|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Lietuvos kraštų spalvos Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Suvalkiečiai groja kanklėmis Kiekvienas Lietuvos kraštas yra savaimingas savo tarme, papročiais ir apeigomis, žmonių bendravimu, pasaulio jausena ir gamtovaizdžiu. Suvalkija lygumų šalis, ramių upių užuoglauda, plačių horizontų regionas. Kol nukaksi iki didžiulio Vištyčio ežero, teks ilgokai pažingsniuoti lygiakeliais, besidairant į dideles ir tvarkingas sodybas, pilnas medžių ir aitvarų sunešto gero. Esama čia nemažo taupumo, ką padarysi, kad anekdotų apie sūduvio gabroviškumą pilasi kaip iš gausybės rago. Ką padarysi, kad čia pačios geriausios Lietuvos žemės, čia pirmiausia tautiškai susiprasta, čia leisti visi vaikai į mokslus. Gausybę kunigų, rašto ir mokslo vyrų išaugino pašešupėliai ir panemunėliai. Ir paplūdo šviesuomenės srautas pro Marijampolės gimnazijos vartus, pro Veiverių mokytojų seminarijos duris, pro aukštus sodybų klevų bokštus. Su tauriais lietuviškumo siekiais. Sudūviuose nutvisko Aušra, suskambo Varpas. Suomiai ir šveicarai, vokiečiai ir rusai keliavo tan kraštan kalbos aprašyti, kankliavimo pasiklausyti. Ir geležies rūdos šiose pragumose rasta, ir kultūros pasėliai per ilgai neišmindžioti, ir maištingoji teisybės ieškotojų dvasia išsaugota. Didžiosios kraštotyrininkės Gabrielė Karalienė ir Natalija Manikienė etninių turtų Vilkaviškio ir Šakių žemėje pririnko kalnų kalnynus. Tad stabtelėkime savo žirgus prie penkių Sudargo piliakalnių atsities kūnas, išlaisvės dvasia. Rytiečiai mėgsta dainą Kur daugiausia spindi ežerų ir dainuojama sutartinių, kur labai daug poetų išauginta ir nemažai šnekučio alučio išragauta? Visi atspės tai Aukštaitija. Tai Kernavės, Deltuvos ir Vorutos žemės, gausiai aprašytos kronikose. Čia nubėga siauruko juostelė, čia ėjo didysis pašto kelias iš Varšuvos į Peterburgą. Ežerų, ežerėlių, ežeriūkšnių tūkstančiai, o kalvelių gūbrės ir šlaitų slėsnumos nesuskaičiuojamos. Padavimais skamba Utenos ir Anykščių piliakalniai, sakmėse tebedūkioja velniai, raganos, kaukai ir aitvarai. Kiekvienos sodybos pakraštėlyje, prie tvenkinėlio, pūpso pirtelė, o nuo Ledakalnio, anot prof. Č.Kudabos, atsiveria pats spalvingiausias Lietuvos gamtovaizdis. Į Šetekšnos ir Peršokšnos atabradus suplaukia neršti lydekos, o Labanoro dūda skamba ne tik to paties vardo girioje. Ilgastiebiai kryžiai puošia aplinką, vakaris vis atneša tvaningas lietaus driekenas. Tauragnas ir Dubingiai, Lakajai ir Sartai tikri ežerai gražuoliai. Lyrinis peizažas brandino jautrias poetų sielas. Kažkuomet sėliai ieškojo vis geresnės žemės rugiui, avižai ir miežiui, bet įsitikinta, kad ir dobilas gerai dera. Neaplenkė Rytų Aukštaitijos marai ir karai, stribų smurtas ir nekaltų žmonių tremtys. Šimtai medžių gamtos paminklai didingai sklaido debesis ir vilioja keleivius paukščius poilsio valandėlei. Vidurio Lietuvos lygumos Molynais parausvinta, šaltiniais prisodrinta, juodalksnynais nuberta, vieškelėliais paraižyta toji Vidurio Lietuva, tikras duondavio stalas. Kokį spalvingą etninį kraitį paliko šio krašto aprašytojai ir tyrėjai Mikalojus Katkus ir Balys Buračas. Kas penktame ar septintame kaime švaistėsi vėjo malūno sparnai, ir vandens malūnų užtvankų ant ramių upių buvo pilna. Nestigo žemės gėrybių visiems: pavargėliui ir kalėdotojui, partizanui ir sudegėliui. Atrodo, kad visi Joniškio, Radviliškio, Pakruojo, Kėdainių keliai veda tai Kaunan, tai Rygon. Tarmių spalva pati gryniausia linkuviai, šeduviai, smilgėnai, pumpėniškiai žodžio ilgai kišenėje neužlaiko, liežuvio nepasaugo. Dievdirbys A.Gedminas kalė akmenį, o Vinco Svirskio koplytstulpiai unikaliausi Europos medžio drožybos šedevrai. 1863 metų sukilėliai aštrino dalgeles, savanoriai veržėsi kovon, o gavę žemės statėsi gryčias ir augino gausias šeimas. Daug dvarų ansamblių būta. Gi Upytės linininkai, Gudžiūnų sūrininkai ir Grinkiškio pienininkai išgarsino savo verslo gudrybes. Kiekviename kaime buvo dainininkė ir pasakorius, audėja ir kalvis, muzikantas ir piršlys, rimorius ir dailidė darbų neužmatomybė. Kaimai jaukios, tvarkingos salelės, nuošalūs sodžiai tyrumo oazės. Surask, keleivi, barsuko olą, šerno irštvą, pasigrožėk pilnu gandralizdžiu, ištrauk iš Šušvės šapalą, pasiklausyk aukštaitiškos kapelijos. Kalvotos Vilnijos peizažas Vilnija didžio savaimingumo kraštas, pažymėtas ryškiomis istorijos pervartomis. Jos aukštumose Lietuvos viršūnių deivė (294). Greita Neris siurbte susiurbia šaltinėlių srautus. Aplinkui skamba dzūkų tarmė, pasigirsta mišrūniškų šnektų, o folkloras taip pat tarpusavyje susipynęs. Ir žudynių vietų būta, ir rezistencijos idėjos buvo visad gyvos, ir sukilėliai kirviais pamosavo. Ilgai saugota lietuviškumo dvasia vis dar šiame regione prašosi globos, o nederlios žemės ne visos apsėjamos. Vilnija kasmet suskamba verbomis, žolių meno šluotelėmis, ir Kaziuko mugėmis, kai spalvų margumynas užburia, o švenčių dalyvius nustebina. Šioje žemėje lenkiškas žodis glaudžiasi prie baltarusiško, o rusiškas prie ukrainietiško tikra slavų kalbų mišrainė. Iš čia į mokslus išėjo lietuvių raštijos pradininkas S.Rapalionis. Vilnelės, Strėvos ir Vokės upynai maitina upių matutę, anot A.Mickevičiaus, Nerį. Senas Kretuonų kaimas slepia akmens amžiaus palikimą. Kalbėti apie Trakus tai tarti žodį apie Lietuvos valstybingumo galybę. Kultūros paminklų surasime kiekviename mieste, miestelyje, kaime. Žuvusių karių kapais taip pat nusėtos pakilumėlės. Gamtos grožybių pilna kas žingsnis vis nauji širdies gerumo akipločiai. Stiprėja bendruomenės ir bendrijos, nenurimsta politiniai ginčai. Bekeliaudamas gali pažinti naują gražų pasaulį Lietuvos pietryčių pakraštėliuose. Dvasinis dzūkų paveikslas Rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius savo gimtąjį kraštą pavadino Dainava. Kas važiuoja Čiurlionio keliu, tam prieš akis atsiveria pušynų kaubrelės, ežerėlių akivarai, pasirodo kuklios medinukės pirkios, pilnos gėlių darželių, šmėsteli smėlio laukymės, apjuostos grybingais šilais. Tai girių karalių žemė, kaip vienoje dainoje dainuojama. Rodos, tuojau pat suskambės pokario partizanų dainos, pasigirs ilgesinga rauda. O kas negirdėjo garsiųjų dainininkių Anelės Čepukienės ir pasakoriaus Petro Zalansko? Ir mūsų dabarties dainų karalienė Veronika Dzūkijos dukraitė. Dzūkų girių kovotojai paliko didžiulę kraujo epopėją, sugiedoję amžinatvės himną gyvybei ir tėvų žemei. Kur Nemuno, Merkio, Ūlos vandenijos, kur Dusios ir Metelių ežerijos vis senųjų pagonių gyvenviečių archeologinės liekanos. Čia, žvelk, jotvingių žodžių šaknies liekana vietovardyje, čia, žiūrėk, skardūs istorijos balsai, Merkinės, Punios ir Alytaus heroika. Vien Margionių klojimo teatras ko vertas! Gatviniai kaimai dar tebesaugo kraičio skrynių grožybes, kaimų pasidainavimai ir pažmoniai taip pat dar neišnykę. Dzūkų gerumas, sakoma, iš prigimties, o dosnumas iš pačios ne itin plačios saujos, kur bičiulių tiek daug gyvenama ir bitės vis lanko mėlynųjų lubinų žiedynus. Žemaičių žemės spalvos Žemaitija savitas, uždaras pasaulis, vaizdaus landšafto kraštas. Kalva ir slėnis, akmenynas ir ežerija padvelkia grynais kvapais. Dulkantis vieškelis kalaviju perkerta pūdymą, ganyklą, giraitę. Ilgesio šviesa kyla iš vandens malūnų užtvankų, apleistų dvarų parkų. Regisi virvyčiuojančios upelės, aidi kūlgrindų gausmas, slėpiningai žvelgia piliakalnių viršūnės. Telšių ir Varnių aukštumos sunyksta ties Rietavu ir Kartena, netikėtai išsilygina kauburynai ir netrukus suspindi vaiskus jūros mėlis ir švelnūs Kuršių marių akipločiai. Plungiškių jaujų kaitrą stelbia buvusios Kelmės žemės mokslinyčios, o Baublių ąžuolynus pakeičia Renavo dvaro alėjų ūksmė. Dubysa ir Virvytė judrauja, o Minija apsiraminusi dairosi į Ventos platybes. Kas žingsnis rašytojo įspausta pėda, dailininko potėpis, muzikanto garsas, kas kilometras kitas kiemo koplytėlė ir nostalgiškas pakelės koplytstulpis. Sodri šneka atgaivina, ryškus rūbas patraukia, o pūslėtas delnas išdalija dovanas. Čia troba, medžiais apaugusi, o čionai rytmečio vieversys prikelia naujai darbo dienai. Tiktai Žemaitės žodis vis dar gyvas, o Maironio posmas daina nuaidi.
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |