Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dievo stebuklas - gyvenimas mano

Partizanų ryšininkė Anelė Stučkaitė-Juodukė
prisimena tragiškus jaunystės metus. 1991 metų sausį
su savo dviem sūnumis, ji, kaip ir žuvę jos draugai partizanai,
be baimės gynė Lietuvos širdį – parlamentą.

Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ

Anelė Stučkaitė-
Griškevičienė 2003 metais
Anelė Stučkaitė-
Griškevičienė jaunystėje
Juozas Jurelionis-Sakalas
(kairėje, žuvęs 1951 m. vasario 6-ąją)
ir Antanas Majauskas-Pabėgėlis
(žuvęs 1950 m. rugsėjo 16-ąją)

Iš kairės: Česlovas Benedikas -
ryšininkas, su kurio Juodukė kartu
prižiūrėjo Sakalo bunkerį,
Anelė Stučkaitė-Juodukė, partizanų
ryšininkė Česlovo sesuo Monika
Benedikaitė-Bleizgienė ir
Janina Baigienė, trijų partizanų sesuo

– Triskart mane suėmė. Nueinu į Seirijus pirkti partizanams maisto. Prisistato stribas Pankūnas, su kuriuo dar į pradžios mokyklą ėjau.

– Partizanams perki?

– Ne, mamai.

Nusivarė į stribų būstinę. Ten storas, žvaigždelėm apsikarstęs rusas Bogomolas tris paras kamantinėjo. Pažėrė ant stalo saldainių, siūlė pinigų, butą. Paskui jau kvotė, kur banditai. Tylėjau. Tik kartojau, kad maistas mamai našlei. Vien mūs, vaikų, šešios burnos. Mažiausias Juozukas. Jam tik šešti. Pagaliau atneša mano pintinę. Anei sūrio, anei sviesto, anei lašinių. Pereinu kambarį, o kitame pilna ginklų. Metu automato šovinių juostą į pintinę, užmetu palutę – ir pro duris. Jau netoli Paserninkai. Pulkas stribų velkasi. Nei bėgti, nei rėkti. Einu drąsiai. Mojuoju pintine, kad lengvesnė atrodytų. Laimingai prasilenkiam.

Tuos šovinius Anelė Stučkaitė paslėpė po beržais, paskui atidavė partizanams. Gyrė merginą, stebėjosi jos drąsa.

– Kartą ryšininkei Varnelytei turėjau perduoti net kelis ryšulius spaudos. Važiuoju rogėse, pakus susukusi į antklodę. Žiūriu – stribų pulkas priešais mane. Nuo Bestraigiškės miško vingiuotas kelias: tai kalnas, tai klonis. Kai aš tik į pakalnę, tuos ryšulius į sniegą. Sustabdė stribai, iškrėtė – nieko nerado. Kai tik jie praėjo, spaudą iš pusnyno ir vežu, kur reikia.

Tai buvo 1947-ieji.

Po dvejų metų vėl areštuoja. Buvo atbėgąs uždusęs saugumietis partizano uniforma ir klausia, kur miškiniai. Jį esą vejasi rusai ir jis nežino, kur pasislėpti.

– Mergaitė pareis ir parodys, – taip giminaitis Juozas Lazauskas paguodė nepažįstamąjį.

Naktį apsupo namus. Prožektoriais akina, plėšia už plaukų iš lovos ir šaukte šaukia:

– Vesk pas banditus!

Slėptuvėje – aštuoni mano uždaryti partizanai. Kas jiems padės? Keturis kilometrus varėsi iš Paserninkų į Seirijus. Kuo arčiau miestelio, tuo įnirtingiau daužė. Kai tik pasikeliu kruvinai nubrozdytomis rankomis ir kojomis, vėl smūgis už nugaros ir krentu į kelio dulkes... Pagaliau prikišo brauningą prie veido.

– Kur banditai? Mirtis tau!

Pasigirsta šūvis.

Stribų būstinėje keturias paras tardė Adomėnas. Dar žiauriau stumdė, mušė, spardė. Jau naktį kareiviai paima už rankų ir kojų – sviedžia lyg maišą į sunkvežimį. Alytuje dar baisiau kankina. Ateina rusų kareiviai.

– Gulkis. Pažiūrėk, ar saldus bananas. Gal dar storesnį parinkti?

Taip guma aptrauktomis vielomis du iš abiejų pusių lupa, čaižo. Vėl stumia pas tardytoją. Metė ir į karcerį – tamsų keturkampį „šulinį“. Vandens iki kaklo. Visa drebu. Vėl tardo. Smūgiuoja per sprandą. Kraujas iš nosies teška.

Įmeta į kamerą tokio pat amžiaus kaip aš mergaitę. Pasakoja, kad trys broliai partizanai, kad gresia 25 metai.

– Ką man daryti? Išduoti ar neišduoti juos?

Tyliu. Ji man įtartina: nesumušta, visa kvepianti. Kai mane varo pas tardytoją, ją išveda. Kai antrą kartą pamatau mergaitę, ji išpoškina:

– Viską papasakojau. Žinau brolių bunkerius. Juos iššaudys, Vis tiek visus miškinius išmuš. Man duos mašiną, butą. Nors aš pagyvensiu.

Pasidarė gūdžiai graudu. Susitvardžiau.

– Tai gerai, kad tu žinai tuos bunkerius. Pasakei – tave paleis. O man ką daryti, kad nieko nežinau? Už ką tokios kančios?

Atveža į Seirijus. Klausinėja, net prašo:

– Gal tu ir nežinai… Bet kai išgirsi, kur banditai užeina, ką veikia, tuojau pranešk.

– Dieną dirbu, naktį miegu. Mamai reikia padėti. Keturi mažesni broliai.

Paleido prigrasinę, kad neščiau žinias.

Pas Juozą Masionį Paserninkuose Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis ir A.Juozapavičiaus grupės būrio vadas Juozas Jurelionis-Sakalas su keturiais partizanais apdovanojo Anelę už narsą ir drąsą. Dokumentą, tą didžiąją brangenybę su Vyčio kryžiumi, pakasė po krosnimi. Deja, pirkia buvo nugriauta. Laikas viską pražudė.

1945-1952 metais A.Stučkaitė-Juodukė buvo Diemedžio, vėliau – Sakalo būrių ryšininkė. Dvejus metus ateidavo į sutartas vietas. Nešė kovotojams išskalbtus drabužius, maistą, rūkalus, vaistus. Kai netoli Šarkelių į ranką ir koją sužeistas vienos sodybos sandėliuke gulėjo Juozas Majauskas-Tigras (visi šios šeimos partizanai sąrašuose užrašyti Majauskais, nors tik Juozas Majauskas, o kiti ir sesuo – Ajauskai), ji parūpindavo rivanolio, tvarsčių. Slaugė, kol partizanas pasveiko.

1947 metais miško broliai atvedė Juodukę į Paserninkų kaimo giraitę, prie pat Demeniškių. Liepė ieškoti slėptuvės, kurios niekaip nesurado. Kai prisiekė, kad niekada šito bunkerio neišduos, parodė, kaip už rankenėlių atkelti sunkųjį dangtį. Čia slėpėsi J.Gegužis-Diemedis, J.Jurelionis- Sakalas, P.Celevičius-Berželis ir kt. Mokė, kaip užmaskuoti buveinę. Reginys buvo toks netikėtas ir baisus, kad visą naktį nemiegojo. O jeigu kas išduos slėptuvę? Nerimo ir atsakomybės jausmai grūmėsi.

– Rytais pirmiausia aplakstau, apklausinėju, ar nėra kur rusų, stribų, ieškau bėgiodama, ar naktį neapgulė miško žaliukai slapukai. Vaizduoju, kad uogauju ar grybauju, o neramesniu laiku net karvę veduosi. Prie bunkerio atsiklaupusi sveikinuosi:

– Labas rytas, paukšteliai.

Jeigu dar ką nors akimirksniu įtartino pastebėsiu – su čiulbuonėliais kalbuosi.

Visada bunkerius globojo du ryšininkai. Niekada be išdavystės jų nerasdavo. O ir plačios partizanų valdos! Bestraigiškės miško – 807 ha liulančių pelkių ir pušų masyvas, kur ne kur siūravo beržai, drebulės. Nesunku nuo priešo akies pasislėpti. Bestraigiškės miške, Demeniškių ir Paserninkų pušynėlių pakraščiuose, Bukaučiznos krūmuose Anelės žinioje buvo 6-7, o kartais ir 8-10 bunkerių. Priklausomai nuo aplinkybių partizanai juos keisdavo. Neramiausios buvo vasaros: laisvės kovotojai daugiausia rengdavo žygių, daugiausia jų ir žūdavo.

Nuostabiausias prieglobstis – lapuočių miškas. Krintantys lapai – ištikimi partizanų sargai. Net myriop pasmerkti, išblyškę, kraujuojantys iš paskutiniųjų dangsto ir po žeme savo brolelį. Kokia jaudinanti žmogaus ir medžio bičiulystė!..

– Kartais valgyti ateidavo dvidešimt, dešimt ir mažiau vyrų. Jau renku indus. Atsistoju – už 300 metrų rusas kaip stulpas stovi su automatu. Vadas Sakalas kad patrauks iš kulkosvaidžio – visi bėgti. Aš basa mečiausi į kitą girios pusę, į Bukaučiznos krūmus, o jie paskui. Taip skridome, šliaužėme per brūzgynus, dumblynus, raistynus, kirsdami Veisiejų – Seirijų vieškelį, kad tik greičiau slėptuves pasiektume. Pamatau ką įtartina – duodu ženklą. Gal dar į mane, merginą, nešaus? Taip visą gyvenimą baimė ir rizika. Bėgi bėgi – nežinia, kur ir kada įkliūsi.

Paserninkuose prie pat miško beržų apsupta lyg balta salelė – Sakalo tėviškė. Namas nugriautas, bet viename iš trobesių apsigyveno našlė Kivarienė. Partizanai jai padėdavo išsimaitinti su dviem vaikais.

– Ten ruošiau vyrams pirtį. Tąkart atėjo J.Jurelionis- Sakalas ir J.Majauskas-Tigras. Apsiprausė, pavalgė. Visi sėdime, šnekučiuojamės. Bar bar bar į langą ir atsitraukia. Klausiam kas, atsiliepia: „Savi“. Praveriu duris. Pamatau rusą. Užstumiu velkę, Sakalas pasistatė kulkosvaidį. Vieną kareivį mirtinai kliudė. Šaudymu dengė Tigrą, bėgantį su automatu. Iššoko per langą ir Sakalas – krūmais nėrė. Pamačiau, kad Tigras jau artėja prie miško. Lengviau atsikvėpiau. Tigras ir sužeistas kovojo. 1949 m. rugsėjo 29 d. rastas negyvas. Jis tikriausiai paskutiniu šūviu tėvynei save paaukojo...

Kivarienė kaip niekur nieko išeina pro duris su vaikais. Įtartina tyla. Aiški išdavystė. Liko vado kulkosvaidžio diskas su šoviniais ir kepurė. Viską sumečiau į duonkepę krosnį ir malkomis užmėčiau. (Radinys paskui atiteko Sakalui.) O man ką daryti? Baisu bėgti, dar baisiau likti. Ras – po gyslelę ištąsys. Persižegnojau ant slenksčio – ir į padus. Akino žemę kaip ir anksčiau mirties lėmėjos raketos. Šovinių spiečiai lėkė virš galvos ir pažeme. Žemės luitai krinta ant manęs. Matyt, taiko sužeisti kojas. Persiverčiu ragočiumi. Dar keli šimtai mirtinų metrų – ir miškas. Bukaučiznoje praneša, kad Sakalas gyvas slėptuvėje. Nerimastingas, dumblinos akys džiaugsmu nušvito.

Prisimenu liūdnas Kūčias pas Juozą Lazauską Paserninkuose. Sulaukėme septynių. Pranešė, kad kaime stribai. Partizanai į roges. Sakalas spėjo pačiupti didžiausią vertybę – vienintelį kalėdaitį. Žiemos naktis susiliejo su jų veidų šviesa.

Draugavau su mokytoju Juozu Jurelioniu. Ateidavo jis kaime į šokius. Šokdavome su juo, mokytoju, o vėliau, draugams sargyboje stovint, su partizanu. Juozas buvo vidutinio ūgio, liesokas, šviesiaplaukis. Gražiai dainavo, dar puikiau smuiku griežė. Kai partizanai apsistodavo pas žmones ir vakarais sueidavo į pirkią, tada dažniausiai traukdavo dainas. Skambėjo taip gražiai, kaip giesmės šventos. Jas perrašinėdavau, išdalydavau kitiems. Jei padainuoja melodiją, porą kartų žodžius – jau moku. Kur pasisuku, draugės prašo:

– Aneliuke, užtrauk ir tą, ir tą, dar negirdėta. (O jos balsas toks stiprus ir įstabus, kad net ir dabar Gelvonų bažnyčios chore gieda.)

Artino mudu ir daina, ir viltys, kad kada nors vienas kito būsim.

Žuvus J.Majauskui-Tigrui, su kuriuo Česė augino mergaitę, mamos įprašytas žadėjo Česę vesti kitas brolis partizanas Pranas-Vanagėlis. Mudu su Sakalu irgi ketinome sumainyti žiedus. Krikštonių parapijos klebonas kunigas Jonas Reitelaitis, partizanų bičiulis, baisiųjų persekiojimų metu patarė prie kryžiaus netgi ir be dvasininko atlikti tą pačią ceremoniją kaip bažnyčioje. Taip mudu paliudijome Majauskų santuoką, o jie – mudviejų.

Ar kas nors ir po pusės amžiaus išsakys, kokia to tauraus, magiško jausmo galybė, kad švelnus žodis, ilgesingas žvilgsnis, prigludimas prie bičiulio peties, širdžių šiluma, liepsnojant tėvynės laisvei kaip saulei ar gęstant kaip pelkių žaltvykstei, vestų mylimuosius per kančias, kulkas ir kraują?!

Po antrojo arešto ryšininkei Juodukei nebuvo kitos išeities, kaip bėgti kuo toliau nuo savųjų partizanų, būrio vado, gimtųjų Seirijų, jų apylinkių. Tada ištiesė jai pagalbos ranką dviejų partizanų – Aido bei Paparčio – brolis Jonas Volungevičius, gyvenęs Druskininkuose. Kai jis kalėjo Lukiškėse, Anelė šitam savo kaimynui iš Paserninkų veždavo drabužių bei maisto. Viską sudėdavo sūnui Volungevičienė, o ji ištisomis dienomis šalo ir stūguriavo kieme, kol perduodavo ryšulėlį ir sulaukdavo kokios žinios. Ir po daugelio metų ryšininkės atmintyje liko įsirėžusi sielvartaujanti kalinio motina, jauste nujautusi, jog iš trijų sūnų liks vienintelis Jonas.

Pačios Anelės motina jau mirtimi vadavosi. Ir dabar dar dukters akyse stovi to paskutinio vakaro vaizdas. Atvažiavo iš Druskininkų jau naktį. Jauste jautė, kad Seirijų pakraštyje, gimtojoje pirkelėje, jos laukia nesulaukia mama: „Kad tik Anelytę pamatyčiau, kad atsisveikinčiau“.

Įslinko dukra kaip šešėlis. Puolė prie mamos. Abi apsikabino. Atrodė, kad akimirksnis virto amžinybe. Išgirdo sengalvėlę šnabždant:

– Eik, vaikeli, eik… Kad nevidonai nesuimtų.

Ir išėjo dukra, išsinešusi baisų ilgesį ir skausmą. Tą pačią klaikią naktį motina kaip žvakelė užgeso. Ačiū Dievui, kad nors pasimatė. Dukra net į paskutinę kelionę – Seirijų kapinaites – negalėjo palydėti savo motinos Veronikos Stučkienės.

Vanagėlio žmona Česlova, paviešėjusi kaime dvi savaites, grįžta į Druskininkus, kur Jono Volungevičiaus dviejuose kambariuose glaudėsi ir ji, ir ryšininkė Anelė. Pranešė baisią žinią: jau nėra Šarūno rinktinės štabo. Anelei kaip kardu per širdį vėrė: žuvo mylimasis su šešiais savo vyrais. 1951 m. vasario 6 d., antradienį, dviejų kareivių grupių apsupti, nusišovė Česlovos vyras, būrio vadas P.Majauskas-Vanagėlis, skyriaus vadas P.Celevičius-Berželis, eiliniai partizanai A.Vailionis-Tėvas, V.Vaivada-Garsas, J.Žilionis-Strazdas, V.Pliadas-Slapukas.

Paskutinioji kulka pervėrė rinktinės vado J.Jurelionio-Sakalo širdį. Aštuntasis J.Žukas-Gulbinas, kuris dar taip neilgai kovojo, pasidavė gyvas, šovėsi per plaukus. J.Lazauskas, atvarytas ištraukti narsuolių, jų taip gailėjo, kad netrukus ir pats iškeliavo į mirusiųjų karalystę.

Kaip pavasarį vanduo, ledams pralaužus užtvanką, taip daugybė vaizdų užplūdo Anelę.

– Kiek kartų, rusams apsupus mišką, bet dar į jį neįsibrovus, šliaužiau ant pilvo, kad užmaskuočiau slėptuvę, perduočiau svarbiausias žinias.

Aidėjo ausyse ir vado Juozo ranka rašyta ir man dovanota daina:

Kas gi mus pasveikins pušų
tankumoje
Ir priešui artėjant, kas mums pasakys.
Gal teks mums pražūti be savos
globėjos,
Ir tik žalios pušys mums liūdnai
šlamės.

Pagaliau prabyla ir paskutinysis mylimojo laiškas: „Miela Anele, sulauksim Laisvės. Tu mano amžinai“.

Netrukus tą kraupią vasario vienuoliktąją, sekmadienį, į duris pasibeldė čekistų vadeiva – Veisiejų siaubas Jočys ir jo bendrininkas.

– Anele, eik, tave kviečia, – pranešė Česlova.

Taip Juodukė buvo pastūmėta į kančių pragarą. Varėsi ją per Nemuną, automatais ginkluoti.

– Dairausi tik prošvaistės ar eketės… kad tik greičiau mirtis – išgelbėtoja…

O Baltašiškėje jau laukė brezentu aptrauktas „ožys“ ir du kareiviai. Jočys dar mašinoje pradėjo ataką:

– Važiuojam pas Sakalą. Turim jo laišką. Tavęs jau laukia.

– Nežinau jokio Sakalo.

Iš artimų partizanams žmonių pasakojimų, enkavėdistų skelbtų dokumentų aiškėja tokios nuotrupos: iš vakaro kareiviai krėtė, šukavo Bestraigiškės mišką – nieko nerado. Nutvėrė tik partizano žmoną Česlovą. Galėjo iš jos atimti rinktinės vado laišką ryšininkei. Buvo tardoma Seirijuose. Kitą dieną slėptuvę surado. (Vėliau Česlova apsigyveno Kaune. Savo mašina atvykdavo į Paserninkus, ilsėdavosi prie Seirijo ežero…)

Veisiejuose Juodukę pliekė, kapojo, apalpusią vandeniu pylė. Gulbinas prasitarė, kad Anelę pažįsta. Ne iš vieno buvo iškvosta žinių apie ryšininkę. Ją spardė iki sąmonės netekimo.

– Duodu dvidešimt minučių. Jei tylėsi, aplupsiu tave nuo kojų iki galvos. Viską pasakysi, – girdžiu Jočio grasinimus.

Nebijojau, kad užkankins. Baisiausia išduoti kitus.

– Jėzau Marija, Jėzaus Marija, – be perstojo šnibždu.

Jočys, vienoje rankoje laikydamas pistoletą, o kitoje – raktus, vedė naktį į kitą medinį pastatą. Kopė siaurais laiptais į antrą aukštą. Aš – paskui jį. Kai pasiekiau trečią ar ketvirtą laiptelį, nežinau, kokia jėga visu smarkumu pastūmėjo mane žemyn. Šoku, numetu paltelį ir skardžiu žemyn į ežerą riedu. Girdžiu, kaip Jočys paskutiniais žodžiais plūsta, manydamas, kad apalpau. Priešais storas gluosnis. Iš ežero pusės drevė. Prie medžio lipte prilipau ir šaukiuosi šventųjų. Vieni kareiviai dūmė mašina, kiti lėkte lėkė. Jau artėja prie gluosnio su šunimis. Mano laimei, prabėgo iš abiejų medžio pusių ir patraukė į miestelį. Plikšala jau buvo sugraužusi sniegą – mano pėdsakų išdaviką. Bėgsiu per ledą – girdėsis. Nutrenkiau batelius.

– Viešpatie, laimink mane!

Pusnuogė, plonytėmis kojinėmis šliaužiu per ežerą į Radvilonių pusę apie du kilometrus. Mane persekioja ir raketomis nutviekstas dangus. Eiti pavojinga. Prasiveria pažįstamos durys:

– Vaikeli, tu peršauta?

– O ne!

Nuo šliaužimo atsiveria sudaužytų kojų žaizdos. Bižys mane vedė laukais, bet nepaėjau.

– Dieve, siųsk man mirtį. Dėde, pribaik mane. Palikit. Jei sugaus, ir jums tas pat.

– Ne, tavęs nepaliksiu. Tau dar reikia gyventi.

Tie žodžiai – šventė. Jų dėka aš gyvenu. Jei ne Bižys, mane po gabalėlį būtų sudraskę. Jis paėmė mano rankas, užsidėjo ant pečių. Taip vilkte vilko pas geradarius. Sėdžiu ant pečelio nei gyva, nei mirusi. Paryčiu praneša, kad kaime rusai. Ūkininkas greitai pakinkė arklį, užklojo šiaudais ir atvežė į Demeniškius pas Petrą Lukošiūną.
Ryšininkė Monika Bendikaitė–Dzūkaitė, kuri irgi ten slėpėsi, regėjo tokį vaizdą:

– Kojos baisiausiai sukapotos. Kruvinos žaizdos išsišiepusios iki kaulų. Anelė ištikta šoko.

Rozalija Majauskienė toliau veža pas Praną Vaivadą į Paserninkus, brolis Vaclovas – į Mižonis pas Bronių Balčių, iš ten jo giminaitis Jonas į Druskininkus. Sesuo Monika sėdasi su Anele į traukinį ir pasiekia Vilnių.

Jeskelevičienė, buvusio Seirijų policininko žmona ir V.Stučkienės draugė, gyveno su dukromis Kedrų gatvėje. Ji paprašė kaimyną žydą, kad gydytų „chuliganų“ sudaužytą merginą.

– Pradėjo kojos pūliuoti. Geliantis skausmas ir dieną, ir naktį. Kai pamatau, jog eina per butus ir tikrina gyventojus,lendu pas žydą į bufetą arba spintą. Vis dėlto jis mane apgydė.

Prasidėjo nesibaigiančios kelionės. Okupantas iš Paserninkų Saveikius tarsi paukščius iš lizdo nubloškė į Druskininkus. Birštono gatvės mediniame name šeima maitino, saugojo. Ypač Saveikių dukros Domicėlė ir Monika taip išmoningai verandoje paklotoje lovoje slėpdavo Anelę, jog neįtarsi, kad čia guli neaukšta, liesutė mergina. Slapstėsi ji ir pas Tamulionienę Vilakiuose, ir pas ryšininkę Birutę Ūselytę Marcinkonyse.

– Jau Bukaučiznoje kartu su eigulio B.Pšebarausko seseria nutarėme papuošti Sakalo ir jo draugų mirties vietą. Nunešiau kryželį, Aušros Vartuose pirktą, įrėmintą paveikslėlį, užrašiau cheminiu pieštuku: „Už žuvusių kraują budeliams bus atkeršyta“. Palikome abiejų nupintą vainiką. Bunkeris jau be viršaus. Kraujais sulipęs smėlis. Bučiuoju jį – partizanų gyvastį, juos pačius. Prisisemiu to smėlio su kaupu – dalelę narsuolių ir savo likimo…

Vėl priversta kuo greičiau iš čia sprukti. Klajoju alkana, naktis leisdama kupetose, vengdama žmonių. Įduodu per ryšininkę Dainavos apygardos vadui Diemedžiui laišką: „Arba priimkit į savo eiles, arba nušaukit“. Netrukus sulaukiu atsakymo:

– Anele, gyvenk ir mūsų nežinok.

Jų jau pačių takai kryžiavosi su bendražygių krauju degančiomis brydėmis ir kiekvieną saulės patekėjimą lyg paskutinį lydėjo akimis.

Juodukės širdis vis labiau traukė į gimtąsias, nors ir pavojingiausias vietas. Užėjo tėvo tėviškėje Šilaičiuose pas Katkauskus. Jų septyni vaikai. Širdingoji Katkauskienė atiduoda savo dukters Janinos gimimo liudijimą.

– Prisiekiu šventaisiais: jeigu įkliūsiu, sakysiu, kad metrikus pavogiau. Tyli žemė, tylėsiu ir aš. Taip 1952 metais jau nustojau skųstis likimu: „Dieve, kodėl manęs nepasiimi“.

Gyvenau pas seserį Moniką nuomotame namelyje Žemuosiuose Paneriuose. Ten apylinkėje dirbo gera moteris. Išdavė pažymėjimą, kad Monika mane, pažįstamą nepilnametę, globoja. Jau turėjau rankose ir pasą. Per pažintis ir darbą universalinėje parduotuvėje gavau. Po trijų mėnesių pamačiau pažįstamą iš Seirijų. Aš, pardavėja, palindau po prekystaliu.

Tuo metu kritau į akį Algimantui Griškevičiui. Jis pasipasakojo, kad šeima išvežta, pasilikęs tik su motina Lietuvoje. Bijojau su juo ir kalbėtis, o ragina vesti. Pagaliau jam atvėriau širdį.

– Padėsiu tau išgyventi, – ištarė jis viltingai.

Išsipasakojau. Jeigu žadėtą šeštadienį trečią kartą nesusitiksime, vėl reikės bėgti, kur kojos neša. Atėjo. Vyras padėjo gauti suvirintojos darbą „Elfos“ gamykloje, kur plušėjome abu. Susilaukėme dviejų sūnų: Algirdo ir Vytauto. Išgyvenau su vyru 25 metus. Po jo mirties, dirbdama pusantros ir dviem pamainomis, taip nusilpau, išsekau, jog dukart ištiko infarktas, net klinikinė mirtis. Suparalyžiavo. Pamažu atgavau jėgas, bet jau valdiško darbo nepajėgiau dirbti.

Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – Lietuvos atgimimas. Dienomis ir naktimis agitavau už laisvę: bėgiojau po mitingus, rankiojau parašus autobusuose ir Gelvonų apylinkės pirkiose. Džiaugsmo ašaromis aplaisčiau ir lietuvišką gimimo liudijimą. 38 metus gyvenau svetimu vardu, pavarde, septyneriais metais pajauninta. Kur dirbau, net pietų neidavau. Valgydavau viena. Po darbo vienintelis kelias – namo. O jeigu kas atpažins?! Sūnui Algirdui jau buvo šešiolika metų, kai prasitariau, kas esu. Kaip džiaugiausi, kad abiejų vaikų ir vakaičių širdyse įsidegė mano ir mirusios motinos, ir vyro tėvynės meilės žarijos.

1991 metų sausį ištisas naktis budėjau su sūnumis prie parlamento, televizijos bokšto. Nešėme žmonėms ir gerti, ir valgyti. Paskutinę naktį pedagogas Vytautas organizavo gyvą žmonių grandinę ginti bokštą. Niekas nesitikėjo tokio žiaurumo: Kavoliukas atsidūrė po tanko vikšrais. Kai paėmė jį sūnus ant rankų, visas kruvinas tirtėjo drebėjo. Vytautui ta tragiška mirtis ir dabar neduoda ramybės, kad nei jam, nei draugams nepasisekė Algimanto Petro Kavoliuko išplėšti iš mirties nasrų. Dailininkas Algirdas graibstė lavonus, kad nepakliūtų į kareivių nagus. Būtų „dingę“ be žinios… Pasimetusi su sūnumis, išgyvenau visos Lietuvos siaubą, skausmą. Pamačiau Vytautą, nepanašų į žmogų, atėjo ir sudaužytas, suspardytas Algirdas. Apsikabino broliai dviese, paskui jau visi trise lyg iš dausų sugrįžę. Rodos, tiek daug atidavėm Lietuvai. Mus ir fotografavo, ir filmavo, ir prokuratūroje sūnūs liudijo – lyg mūs šioj žemėj negyventa. Išliko tik mano pasakojimas. Algirdas dabar ir po infarkto apmąsto tą baisiąją naktį, grėsmingą tėvynei laikotarpį:

– Ėjom ginti Laisvės. O tai svarbiausia.

– Kai pamatau televizijos bokštą, užplūsta vaizdai čia žiemą žuvusių, kaip ir tų septynių Šarūno rinktinės štabo drąsuolių Bestraigiškės sniegynuose.

2001-ųjų vasarį Anelė Griškevičienė su Tigro, Pabėgėlio, Vanagėlio – trijų partizanų – seserimi Janina Baigiene pastatė medinį kryžių prie pat kelelio, kur kovotojai pasitiko mirtį. Seirijų bažnyčioje žmonės meldėsi ir už juos, ir už tai, kad jų vardai neužmirštuolių mėliu širdyse žydėtų.

Kai stovi miške, kur iki paskutinio širdies dūžio kovota, žvilgsniai kyla nuo gilios bunkerio duobės, kraują sugėrusios, iki pat žydrynės. Rodos, čia šviesųjį vidudienį regi ne tik trijų vėliavos spalvų gėles, bet ir tamsųjį vidurnaktį šaunaus vado Sakalo, atskriejusio šviesiu kaip sniegas Paukščių Taku, atneštus pergalės žiedus – padangių žvaigždes. Ir net gūdžiausioje tamsybėje žūties vietoje septynių išlakių baltaliemenių beržų būry septyniomis žvaigždėmis jiems dega liepsnoja Lietuva.

Druskininkai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija