebuvo reikiamų sąlygų. Namuose buvo vienfazė elektros linija. Reikėjo įsivesti papildomą jėgos liniją. Iš apleisto ūkio pamiškėje nupirko tvartą (jis jau nugriautas). Atsivežė dešimt tūkstančių viščiukų. Kitą vasarą jų buvo keturiskart daugiau. Rimanto žvilgsnis krypo į pastatus, kurie laikui bėgant būtų tapę šiukšlynu. Fizinių asmenų grupė nupirko tvartus su gyvuliais. Turėjo apie 300 raguočių. Kaip veislinius, tikėjosi juos pelningai parduoti baltarusiams ir iš jų gauti apie 300 tūkst. rublių. Tai laikais tai būtų buvusi labai didelė pinigų suma. Gegužės mėnesį išvežė gyvulius. Vasarą prasidėjo rublio infliacija. Pinigus iš baltarusių atgavo apie Kalėdas. Už gautą sumą sugebėjo nupirkti tiktai traktorių T25 (buvo planavęs įsigyti 15 Belorusų). Maždaug dešimties metų darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Žmogus patyrė didžiulį stresą. Kam parduoti, jeigu pačiam galima gaminti? Ėjo 1992ieji. Augino apie 40 veislinių kiaulių. Nusprendė žaliavos neparduoti, bet vežti į turgų. Įsitaisė skerdyklą. Garliavoje gyvenanti pusseserė nupirktą mėsą išrūkydavo, iš jos ir dešrų pasigamindavo. Lašinius ir kadagiu kvepiančias dešras nesunkiai parduodavo turguje.Taip atrado sau papildomą pragyvenimo šaltinį. Rimantas suprato, jog iš jo pinigų kiti daro pinigus. Kodėl pačiam nepamėginus? Taip tapo mėsos perdirbėju.1994-aisiais įregistravo žemės ūkio bendrovę Kontautėliai. Per parą čia perdirba 34 tonas skerdienos.Kažkada augindavo po 300 kiaulių. Kritus mėsos supirkimo kainai, kriuksių atsisakė. Pirkti yra pigiau iš ūkininkų nei auginti. Gaminius išvežioja po visą Lietuvą. Įsiūlo nedidelėms prekybos įmonėms. Bandė eksportuoti į Kaliningradą, bet ten laiku neatsiskaitė. Neteko apie 100 tūkstančių litų. Tai buvo skaudus smūgis nedidelei įmonei. Pastatęs naująjį cechą, savo produkciją galvoja pateikti Europos Sąjungos rinkai. Žemės ūkis arčiau širdies Mėsos perdirbimo verslą Rimantas perdavė į žmonos ir brolio rankas. Tik finansiniai verslo reikalai jo žinioje. Žmogui arčiau žemės ūkis. R. Rimkus stambiausias ūkininkas apie Laukuvą. Turi maždaug 170 ha žemės. Apie 60 ha nuosavi. Laiko apie 100 mėsinių raguočių (vienu metu jų turėjo apie 400). Šilališkis tikisi pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Jo sertifikatą numatęs gauti po poros metų. Tokio ekologiškai išauginto produkto Lietuva neturi. Per pastaruosius penkiolika metų R.Rimkus normalių atostogų neturėjo. Jis vairuoja bet kokią techniką. Niekas nebesistebi, jeigu už traktoriaus vairo sėdi bendrovės vadovas. Atvažiavę dairosi pirmininko, o jis iš kabinos išlenda. Šilališkis domisi naujovėmis, pas jį rengiamos Lauko dienos.Verslininkas ir ūkininkas yra Mėsos perdirbėjų asociacijos narys. Pas jį dirba per 100 žmonių. Tai Laukuvos seniūnijos žmonės, atvažiuoja jų ir iš rajono centro. Atlyginami mokami už konkretų darbą. Dirbantieji juo nesiskundžia. Pašaras rulonuose kaloringas Bendrovė sodiečiams padeda paruošti pašarus žiemai. Vytintą žalią žolę vynioja į rulonus. Tai didžiulę paklausą turinti paslauga. Žmogui patogu : parodei pievą bei kur sudėti rulonus, ir gali ramus važiuoti ilsėtis į Palangą. Grįžęs namo rasi viską sukrautą. Rulono kaina su parvežimu - 32 litai. Jame žolės masės apie 700 kilogramų. Karvei per žiemą reikia dešimt tokių rulonų. Vadinasi, pašaras vienai karvei kainuoja 320 litų. Paslaugas atlieka Šilalės, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės rajonuose. Buvo net Kelmės rajone atsidūrę. Kuras brangus, bet toks darbas bendrovei yra nemokama reklama. Ir pašarų kokybė kitokia. Rimantas yra skaitęs: šeriant paprastu šienu negausi 50 proc. pieno. Šeriant iš rulonų ir karves išleidus į ganyklą jų pieningumas sumažėja 30 proc. Turėjo užsakymą iš Šilutės rajono, kad supresuotų 300 hektarų žolę. Toks pašaras Rimanto iniciatyva supirkta visa nauja technika. Ruloninis presas-vyniotuvas - vienintelis Lietuvoje. Atvažiuoja svečių pasižiūrėti, kuo bendrovė dirba. Jeigu reikia, ji ir žemę suaria, sukultivuoja ir grūdus pasėja. Užsienyje neregėjo stebuklų Lankėsi pas Vokietijos ūkininką. Jis augina 3,5 tūkstančius galvijų, kuriuos prižiūri septyni žmonės. Jiems tarnauja technika. To siekia ir Rimantas, jis stengiasi, kad žmonėms būtų lengva dirbti ir būtų maža produkcijos savikaina. Nešerdamas kokybišku pašaru nemelši gero pieno. Nesidairančiųjų į naujoves laukia, anot jo, sunki ateitis. Rimanto akimis, užsienyje nėra stebuklų, tik ten šiltesnis klimatas nei pas mus. Auginant gyvulius, stengiasi, kad būtų kuo mažiau išlaidų. Žiemą gyvuliai šeriami tvarte, bet atidaromos durys, kad jie išeitų į aptvarą ir pasivartytų sniege. Raguočiai nebijo šalčio. Vienoje vietoje suformavęs maždaug 100 hektarų sklypą, Rimantas irgi laikytų raguočius lengvos konstrukcijos tvarte. Padarytų stogą, kad tiesiogiai negautų kritulių. Tvarto sienas atstotų sustatyti rulonai ir į vidų nepūstų vėjas. R. Rimkus sugeba padaryti kitam neįsivaizduojamų dalykų. Toje vietoje, kur prieš dešimt metų negalėdavo traktoriumi įvažiuoti, dabar telkšo vandens telkinys. Plaukioja jame lydekos ir karpiai. O netoliese šilališkis kuria savo sodybą. Čia jau jo namai. Kontautėliai, Šilalės rajonas
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |