Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Norima – kaip esama

Eugenijus IGNATAVIČIUS

Kaip visa tai nusibodo ir įgriso - nuolatinės kalbos per radiją ir televiziją apie Prezidento apkaltą, Jurijaus Borisovo iškeldinimą ar palikimą Lietuvoje. Kaip užsibuksavęs traukinys - nė iš vietos. Gaila žiūrėti į aukštus pareigūnus, netgi ministrus, prokurorus, prakaituojančius ir tūpčiojančius vietoje, kad kaip nors neįžeistų didžiosios tautos atstovo, kaip būtų geriau Lietuvai, kaip apsidrausti nuo bet kokios klaidos, kad tik kas nors nepasipiktintų, gink Dieve, neužrūstintų Rytų meškos. Jeigu dar porą mėnesių tęsis šitokia situacija, tai nebūtų nuostabu, kad ir šizofrenikų Lietuvoje turėtų gerokai padaugėti.

Beveik kiekvienoje televizijos ar radijo diskusijoje dažnai užmenamas klausimas - turime pilietinę visuomenę ar neturime. Žinoma, kad neturime, nebent užuomazgas, pradmenis. Pilietinė visuomenė yra mąstančių žmonių, o ne lengvatikių visuomenė. Ji nesusikuria dievaičio, mesijo, išgelbėtojo, kuris ateis ir išspręs visas tavo bėdas, suteiks darbą, padidins pensiją ar atlyginimą. Jeigu žmonės būtų mąstę, nors kiek pasidomėję Lietuvos Konstitucija ir Prezidento pareigybėmis bei jo galiomis, argi jie būtų patikėję dabartinio „pranašo“ rinkiminių kalbų pažadais, kurie savo turiniu aprėpė visą Vyriausybės programą ir Seimo veiklą. Visas šias institucijas galima uždaryti, nes visko imsis Prezidentas. Žinoma, be pažadų, daug lėmė ir mesti į rinkėjų sterblę svetimos šalies milijonai, kaip vienas diskusijos dalyvių minėjo, jog po miestelį ir kaimus važinėjo „mikriukai“ ir pro atvirą langelį klausinėjo: ko norite – voko, butelio ar paketo? Be abejo, su sąlyga, jei balsuosite už mūsų erelį. Bet tai nebuvo lemtingas momentas. Nulėmė nemąstymas. Ar nevertėtų Lietuvoje dar ir dar kartą, gal rytinėse radijo laidose, kaip poterius skaityti Konstituciją, kad žmonės įgytų nors pirmapradį suvokimą, kas yra kas mūsų parlamentinėje valdymo sistemoje. Kokias funkcijas atlieka Prezidentas, kokias Seimas ir ką gali bei privalo veikti Vyriausybė.

Prezidentūros problema jau trečias mėnuo užgulė Lietuvos dangų, kaip suodžių debesis, pro kurį neprasimuša jokia prošvaistė, jokia įdomesnė ar svarbesnė pasaulio žinutė. Mes jau patys nematome ir nesuvokiame, kuo gyvename, užmiršome praeitį ir kas mūsų laukia ateityje. Štai, ką tik atsisveikinome su 2003-iaisiais. Nežinau, ar nors vienas laikraštis bei kitos žiniasklaidos priemonės užsiminė, kad tie metai buvo 1863-iųjų istorinio lietuvių sukilimo jubiliejiniai metai - prieš caro jungą, baudžiavą ir primestos tautoms vergijos patirtas skriaudas. Sukilimas, pareikalavęs nemažai aukų, nors ir pralaimėjo, tačiau paliko tvirtą pamatą būsimam 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimui. Ir ne tiktai.

Kur dingo taip garsiai nuskambėję Prezidento pažadai - reikia atgaivinti tautinį orumą, patriotizmą, pasididžiavimą savo tėvyne? Kaip suderinti bent kiek mąstančiam piliečiui šiuos skambius žodžius su veiksmais? Ar išdidus ir orus žmogus, pasišovęs vadovauti šaliai, priims milijonus kyšio-paslaugos iš buvusio okupacinės armijos karininko, tarnavusio pagarsėjusioje Kauno desantininkų-smogikų divizijos kariaunoje? Ką tai reiškia, kad jis atseit gyvenęs Lietuvoje beveik visą gyvenimą? Bepigu gyventi, kai okupacija tęsėsi 50 metų, o karininkas kur kas jaunesnis.Vien dėl to Prezidentas jau nusikalto tautai, pažemino savo ir jos orumą.Tai kada gi dar galvoti apie 1863 sukilimą, juk jis kovojo prieš rusų caro kariauną? O raudonoji okupacija – tęsinys anų laikų pradėtų žygių iš Rytų šalelės, siekiančių Petro I laikus.

Gruodžio paskutinę savaitę, Naujųjų metų išvakarėse, Šv.Jokubo bažnyčioje keleto iniciatorių, dar nepraradusių patriotinio jausmo, dėka susirinko nemažas vilniečių būrys paminėti 1863 metų sukilimo 140-ųjų metinių jubiliejaus.Tai, žinoma, buvo organizuota šiek tiek saviveikliškai, kone slapta, pranešant pažįstamiems telefonu, be jokių skelbimų žiniasklaidoje.Turėjusieji laimės apie minėjimą sužinoti atvykę išklausė šv.Mišias, aukotas už 1863 metų sukilėlius, po kurių Šv.Jokūbo bažnyčia tapo minėjimo sale. Sukilimo eigą ir jo reikšmę Lietuvai išsamiai apžvelgė istorikas Antanas Tyla, jo atspindžius, pasiekusius šiandieną, apibūdino filosofas V. Radžvilas, pasisakė Seimo narys V.Landsbergis, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas akademikas R.Pakalnis. Vėliau minėjimas persikėlė į Lukiškių aikštę: prie sukilėliams atminti paminklinio kryžiaus buvo padėtos gėlės, sugiedotas himnas, gėlių puokštės nuneštos ant sukilėlių kapų į Antakalnio ir Rasų kapines. Kuklios vakaro iškilmės buvo baigtos savanorių saliutu. Padėtas ir „juodasis“ priminimo vainikas su užrašu: „Už pažadų nevykdymą“ ant rausvo akmenėlio, prigludusio netoli viešųjų tualetų, kuriame prieš penkerius metus iškaltos raidės skelbia, jog čia bus pastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams.

Kažin ar taip ir bus ? Gal kada nors, kitos kartos... O dabar, istorinių sukilėlių garbei linksmai pritardami, aikštės centre įrengtoje čiuožykloje aidėjo dundantys afrikietiškų būgnų ritmai, žadindami jaunųjų čiuožėjų sportinius impulsus ir dvasios polėkį.

Tačiau grįžkime prie temos - norima už esama. Mūsų gyvenimus iš tikrųjų slegia daugybė paslapčių ir patirtos neteisybės: valstybinio ir vadinamojo visuomeninio turto akivaizdūs išgrobstymai, prichvatizavimai, neteisėti žemės sklypų išsidalijimai, faktinai, užgrobimai, susikuriant tam palankų įstatymą. O kas atsitiko su profsąjungų ir kitų įstaigų turtu, baldais, įranga, poilsiavietėmis – gražiausiose vietose esantys pastatai atsidūrė apsukrių nomenklatūros vertelgų rankose. Doram piliečiui, sąžiningai atliekančiam savo kuklų darbą ar tarnybą, niekaip nesuvokiama, kokiu būdu per tokį trumpą laiką susikaupė kai kurių žmonių rankose milijonai litų. Išdygo ir tebedygsta prabangiausios vilos ir gyvenamųjų namų mikrorajonai. Didesnė tautos dalis vos suduria galą su galu, o čia - per šimtas su viršum milijonierių! Kur nuplaukė žmonių santaupos, pasikeitus valiutai? Ką reiškia čekių išdalijimas, už kuriuos žmonės privatizavosi butus, kuriuose gyveno, – tai bene didžiausias laimėjimas. Kas atsitiko su tais čekiais, kuriuos žmonės investavo į pramonę ar kitus pelningus objektus, tikėdamiesi gauti palūkanų? Šnipštas! Gudrūs vertelgos išviliojo iš naivuolių čekius už centus ir, sukaupę dideles sumas, objektus prichvatizavo. Tiems, kurie, čekius pavertę akcijomis, tikėjosi palūkanų, parodė špygą - įmonė negauna pelno, reikia plėsti įstatinį kapitalą, atnaujinti gamybos priemones ir t.t. Lauk, šuneli, kol padvės kumelė.

Kas atsakys už apgavikų šutvės siautėjimus po visą Lietuvą, steigiant visokius „holdingus“, „sekundes“ ir kitas atviro bei ciniško žmonių apvogimo instancijas? Niekas. Padarytos klaidos, ir jokia Vyriausybė jų neištaisys. Nusikaltimai yra, o nusikaltėlių – nė vieno. Taip, kaip ir su tautos genocidu – vyko įnirtingiausias pasipriešinimas okupacijai, daugiausia nužudyta, išduota ir ištremta, knibždėte knibžda vakarykščiai genocido vykdytojai ir jų talkininkai mūsų mažoje Lietuvoje, tačiau nuteisto nė vieno – nėra įstatymo.

Visa tai vyko ir gilioje siautėjančio laukinio kapitalizmo paslaptyje tebesitęsia mūsų visų akivaizdoje šiandien. Tad ar reikia stebėtis šitokiu naiviu žmonių patiklumu ir netgi negalvojimu, kai žmogus savo gyvenime vadovaujasi žiniasklaida, o ne savo galva. Neteisybės skaudulių pritvinkęs valstybės kūnas. Žmonės ištroškę tiesos atstatymo ir nori, kad į dienos šviesą būtų išvilkti melo, gudragalviavimo ir sukčiavimo kaltininkai. Mesijui ateiti dirva išpurenta. Tik tark žodį, kuris jau daug metų tupi ant trokštančiųjų teisybės lūpų, ir tu būsi ne tik išgirstas, bet ir pagarbintas. Prabilk jų mintimis ir žodžiais apie gyvenimą ir pažadėk išvesti į šviesos krantą - tapsi jų širdžių ir protų valdovu. Taip ir atsitiko.

Tik iš kur surasti jėgų nugalėtojui ir pažadėtojui įveikti savo sąžinę? Jeigu jis dar blaiviai protauja, turi puikiai suvokti, jog pažadų neištesės. Gal jau sąžinė seniai nuraminta ir miega? O jei nemiega, tai neišsipildymo priežasčių reikia ieškoti aplinkoje, kuri jį varžo ir neleidžia tapti mesijumi. Puiki išeitis ir pasiteisinimas arba nauja apgaulė. Šį spektaklį be pabaigos ir žiūrime su pasitenkinimu ar spjaudydamiesi kiekvieną vakarą, keturioliktųjų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metinių išvakarėse.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija