|
Kaimo bendruomenės.
Penkerių metų patirtis
Benjaminas ŽULYS
Prieš penkerius metus Kauno rajone prasidėjo kaimo
bendruomenių judėjimas. Tuomet tai buvo naujas, neįprastas reiškinys,
tačiau žingsnis po žingsnio įgavęs vis platesnius užmojus. Tai viena
kaimo savivaldos išraiškos formų. Prie seniūnijų ėmė burtis kaimo
bendruomenių tarybos, į kurias įėjo aktyviausi, pažangiausi seniūnijos
žmonės klebonas, švietimo, gydymo, policijos, kitų organizacijų
atstovai, pažangūs ūkininkai ar šiaip itin gerbiami to krašto žmonės.
Tokia tvarka gyvuoja ir dabar. Tik veiklos apimtys bei jos reikšmė
įgijo ženkliai didesnius užmojus.
Šios vaikiškos sukakties proga Kauno rajono savivaldybėje
įvyko rajono kaimo bendruomenių tarybų, seniūnijų atstovų šventinis
susitikimas. Pirmiausia prabilta apie žmogaus gerumą, kurio šiomis
dienomis pas mus gerokai stinga, apie žmogaus meilę savo šeimai,
kaimui, visai Lietuvai. Kaip susitikime kalbėjo rajono vicemerė
Nijolė Kliučienė, meilė gimtajam kraštui prasideda ir gyvuoja ne
Seime, savivaldybėje, seniūnijoje, o savo šeimoje, po savo kiemo
beržu, savoje širdyje. Geras žodis kaimynui, pagalbos ranka pavargėliui,
kitaip nuskriaustam ar doroviškai puolusiam žmogui tai taip pat
meilės išraiška tėvynei. Kaimo bendruomenė ir yra tų žmonių visuma.
Su savo džiaugsmais, rūpesčių gausa, meile ir siekių skalsa.
Kauno rajono tarybos narys Donatas Jankauskas gerai
pamena tas dienas, kai buvo kuriamos kaimo bendruomenių tarybos,
rengiami jų įstatai, kalbamasi su seniūnais, kitais aktyviausiais
seniūnijų žmonėmis. Tuomet jis buvo rajono meras, tad ir prisiėmė
ant savo pečių didžiausią organizacinių rūpesčių krūvį. Jam ypač
daug talkino, dalyvavo organizaciniame darbe tuometinis jaunas savivaldybės
Tarybos sekretorius Marius Gudynas, vėliau išvykęs dirbti į Briuselį.
Buvo ir daugiau šios idėjos entuziastų. Maždaug tuo pačiu metu kaimo
bendruomenių tarybos buvo kuriamos ir Anykščių rajone. Jo meras
Saulius Nefas su D.Jankausku dažnai tardavosi, kaip įgyvendinti
vieną ar kitą mintį šių tarybų veikloje, kad jose nesukerotų biurokratizmas,
kad jos būtų kuo arčiau vietos žmonių, jų mažesnių ir didesnių rūpesčių.
Buvęs meras prisimena, kaip Domeikavoje, kur jis
gyvena, kartą prieš Velykas du geranoriški ūkininkai padovanojo
seniūnijai, vietos kaimo bendruomenei 300 kiaušinių socialiai remtinų
žmonių velykiniam stalui. Tie kiaušiniai buvo nunešti į vietos mokyklą,
moksleiviai juos kuo rūpestingiau nudažė, o šventės rytą šios kuklios,
bet nuoširdžios vaišės buvo išvežiotos po neturtingųjų namus. Regis,
ne kažin kokia buvo toji parama, tačiau apie ją kaimo žmonės dar
ilgai kalbėjo, ne vienas džiaugėsi jo namams parodytu dėmesiu. Šioje
kuklioje akcijoje nebuvo ir negalėjo būti jokio valdžios potvarkio,
nurodymo, o lyg vieversys danguje supleveno geranoriškumas, noras
padėti žmonėms.
Žinoma, kaimo bendruomenės tarybos veiklos barai
yra ne vien labdara. Ji priima sprendimus dėl kelių remonto, gatvių
apšvietimo, pašalpų skyrimo ir kt. Šitaip ne vien nuimama nemaža
dalis atsakomybės nuo seniūno pečių, bet ir plačiau paisoma vietos
bendruomenių poreikių, interesų. Savaime suprantama, kad tokios
tarybos posėdžiuose ir nemažai polemizuojama, pasiginčijama, ypač
kai kalbama apie pinigus. Bet tokios yra geriausio sprendimo paieškos.
Šventės dalyviai kalbėjo, kad tiek žiniasklaidos,
tiek kitų gyvenimo sričių specialistai, žinovai bei kiti galėtų
ne vien mėgautis politiniais ir kitokiais skandalais, smurtu, ištvirkavimu,
bet plačiau rodyti gerumo, veiklumo, geranoriškos nuomonių kaitos
pavyzdžius. Tai labiau padeda augti, tobulėti. Šioji šventė tikriausiai
ir būsianti viena iš tokių apraiškų formų. Panašūs bei kitokie renginiai
vyksta ir kiekvienoje seniūnijoje, dažniausiai bendruomenių tarybų
iniciatyva, jų pagalba.
Dabar kaimo bendruomenės gyvuoja visose 23-ose
rajono seniūnijose. Suprantama, kad vienur reikalai klostosi geriau,
kitur gal ne itin palankiai toks gyvenimas. Daug reikšmės turi
seniūno iniciatyva bei nuovoka, jo noras tartis ir bendrauti su
kaimo visuomene, visais žmonėmis. Bet būna, kad tarybos nariai,
atėję į posėdį, vien pasityčioja iš seniūno klaidų, tad šiam žmogui
net rankos nusvyra ką nors daryti... sakė vienas susitikimo dalyvių.
O Taurakiemio seniūnas Saulius Makūnas pasidžiaugė, kad jų taryboje
jokių esminių nesklandumų nekyla. Visi dirbame, visi pasidžiaugiame
to darbo rezultatais, sakė jis. Kitos tarybos narys replikavo,
kad jei rajono taryba dirbtų taip, kaip dirba jų seniūnijos kaimo
bendruomenės taryba, tai rajone tvarka būtų daug geresnė... Beje,
Babtų seniūnijos tarybos narė sakė, kad ketinama kurti netolimo,
šiai seniūnijai priklausančio Panevėžiuko kaimo bendruomenės tarybą.
Čia esama nemažai saviveiklinio meno entuziastų, aktyvių ūkininkų,
kitų šviesuolių. Jie jau turi savo idėjų, sumanymų. Tikriausiai
niekas šios iniciatyvos neuždraus.
Rajono administratoriaus pavaduotojas Arvydas Kelečius,
be kitų savo pastebėjimų, atkreipė dėmesį į Suomijoje dirbančių
panašių kaip pas mus tarybų patirtį. Tenykščiuose kaimuose netoli
bažnyčios veikia klubai Po Mišių. Pavadinimas atitinka jų esmę.
Po šv.Mišių žmonės renkasi tokiuose klubuose ir prie arbatos puodelio,
simbolinių užkandžių aptaria savo kaimo reikalus, papolitikuoja,
pajuokauja. Administratoriaus pavaduotojas tuo atkreipė dėmesį,
kad bendruomenių tarybų veiklą derėtų toliau plėtoti, ieškoti įvairesnių
formų.
Šventė be muzikos ir dainų tarsi ne šventė. Tad
ir tą popietę susirikusiuosius linksmino Garliavos muzikos mokyklos
kanklininkių bei birbynininkų ansamblis bei Vilkijos kaimo kapela.
Be to, apie šimtą rajono kaimo bendruomenių aktyvistų buvo apdovanoti
savivaldybės padėkos raštais. Rajono meras Leonardas Gineika pripažino,
kad be kaimo bendruomenių dabar būtų sunku gyvuoti, ir palinkėjo
joms gyventi dar šimtą metų.
© 2003 "XXI amžius"
|