Atnaujintas 2004 m. sausio 9 d.
Nr.3
(1206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar Bažnyčia privalo padėti Lietuvos krikščionims
demokratams (LKD)?

Perskaitęs „XXI amžiuje“ (2003, Nr.95) straipsnį „Kam naudinga izoliacija?“, kurios autorius pasirašo kaip Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, ilgokai galvojau, kokios partijos. Prasidėjus 2004 metams, pravartu apie daug ką pagalvoti, prisiminti. Su kai kuriais minėto straipsnio autoriaus teiginiais galima sutikti: pavyzdžiui, kad Lietuvos krikščionių demokratų partija po 1918 metų buvo pakankamai stipri. Nebloga pradžia buvo padaryta atkuriant partiją po Kovo 11-osios. Autoriaus žiniomis, KGB agentų pateko ir į Vatikano aplinką. Manau, jog nemažai jų atsirado įvairiose Lietuvos partijose. Ne išimtis ir buvusi LKDP. Tiesa, kad dalis jos narių vengė bendradarbiavimo su Bažnyčia, tokių dabartiniame LKD darinyje dar daugiau.

Nenorėčiau sutikti, kad LKD neturi atstovų Seime – jų yra trys. Bėda kita - kartais tenka abejoti, ar jie Seime visada elgiasi krikščioniškai. Netiesa, jog Bažnyčia pralaimėjo. Prieš ją kovoja ateistinės jėgos, puolimas tampa vis atkaklesnis. Liūdna tiesa, kad skaldytojai švenčia pergalę. Norėčiau plačiau panagrinėti šį klausimą. Kas, kada ir kodėl skaldė ir galėjo skaldyti LKDP? 1989 metais V.Petkus sukūrė LKDS - Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą. Vėliau E.Klumbys – LAF (Lietuvos ateities forumą). Nepasižymėjo organizaciniais sugebėjimais A.Saudargas ir P.Katilius. Dėl asmeninių ambicijų atsiskyrė V.Bogušis, įkūręs modernistus.

Tačiau didžiausias sukrėtimas įvyko tada, kai partijai vadovavo tolerantiškasis akademikas Z.Zinkevičius. Tai atsitiko ne jo ar eilinių narių noru. Dalis partijos vadovų po pralaimėtų rinkimų, užuot pradėję galvoti, kaip pagerinti veiklą, pradėjo derybas su K.Bobeliu. P.Gražulio „veiklos“ dėka iširo senieji skyriai Kazlų Rūdoje, Kalvarijoje ir galbūt dar kai kur. Dalis buvusių partijos narių paliko jos gretas, dalis išėjo į kitas partijas. Susijungti su asmenine K.Bobelio partija Lietuvoje daugelis eilinių narių, kuopų pirmininkų neturėjo noro. Tuo metu susijungimo šalininkų klausiau: kodėl reikia jungtis? Man buvo paaiškinta: K.Bobelis populiarus, todėl pakils partijos patrauklumas. Kai sakiau, kad K.Bobelis gana ambicingas, dažnai nenuspėjami jo veiksmai, nedidelis jo vadovaujamų narių skaičius, kartais gana keistas krikščioniškos demokratijos supratimas, man buvo atsakyta: „Paversime juos tikrais krikščionimis (manau, kol kas nelabai pavyko). Na, o Kaziukas greitai numirs“ (keistas „krikščioniškas“ noras trokšti greitesnės vado mirties). Atstatydinti jį iš vadovo pareigų neleidžia ydinga susijungimo sutartis, dar ir baimė. Baimė, kad jis vėl nekurtų LKDS. Taip viena nusilpusi partija jungėsi su dar silpnesne sąjunga. Taigi kažkada buvusi stipri partija savo noru nukrito iki politinės organizacijos ar draugijos lygio. Manau, kad daugelio susijungusiųjų nedžiugina tokia padėtis. Apie laukiamas blogas susijungimo pasekmes daug kartų kalbėjo, rašė tikintieji, kunigai, tarp jų ir Lietuvos dvasios galiūnas monsinjoras A.Svarinskas bei kiti.

Buvusiai LKDP svarbi buvo vadovų problema, todėl K.Bobelis tapo lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Susijungiantieji kalbėjo: „Nenorime jungtis, bet nematome kitos išeities“. Taigi įvyko skaldantysis susijungimas ne iš meilės, bet iš baimės. Tačiau vadovo problema, matyt, LKD liko ir po susijungimo. Todėl turbūt yra suprantamas dalies K.Bobelio junginio narių noras vadintis Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariais. Deja, tokio pavadinimo partijos šiuo metu Lietuvoje nėra. K.Bobelio reikalavimu, pritariant daliai junginio narių, neliko žodžio partija. Oficialus šio politinio junginio pavadinimas pagal išduotą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2001 m. liepos 4 d. pažymėjimą Nr 2-PO (perregistravimas) yra Lietuvos krikščionys demokratai.

Neprisijungusieji LKDP nariai (juos pavadinčiau tradiciniais), kurie niekur neišbėgiojo, 2001 m. birželio 30 d. Plungėje surengtoje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį. Vyko pasitarimai Šiauliuose, keletas Vilniuje. Jiems, po ilgo Teisingumo ministerijos delsimo, kai kurių P.Gražulio intrigų, 2003 m. sausio 28 d. pavyko užregistruoti patikslintu pavadinimu Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją (senojo pavadinimo vartojimui prieštaravo LKD vadovai).

Nuo 1989 metų buvau LKDP nariu, kuopos pirmininku, valdybos nariu. Teko dalyvauti rinkimų komisijos darbe. Analizuojant rinkimų rezultatus, ne kartą paaiškėjo, kad už partijos kandidatus, kandidatų sąrašus į Seimą ar į vietines tarybas balsuodavo ne visi kunigai, vienuoliai, katalikiškų gimnazijų mokytojai ir net partijos nariai. Tikriausiai kai kurie jų balsuodavo už krikščionis, esančius kitose partijose, arba visai nedalyvaudavo rinkimuose. Kartais žmonės klausia: kiek yra Lietuvoje krikščioniškų politinių organizacijų ir partijų, kas kam priklauso? Kad skaitytojams nekiltų abejonių, reikėtų priminti: kad tie, kuriems vadovauja K.Bobelis, - Lietuvos krikščionys demokratai, o tie, kuriems vadovauja I.Uždavinys, yra Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos nariai.

Gaila, kad susiskaldė ne tik partijos, bet ir Lietuva. Tokioje aplinkoje atsirado daug pavojingų „gelbėtojų“ partijų: Darbo partija, kelia galvą „tikrieji“ komunistai. Dėl Prezidentūros krizės iškilo grėsmė valstybei. Deja, kai kas jos nemato. Kai kas yra suinteresuoti , kad krizė kuo ilgiau tęstųsi. Tokių gretose matome V.Šustauską, K.Prunskienę ir tuos, kurie žvalgosi į Rytus. Nereikėtų stebėtis, kad tarp jų pasirodo ir V.Ivanovas. Keista, kad šalia šios grupės pastebime ir P.Gražulį.

LKD vadovų nuomonė kartais skiriasi nuo Bažnyčios vadovų nuomonės. Todėl ir kyla klausimas, ar Bažnyčia besąlygiškai visada privalo padėti LKD? Be to, krikščioniškų darinių atsirado Tėvynės sąjungoje - Krikščionių demokratų frakcija. Ir tai nėra taip blogai, kaip mano P.Gražulis ir K.Bobelis. Anksčiau aš buvau kėlęs mintį, kad junginyje LKD liktų Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija. Man buvo pareikšta, jog K.Bobelis su tuo nesutinka. Būtų neblogai, jog ir K.Glavecko vadovaujamoje bei kitose partijose atsirastų krikščioniškų grupių . Svarbu, kad tai nebūtų tik pavadinimas, bet ir tikrai krikščioniška veikla. Nedera kaltinti Bažnyčios, jos vadovų. Bažnyčia nieko neatstumia, o nuo jos atitolsta pačios partijos. Lietuvos Prezidentas lyg ir krikščionis, bet kartais jo veiksmai kelia abejonę jo krikščioniškumu. Tad kam gi naudinga izoliacija? LKD patys save izoliavo. Teisingas šio rašinio pradžioje minėto straipsnio autoriaus teiginys, kad sutelkti suskaldytas jėgas reikia proto ir meilės, bet LKD vadovams dar kai ko reikia – nusileisti iš puikybės sosto, tada atsiras galimybė pakilti ir prisikelti. Manu, ateis laikas, tikriausiai dar po didesnių nusivylimų, kai LKD vadovams nebus baisus Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pavadinimas.

Antanas JAKŠYS
Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija