|
Mūsų valdžia. Kokia ji?
Potraukį valdyti, nurodinėti, įsakinėti dauguma
politikuotojų atsinešė iš sovietinių laikų. Su pasimėgavimu ir pasididžiavimu
demonstruodami savo partiškumą ir aklai pataikaudami vyresniesiems
broliams, jie turėjo progų pasidžiaugti lengvai gauta valdžia ir
jos privalumais. Tad ir dabar buvę komunistiniai funkcionieriai,
nomenklatūros atplaišos veržiasi į valdžią, nepaisydami etikos reikalavimų,
nepasvėrę savo ribotų gebėjimų valdyti. Peršasi mintis, jog įsibrovimas
į valdžią ir nebaudžiamas savivaliavimas joje yra paskutinė nužmogėjimo
pakopa. Teisus buvo F.Šileris, sakydamas, jog valdžios troškimas
turi geležines akis, kurių niekuomet nesuvilgo jausmo ašara.
Buvusių užkietėjusių komunistų valdymo taktiką
bei metodus teko pajusti jau ir nepriklausomybės metais, kai Lietuvos
Seime daugumą užėmė kairieji, o Prezidentu tapo buvęs LKP pirmasis
sekretorius. Jie valdymo vairą įnirtingai suko į Rytus, kad galėtų
tautą ir valstybę vėl įstumti į buvusio okupanto glėbį. Jei ne patriotinių
jėgų užkardos, kairieji savo užmačias gal būtų ir įgyvendinę.
Sovietmečiu visi valdininkai buvo patys kiečiausi,
agresyviausi komunistai, ir jie tuo didžiavosi. Jie žinojo, kad,
patekę į valdžią, taps padėties šeimininkais, nes buvo raudonu partijos
bilietu apsaugoti nuo bet kokios žemesniųjų visuomenės sluoksnių,
kitaip tariant, liaudies kritikos. Pagal komunistinę doktriną partiniai
valdininkai buvo neklystantys, todėl ir nekritikuotini. Ir jei kas
iš paprastų nepartinių piliečių išdrįsdavo kelti jų klaidas ar nusikaltimus
viešumon, dažnai būdavo pats apšaukiamas kaip nusikaltėlis. Komunistus
kritikuoti turėjo teisę tik aukštesnės partinės organizacijos. Išpūstos
valdininkų teisės ir neliečiamumo garantijos gimdė stagnaciją, vergovines
nuotaikas, prisitaikėlišką paklusnumą. Buvo suformuota ir į visuomenės
sąmonę įdiegta nuomonė, kad kiekvienas žmogus privalo paklusti komunistinei
valdžiai ir besąlygiškai vykdyti jos nurodymus, nors ir kokie absurdiški
jie būtų.
Esant tokiai valdymo bei vadovavimo praktikai,
valdžioje įsišaknijo biurokratizmas, arogancija, korupcija. Lietuvoje
ir kitose okupuotose šalyse sunaikinus intelektualinį visuomenės
branduolį, į valdžią prilindo nemokšų, moralinių iškrypėlių, tarsi
dėl sarkazmo pramintų liaudies atstovais. Aukštesniųjų pakopų valdžioms
rūpėjo pasodinti į minkštus valdininkų krėslus vien idėjinius komunistus,
nes tik jais buvo galima pasitikėti. Idėjiškumas, komunistinės valdžios
akimis žiūrint, turėjo būti kur kas aukščiau už intelektą. Pažinojau
vieną prieškarinių laikų komunistą, neįstengusį baigti nė dviejų
pradžios mokyklos skyrių, tesugebėjusį tik savo parašą šiaip taip
sukeverzoti. Okupavus Lietuvą, jis buvo paskirtas Marijampolės milicijos
viršininku. Nesunku įsivaizduoti, kaip toks analfabetas galėjo vadovauti
represinėms struktūroms ir kokius sprendimus priimti. Tokių funkcionierių
buvo tūkstančiai, ir jie valdė Lietuvą!
Demokratiniame pasaulyje vyrauja taisyklė: ne žmogus
privalo tarnauti valdžiai, o valdžia žmogui. Sovietijoje buvo
atvirkščiai: imperijos valdymo būdas buvo paremtas biurokratine
vienvaldyste. Tik jos dėka tegali išsilaikyti dirbtinai sukurpti
autoritetai. Pro skambius šūkius, šlovinančius partiją ir jos niekada
neklystantį, išmintingą vadą, skelbiančius demokratiją, partijos
ir liaudies vienybę, deklaruojančius humanistines idėjas, grėsmingai
kyšojo kruvinojo despotizmo ragai. Tad suprantama, valdančiųjų neliečiamybė
ir budriai saugomas jų autoritetas (pridėkime dar ir solidžius piniginius
atlyginimus su gausybe materialinių pamaloninimų už stengimąsi utopijas
paversti tikrove) gundė ne vieną komunistą prisišvartuoti prie valdžios
minkštasuolio ar bent prie spec. lovio. Šita savybė ligi šiolei
pasiliko buvusių komunistinių nomenklatūrininkų ir jų palikuonių
galvosenoje. Todėl jie ir dabar skverbiasi į valdžią panaudodami
gražbylystes, pažadų kalnus, agitacijai išmesdami pasakiškas pinigų
sumas ir būtinai juodindami, nebūtais dalykais kaltindami tikruosius
patriotus, purvais drabstydami jų veiklą.
Kiekvienas kandidatas, rengdamasis patekti į valdžią,
privalo gerai įsisąmoninti pagrindinius dalykus: visada griežtai
laikytis principingumo, teisingumo, operatyvumo, paprastumo ir logiškumo,
sprendžiant valstybinės ir visuomeninės reikšmės reikalus, bendraujant
su žmonėmis ir ginant jų teises. Kiekvienas valdininkas privalo
būti pakankamai aukšto intelekto, kultūringas, darbštus. Reikalaudamas
iš kitų, visų pirma turi būti reiklus pats sau. Moralizuodamas kitiems,
jis negali nepažvelgti į savo moralinę būseną. Taigi viena pagrindinių
moralinių valdančiojo savybių yra savistaba.
Principingas ir nešališkas valstybės tarnautojas
tai žmogus, be svyravimų priimantis sprendimus, sugebantis savo
samprotavimus, teiginius tobulai suformuluoti ir duoti jiems tvirtą
moralinį pagrindą. Principingumo nevalia identifikuoti su užsispyrimu.
Aklas užsispyrimas tai inteligencijos ir kultūringumo stoka. Valstybės
tarnautojo veikloje negali būti jokių ambicijų ir asmeninių sąskaitų
suvedinėjimo. Principingas žmogus, prieš priimdamas sprendimą, jį
gerai apsvarsto.
Teisingumas viena pagrindinių valdininko moralinių
savybių. Jis glaudžiai susijęs su principingumu ir sudaro tvirtą
moralinį visetą. Nukrypti nuo teisingų sprendimų lengva, o atitaisyti
gali būti labai keblu ir net neįmanoma. Teisingumas tai didžiųjų
sielų dorybė, teigė Platonas.
Jei valdžios žmogus savo pareigas atlieka neoperatyviai,
delsia, atidėlioja vadinasi, jis apsiriko eidamas į valstybės
tarnautojo postą. Tačiau operatyvumą, greitą ir jautrų reagavimą
į šį interesanto skundą ar pageidavimą jokiu būdu neturi lydėti
apsirikimai ir klaidos. Neapdairiai ar per skubėjimą padaryta klaida
gali labai greitai ir netgi nepataisomai pakenkti jo autoritetui,
sugniuždyti pasitikėjimą, jau nekalbant apie interesantui padarytą
moralinę ar materialinę skriaudą.
Kita valdžioje esančiojo moralinė būtinybė paprastumas,
kaip vyresniškumo, pirmumo ir išskirtinumo priešprieša. Paprastumas
ir kuklumas pritraukia tarsi magnetas, sąlygoja nuoširdumą, abipusį
atvirumą ir bičiuliškumą, teikia dvasinės šilumos. Pasipūtimas,
išdidi laikysena, arogantiškas kalbos tonas, atvirkščiai, interesantą
skaudina ir atstumia. Net ir menkiausią valdininko išdidumo pasireiškimą
interesantas greitai pajunta.
Prieš tapdamas valdžios atstovu, kiekvienas pilietis
privalo turėti vieną svarbiausių intelektualinių savybių logiškumą.
Tuščias švaistymasis kad ir įmantriausiomis frazėmis dar nereiškia
loginio mąstymo. Be logikos, t.y. vidinio dėsningumo, būdingo mąstymui,
negali būti teisingo sprendimo. Teisingumas, pagrįstas lanksčiu
logiškumu, leidžia daryti nepriekaištingus sprendimus ir išvadas.
Tik su šiomis paminėtomis ir kitomis psichologinėmis bei moralinėmis
savybėmis galima užsitikrinti valdžios atstovo mandatą, įgyti autoritetą.
Deja, neretai pasitaiko žmonių, kurie eina vadovauti
ar valdyti nepasirengę, moraliai netvirti, dažniausiai dėl garbės,
solidaus atlyginimo ar dėl partinių ambicijų. Stokodami išvardytųjų
savybių, pridaro klaidų, įvykdo grubius nusikaltimus, pakenkia valstybei.
Neskubėkime žavėtis iš pažiūros išmintingais, iškalbingais
ar net geranoriškai nusiteikusiais kandidatais į valdžią. Vaidinti
tokius daugelis moka. Tikrasis žmogaus dvasingumas slypi ne išorėje,
o viduje. Tad nepakanka pasikliauti vien intuicija, pasiduoti susižavėjimo
bangai, reikia ir kruopščios psichologinės analizės, visapusiško
asmens pažinimo, kad neliktume skaudžiai nuvilti, kaip jau buvo
ne kartą atsitikę. Tik nuo mūsų visų kritinio požiūrio ir tvirto
apsisprendimo priklauso sėkmingas kandidatų į valdininkus pasirinkimas.
Jei paskirsime ar išsirinksime moraliai tvirtus, dvasiškai skaidrius
laimėsime sau ir valstybei. Jei leisime valdžioje įsigalėti susikompromitavusiems
avantiūristams ir destrukcijų vykdytojams teks visiems skaudžiai
pajusti jų kenkėjišką veiklą.
Šiai metais vyks Seimo rinkimai. Rinkėjams vėl
teks laikyti rimtą egzaminą. Ar sėkmingai išlaikysime jį? Rimtai
ir atsakingai pamąstykime. Ne pažadų kalnai, ne lipšnūs laputės
prisimeilinimai, ne išsimokslinimas, o kandidatuojančių asmenų moralė
turi lemti sėkmę rinkimuose. Kandidatų biografijose visada pasigendame
išsamesnių duomenų apie jų moralę. Jei kandidatas stokoja bent vienos
minėtų moralinių savybių, jis nevykęs kandidatas.
Antanas MARČIULAITIS
Kauno rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|