|
Melstis už mirusiuosius
Kas skatina melstis už mirusiuosius? Jų atminimas.
Dar dėkingumas. Ir dar skolos jausmas. Prisimename tuos, su kuriais
bendravome, kuriuos mylėjome, su kuriais pykomės, ginčijomės, kuriuos
kartais įskaudindavome, kartais paguosdavome, o dar dažniau patys
norėjome būti jų paguosti. Nors ir nebėra šalia, tačiau jaučiame
jų buvimą, jaučiame tebesantį bendravimo ryšį, dažnai graužatį,
jog buvome jiems nemieli, nepadarėme to, ką dabar tikrai padarytume,
jaučiame neparodyto gerumo skolą. Ir ta skola, ir dėkingumas už
buvimą, už kartu išgyventą gėrio palaimos valandėlę suvirpa širdyje
noru ką nors gera tam, buvusiam šalia, o dabar tebesančiam to buvimo
jausmo atmintyje, padaryti. Tuomet su jais kalbamės, už juos meldžiamės.
Spalio 26-ąją Marijampolės Bazilikoje buvo pasimelsta
už kunigaikštį Vytautą. Šv. Mišių aukos intencija daugumai pamaldų
dalyvių buvo nelaukta ir netikėta, netgi kiek šokiruojanti. Nieko
nuostabaus. Esame pratę melsti visko, ko tik nori, prašyti Dievo
ko reikia, dažnai ir ko nereikia. Tačiau melstis už kunigaikštį
Vytautą - labai neįprasta mintis. Prisiminti prisimename, negalime
neprisiminti, tačiau melstis... Prabėgę amžiai taip jį nuo mūsų
nutolina, jog atrodo, kad jis nė negyvenęs, o jei ir gyvenęs, tai
ten ir tada, kur mūsų nebuvo. O jei nebuvo, tai kokį bendrystės
ryšį galime jausti?
Tiesa, kad kunigaikštis Vytautas gyveno taip seniai,
jog jo asmeninį buvimą sunku gyvai įsivaizduoti. Tačiau netiesa,
kad nėra bendrystės ryšio. Su Vytautu mus sieja jo palikimas. Didžiajam
kunigaikščiui Vytautui lietuvių tauta ir kiekvienas lietuvis tikrai
turi už ką jausti dėkingumą. Jis gentį padarė valstybe. Ir sukūrė
ne bet kokią valstybę, tačiau tvirtą, pastovią, išlikusią ilgam.
Net ir išorines valstybingumo apraiškas praradus, valstybės mintį
giliausiuose savimonės kloduose tauta išlaikė. Tiesa, karūnos užsidėti
nespėjo. Bet ar ta karūna būtų ką nors pakeitusi? Vargu. Mindaugas
karūną turėjo, o karalystė nepragyveno nė jo paties.
Kas padarė Vytauto valstybę ir jo tautą tokią gyvybingą,
išliekančią, kai, anot psalmininko, kilo tautos ir sviro karalystės?
Gal kalba? Ir kalba. Bet ne vien. Galima juk kalbėti savosios tautos
kalba, o elgtis kaip svetimiems.Tai gal kraštas, kuriame gyvenama?
Ir kraštas. Bet ne vien. Sava šalis yra didelė brangenybė, tačiau
gali tekti tapti tremtiniu ir jos netekti. Tai gal tikėjimas, gal
tautinė tradicija? Tikrai taip. Tikėjimo suformuoti papročiai arba,
geriau tariant, tautos buvimo būdas, mokėjimas taikiai gyventi tarp
kitų ir sugyventi su kitais jų neniekinant, savęs nesigėdint, o
prireikus apginti ir išsaugoti kas brangu. Šioje perspektyvoje atsiskleidžia
kunigaikščio Vytauto didybė. Kunigaikščio, savųjų gentainių būvio
pagrindan padėjusio tai, kas neišvengiamai priimtiname naujajame
tikėjime buvo tikra, neatskiesta žmogiškosios paikystės priemaišomis.
Ant tokio būvio pamato iškilo tauta, kurios neištiko karaliaus Mindaugo,
sukūrusio pakrikštytų pagonių valstybę, likimas. Tauta, kurios kadaise
buvusio būties būdo dar tik šiandien kai kurios pasaulio tautos
mokosi, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas tebestebina
savuoju religinės bei nacionalinės tolerancijos žavesiu. Žinoma,
istorija ir tautų bei valstybių likimų vingiai labai sudėtingas
dalykas. Galima įvairiai vertinti istorijos peripetijas, taip pat
ir spalvingą bei įvairialypę Vytauto asmenybę. Visgi peršasi labai
maloni širdžiai mintis, jog būtent jis išmokė lietuvį tos tikrosios
krikščioniškosios tautinės laikysenos ir būtent Vytauto tauta, nors
kartais slapčiomis ir padėdama dubenėlį pieno šventajam žalčiui,
pamažu subrendo į Rūpintojėlio ir septynskausmės Dievo Motinos tautą.
Tautą, mokančią gyventi ir kentėti ne griežiant dantimis, o tik
švelniu rūpestėliu berymančią. Tautą, išlaikiusią ir išpuoselėjusią
vieną seniausių bei gražiausių Europos kalbų. Tautą, kurios vaikai
verčiau kentėjo skausmo kalavijų dūrius, bet neatmetė už žmoniją
mirusio Dievo ir net mirė, bet neišsižadėjo to, kas brangu. Tautą,
tremtą, bet neištremtą, naikintą, bet nesunaikintą. Tautą, kurios
valstybė ne kartą nyko, bet ir vėl feniksu iš pelenų kėlėsi.
Istorija kartojasi. Kunigaikštis Vytautas anuomet
tiesė draugišką sugyvenimo ranką arčiau ir toliau esančioms tautoms,
kviesdamas būti kartu, gerbiant kiekvienam savus brangius dalykus.
Likimas lėmė šiandien, kaip anuomet Vytautui, lietuviams ir vėl
ištiesti ranką Europos tautų bendrijai, deja, sunkiai benorinčiai
pripažinti, o juo labiau viešai pareikšti, jog būtent krikščioniškosios
vertybės yra jos būvio pagrindas ir išlikimo garantas. Ir jei lietuvis,
šiandien susigėdęs savosios praeities ar savosios dabarties, susigėdęs
švelniai rymančio Rūpintojėlio, susigėdęs pavadinti savo šalį Marijos
žeme, išties Europos link elgetos ranką, tai kažin ar kada nors,
atradę kunigaikščio Vytauto kapą, nerasime jo apsivertusio karste.
Tikrai reikėtų kartkartėmis poterėlį už kunigaikštį
Vytautą sukalbėti. Ir už save pačius, kad nesusigundytume Vytauto
didybę matyti vien tik tame, jog jis kryžiuočius narsiai mušė. Ir
už savo vaikus, kad kunigaikščio Vytauto dvasios atminimas išmokytų
nevaikščioti takais bepročių be amžino dangaus šviesos.
Pijus Navickas
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|