Atnaujintas 2004 m. sausio 9 d.
Nr.3
(1206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tautos ateitis

Viktoras Alekna

Jau senokai spaudoje galima užtikti dejavimų: žmonės skundžiasi, kad lietuvių tauta greitai išnyksianti. Kai kas numato ir laiką - per penkiasdešimt metų. To priežastis - jaunimo bėgimas iš Lietuvos, mažėjantis gimstamumas, savižudybės, didėjantis mirtingumas, girtuokliavimas, yranti šeima ir valdžios abejingumas šeimai bei dar kai kas.

Visas tas priežastis galima aptarti ir atskirai. Bet pirmiausia norėtųsi pažvelgti į tautos raidą per tūkstantmetį. Mat tokią sukaktį rengiamės minėti 2009 metais. Tik prisimintina, kad mūsų protėviai prie Baltijos iš rytų ir pietryčių ar net pietų atėjo daug seniau - prieš kelis tūkstančius metų. Tik tos labai senos senovės atmintis yra labai apytikrė, o ir tų senųjų gyventojų vardas nežinomas. Tad dabarties lietuviai ir apsistojo ties 1009 metais, kada viename lig šiol išlikusiame rašte parašytas žodis Lietuva. O tos tolimos praeities tyrinėtojai žino, kad minimoje vietoje gyvenę lietuviai.

Ši vietovė esanti į pietvakarius nuo dabartinės Lietuvos, dabartinės Lenkijos žemėje, o vadinamieji lietuviai tada gyvenę nuo tos vietos į vakarus iki dabartinės Elbės ir dar už jos, į pietus iki Vyslos, į pietryčius ir rytus - net už Dniepro ir Volgos, o į šiaurę - iki Dauguvos ir dar kažkiek už jos. Kadangi jie augino arklius, tai, sėdę ant jų, jie nujodavę dar toliau. Net kai kurie dabartiniai praeities tyrinėtojai teigia, kad tie senovės lietuvių protėviai buvo ne kartą nujoję net už Pirėnų, į dabartinę Ispaniją, raiti lankęsi Romoje, o to meto Rusios - dabartinės Ukrainos, Gudijos ir Vakarų Rusijos - žemėse jodinėję dažnai kaip savo laukuose; buvę ir dabartinės Suomijos teritorijoje. Kai kas linkęs teigti, kad anų laikų mūsų protėviai plaukioję ir po Baltijos jūrą, buvę nuklydę net už jos. Tik, matyt, Baltija nepatikusi jiems. Net iki šių dienų laivininkystė pavilioja labai mažai lietuvių, nors jau ne kartą buvo raginta susidomėti tuo nors per Jūros šventes. Šiandieniniai lietuviai mėgsta švęsti visokias šventes, ne tik Jūros, bet ir Rasos. Tik tos dažnos šventės, oi oi, labai dažnai baigiamos vakarinio alaus paryčiais pavertimu į rasą... O kokiems nors švyturiams, gubernijoms, kalnapiliams, uteniams ta ryto rasa po kelių dienų ateina šlamančiais ar žvangančiais...

Tai kaip ar kas atsitiko, kad per tūkstantį metų tas kadaise didelis ir kietas riešutas baigia susitraukti į mažytį aguonos grūdelį, kuris rengiasi dygti kur nors Airijoje, Ispanijoje ar dar kur nors toliau? Mat jau nemažai tų lietuviškų aguonų yra pridygę nuo Maskvos iki pat Vladivostoko, nuo Aliaskos iki pat Ugnies Žemės ar net tolimiausios Australijos, Zelandijos ir Tasmanijos laukuose...

Juk jau Mindaugas beveik visus lietuvius mėgino vienyti į vieną didelį ir kietą kumštį, Gediminas jau ir suspaudė, o Algirdo rankose jis ir sukietėjo. Pagaliau Vytautas savo žirgą girdė ne tik Juodojoje jūroje, bet ir po Pietų ar Vakarų Europos kraštus jodinėjo...

Pamėginkime pažvelgti į anuos didžius laikus, kada lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus. Laikai buvo ne tik didūs, bet ir minkšti. Tada ne vienam lietuviui atrodė, kad rytuos ar vakaruos ir auksas patrauklesnis, ir laukai platesni, ir vanduo tyresnis, ir tenykščių bernų žirgai greitesni, kardai aštresni... O tos mergos, tos mergelės... Kas minkštų patalų Rytų Ukrainos stepėse, o kas ir Krokuvos mūruose ieškojo ir surado. O tos mergos, tos mergelės ... Tas jų kranksėjimas lietuvio ausyse kaip lakštingalos giesmė nučiulbėjo, o ir jis pats panoro kaip svetima varna kranksėti, savo motinos pienu įsiurbtą volungių kalbą užmiršo, užmiršo ir lietuviu vadintis... Tiesa, jie neužmiršo girtis, kad esą Lietuvos bajorai. Ilgai, net kelis šimtmečius. Bet kai 1795 metais Rusijos imperatorė nusiviliojo į Petrapilį didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių , tai ne vienas ir bajoras pasiskubino ten paskui valdovą bėgti, svetima kalba kalbėti... Neliko Lietuvos lietuvių... Liko tik Lietuvos baudžiauninkai, kuriems buvo nuolat sakoma, kad jų, baudžiauninkų, kalbos net ir Dievas nesuprantąs. Todėl ir jie turį lenkiškai ne tik melstis, bet ir tarpusavy kalbėtis... Ir jie visi esą lenkai... O vakarų lietuviams jau nuo senesnių metų buvo teigiama, kad jie esą vokiečiai ir turį vokiškai kalbėti...

Dėkui Dievui, kad 1801 metais tolimoje Žemaitijos Nasrėnų sodoje gimė toks guvus vaikelis, kurį tėvai Valančiai Motiejumi pavadino ir ūgtelėjusį į pasaulį išleido. Tėvai gal geidė, kad jų vaikelis lenkiškai kalbėti išmoktų, savo kalba ir išmone lenkiškų ponų vaikams prilygtų, bet Dievas kitų planų turėjo ir savo planams vykdyti Motiejų pasirinko. O tas Nasrėnų Motiejukas po 48 metų į Žemaičių vyskupo sostą atsisėdo. Tai jis, ką tik darė, kur tik ėjo, vis lietuviškai kalbėjo, tai jis visoms savo vyskupijos avelėms sakė, kad Dievas ir lietuviškai supranta, ir kad visos jo avelės ne tik kasdien namuose, bet ir šventadienį nuėjusios į šventovę lietuviškai Dievą garbintų, garsiai lietuviškas giesmes giedotų, tyliai iš lietuviškų maldų knygų melstųsi, savo vaikelius to paties mokytų, nes jie esą LIETUVIAI!

Lietuviai! . . Lietuviai, lietuviai... „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“ - skambėjo nuo Palangos ir Darbėnų ligi pat Vidžių, Vilniaus, Seinų ir Vištyčio. Ir suskambo visame krašte daina „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė graži Lietuva!“ To krašto žmonės suprato esą lietuviai ir pasirengėkurti savo lietuvišką kraštą - Lietuvą... Nuskambėjo nuo pat jūros iki Vilniaus kalnelių žodžiai lietuvis, Lietuva. Okai tas lietuvis panūdo atkurti ir Lietuvą - nepriklausomą, laisvą, lietuvišką, tai ir stojo vyrs į vyrą, nors ir pilksermėgiai, naginėti, tos Tėvynės Lietuvos ginti, laisvą Lietuvą kurti. Tris kartus ją gynė. Ir apgynė. Ir kur šiandien benueis: ar ant Šatrijos kalno, ar ant Gedimino pilies bokšto, ar pro lėktuvo sparną žvelgdamas, vis pasakys: kokia graži graži esi - akim tyliųjų ežerų, upelių kaspinais žydraisiais...

Tai kodėl šiandien dalis tavo sūnų tavęs išsižada, nors tu tokia graži... akim tyliųjų ežerų, upelių kaspinais žydraisiais? Kodėl šiandien kai kas sako, kad po penkiasdešimties metų Lietuva liks be lietuvių.

Pirma, jaunimas ne bėga iš Lietuvos, o važiuoja pasidairyti po laisvąjį pasaulį, kai kas ir negrįžta, pasilikęs svetur kad ir dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto... Bet dėl to Lietuvoje lietuvių liks dar pakankamai.

Antra priežastis: didėjantis mirtingumas ir mažėjantis gimstamumas. Mirtingumas kažin ar didėja. Jau keletas dešimtmečių vis daugiau ir daugiau lietuvių gyvena ilgiau, ir mirtingumas dėl amžiaus nedidėja. Mirtingumas gal šiek tiek didėja dėl įvairių ligų ir netinkamo gyvenimo būdo: girtuokliavimo, rūkymo, narkotikų vartojimo. Bet reikia tikėtis, kad laikui bėgant žmonių sąmonė prašviesės ir mirtingumas dėl šios priežasties turėtų net sumažėti. O štai žūtys keliuose, nors automobilių Lietuvoje, palyginti su 1988-1990 metais, padaugėjo daugiau kaip dešimt kartų, atkūrus Lietuvą kasmet pradėjo mažėti ir dabar mažėja, todėl ši priežastis tautos ateičiai nėra grėsminga, tik gaila, kad neretai keliuose žūva dažniausiai jauni žmonės ir net vaikai.

Kas kita mažėjantis gimstamumas. Vakarų tautos tą jaučia jau gana seniai - nuo prieškarinių laikų lietuvių tauta tą reiškinį pastebėjo tik sovietiniais metais. Ir gimstamumas ypač sumažėjo praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, tai yra atkūrus nepriklausomybę. Dabar gimstamumas jau keletą metų nemažėja, bet yra nedidelis - beveik susilygino su mirtingumu, todėl jis kelia rūpestį dėl tautos ateities. Ar galima jį padidinti? Yra keletas būdų: žmonių sąmoningumas, sveikatos darbuotojų pareigingumo jausmas šeimai, pagaliau religingumo augimas bei Dievo žodžių Adomui ir Ievai prisiminimas: veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite visą pasaulį.

Šeima, tai yra tėvai ir vaikai, yra tautos ląstelė. Kad tauta galėtų gerai gyvuoti ir nenykti, ji turi tinkamai tvarkytis. Kadangi tautoje yra daug ląstelių - šeimų ir bešeimių (vienišas, neturintis šeimos, žmogus taip pat yra tautos ląstelė), tai visas tas ląstelių junginys ir turi turėti savo gyvavimo tvarkytoją - valstybę, kuri tarsi aparatūra privalo rūpintis ląstelėmis - šeimomis, tai yra turi tarnauti visoms šeimoms. Mūsų atsikūrusioje valstybėje, nors ir labai keista, savo ląstelėmis – šeimomis - rūpinamasi labai prastai. Jau prieš keletą metų paskelbtas vadinamasis „Šeimos kodeksas“ ne tvirtina, o netgi griauna šeimą. Jame įteisintas šeimos kūrimosi būdas sugyventinių teise įteisina šeimos nepastovumą ir laikinumą. Laikina ir nepastovi šeima - tai serganti ir net dažnai bei greitai mirštanti valstybės ląstelė. Tokių ląstelių gausėjimas veda į valstybės griuvimą ir tautos laidotuves.

Pastaruoju metu apie gimstamumą susirūpino ir politikai, ir žiniasklaidininkai. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius paskelbė šūkį: „Šeimoje - du vaikai“, o Kazimiera Prunskienė sako, kad dviejų per maža - būtinai reikia trijų. Turbūt užmiršo, kad jau anksčiau anglai tvirtino, jog reikia keturių vaikų. O televizija pernai spalio 6 dieną visą valandą leido grupei žmonių pasiginčyti tuo reikalu ir nieko nenutarus išsiskirstyti.

Žiniasklaida gana dažnai iš didelio rašto išeina iš krašto. Štai ir 2003 m. spalio 8 d. „Lietuvos aidas“ išspausdino Evelinos Kaminskaitės rašinį „Politikų užsakymu kūdikių bumo Lietuvoje nebus“, kur autorė neapdairiai remiasi K. Prunskienės teiginiu „Juk šiandien moteris dirba lygiagrečiai su vyru, kas gimdys?“. Abi užmiršusios, kad moterį dirbti lygiagrečiai su vyru išvarė ne šiandieninė nepriklausoma Lietuva, o sovietinė tvarka, išvariusi moteris į kolūkių laukus, privertusi jas lipti net į traktoriaus kabiną, eiti į girią kirsti šimtamečių pušų ar eglių, ant savo pečių užsikrauti didžiules karvides ir kiaulides ir kelti sovietinį ūkį- siekti pralenkti Europą ar net ir Ameriką. Štai kada moteris dirbdama priprato dirbti ir rūpintis ne vaikų auginimu bei auklėjimu, o valstybės reikalais. Tų motinų dukterys, ieškodamos lengvesnio darbo, išbėgo iš kolūkių į miestus nors ir lėkščių plauti, nors ir grindų šveisti, sulindo į bendrabučius, kur nėra vietelės nei vaikui paguldyti, nei jam košelės išvirti. O jei ir susigavo vaikelį, tai tuojau jį atidavė į lopšelį - darželį, internatą, o ten jos vaikelį augino jau ne motinai, tėvynei, Bažnyčiai ar būsimai šeimai, ne Dievui, o sovietinei valdžiai, kad būtų kareivis, kagėbistas, kosmonautas... Vagis ir net žudikas...

Štai kur tauta buvo varoma penkiasdešimt metų ir kur ji šiandien dar tebesijaučia atsidūrusi: nereikia tų vaikų vargui ir neteisybei, nereikia moterims vaikų nusikaltėlių, pagaliau nereikia ir šeimos, ir to vyro, kuris po darbo pirmiau eina į kavinę, restoraną girtuokliauti, nuogų moterų pasižiūrėti, pagaliau pasimylėti, o grįžęs namo įbes akis į televizorių ir ten ieškos tokių pačių moterų, kraujo, vagysčių...

Štai kodėl šiandieninė lietuvė mergina, auganti jau laisvoje tėvynėje, rado galimybę ištrūkti iš tos baisios jai sudarytos sovietinės vergijos ir niekaip dar negali pasijusti, kad ji visa savo širdimi turi būti mylima žmona ir rūpestinga vaikų motina. Bet praeis tas dvasinio pasimetimo laikotarpis, ir moteris vėl atsistos į savo ratus - rūpinsis savo vaikučiais.

Todėl nemanau, kad dėl tos dabartinės liūdnokos šeimos padėties reikia aimanuoti ir pranašauti tautos žūtį. Tauta juk yra išgyvenusi daug sunkesnių laikotarpių. Tik prisiminkime 1708-1711 metų badą ir marą, 1795-1915 metų carų viešpatavimą ir baudžiavos laikais įsigalėjusį girtuokliavimą, iš kurio sugebėjo išgelbėti vienas vyskupas M.Valančius, prisiminkime vokiečių okupacijas ir penkiasdešimt metų trukusį sovietinį terorą, išžudžiusį beveik trečdalį krašto žmonių. Šiandien turime visų tų kančių padarinius. Bet juk visos anos žaizdos užgijo. Užgis ir lietuvių tautos žaizdos. Tautos gelmėse dar yra daug gyvybinių jėgų. Dievui padedant tauta sugrįš į Jo avidę, nes kito kelio juk ir nėra. Kad šiandien dar tik žodžiais, o ne veiksmais kalbama apie Lietuvą - Marijos žemę, tai ir vėl todėl, kad žmonės - tautos ląstelės - dar nepajėgia laisvai atsikvėpti po penkiasdešimt metų trukusio tvaiko.

Vis dėlto viena žaizda yra gana sunki: sovietinė okupacija suniokojo Lietuvos kaimą. Trylika atkurtosios nepriklausomybės metų nerodo, kad būtų siekiama atkurti kaimą. Juo labiau keista, kai ir mokslo žmonės įrodinėja, neva remdamiesi Vakarų Europos pavyzdžiais, kad dar ir dabar Lietuvos kaimuose gyveną per daug žmonių. Štai ir visai neseniai vienas profesorius, net agrarinių mokslų habilituotas daktaras, mėgina įrodyti, kad „kuo smulkesni ūkiai, tuo jiems remti valstybė išleidžia daugiau lėšų. O pelną atneša tik stambūs ūkiai. Šis profesorius remiasi Petro Cvirkos romanu „Žemė maitintoja“, kuriame rašoma, kaip sunkiai vertėsi naujakurys. Nevykėlių buvo visais laikais. O tikrovė aiškiai parodė, kad kun. Mykolo Krupavičiaus įvykdyta žemės pertvarka tų metų Nepriklausomai Lietuvai padėjo tikriausius pamatus tautai augti ir stiprėti.

Sovietai sugriovė Lietuvos ūkį, tuo pakirsdami tautos gyvybingumo šaknis, o atsikūrusios Lietuvos Seimas leido tokius įstatymus, kurie žemės ūkiui leido žengti žingsnį pirmyn, du žingsnius atgal. Šiandien Lietuvoje visas teises tebeturi buvę kolūkiai, buvę žemės savininkai - ūkininkai niekaip neatgauna savo ar savo tėvų žemių, o jei ir atgauna, tai randa tuščią lauką: pastatai nugriauti, šuliniai užversti, keliai keleliai išarti, sėjomaina išardyta, o tu, savininke, atsistojęs vidury pliko lauko, kartais krūmais apžėlusio, kauk kiek nori - nieko neprisišauksi: valdžia girdi tik plačialaukių balsą, tik jiems ji visokias pašalpas teikia, tik jiems ji įsteigė Žemės ūkio rūmus. O tie plačialaukiai vis dar buvusių kolūkiečių prakaitu remiasi. Ir tie kolūkiečiai kaip sovietiniais laikais varė savo vaikus į miestus, taip ir šiandien tebevaro. O miestai - tai juk tautų kapinės. Taigi ir lietuvių tautai miestų augimas, kaimų nykimas kelia pavojų tautos išlikimui. Bet gal ir dabar bus atrasta ta pagairė, kuri sustabdys nykimą ir sugrąžins tautos dalį į įprastas vietas - į kaimų laukus ir pievas, kur lietuvis pasijus visiškai laisvas...

Tikėkimės, kad Dievas atsimins savo vaikus ir juos tinkamai parems bei paglobos: lietuvių tauta išliks.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija