Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Moldovos dienoraštis, 4

Širdies rožė

Aleksandras SLIVKA

Šiandien apsiniaukę. Kalvos atšiaurios, medžiai nejaukiai susigūžę šlaituose, o visą slėnį užgožęs švininis dangus. Visai nesinori kur nors eiti, bet reikia persikelti į kitą krantą. Priekyje tiltas; artėdamas prie jo, staiga aplinkui pastebiu netikėtą pasikeitimą. Tai žėrintis saulės spindulys, prarėžęs švininio dangaus pilkumą, neįprastai ryškiai ir nuostabiai nušvietė tokią pažįstamą vietovę. Koks malonus netikėtumas – šviesa pasiekė ir mane…

Nuostabi šviesos savybė – nugalėti tamsą – ne veltui taip užburia žmones, nes ir šviesa, ir žmonės turi bendrą paslaptį. Man patinka šviesą lyginti su laisve, ji taip pat, kaip ir laisvė, keičia žmogų. Džiugu, kada šviesa užlieja mūsų širdį ir sielą, ypač tada, kada mums sunku…

Juk viskas, rodos, kaip visada: ir džiaugsmai, ir vargai, ir juokas, ir ašaros – bet kažkur giliai širdį spaudžia liūdesys. Kodėl, kodėl taip yra?

Teisus buvo mano dabar jau miręs kaimynas, badė Petrus, kai kalbėjo liūdnai žiūrėdamas į mus: „Gaila man jūsų, jaunų. Vaikai mano, daug dar vargo patirsite dėl jų“. Tada, beauštant „demokratiniams pasikeitimams“, mums nelabai buvo suprantami jo žodžiai, bet laikas atskleidė tikrąją jo minčių prasmę, ir pamažu viskas pradeda aiškėti – ir kur mes einame, ir apskritai viskas…

Visada stebėjausi, kaip subtiliai paprasti žmonės jaučia gyvenimą. Jų sugebėjimas įžvelgti reikalų ir dalykų esmę tiesiog fantastiškas. „Tai ką, vėl ten, mieste, rodote fokusus?“ – taip kaime klausinėjo manęs žmonės apie demonstracijas Kišiniove arba išgirdę apie eilines valdžios „fantazijas“. Iš tiesų argi ne puiki to klausimo potekstė? Jeigu paprasti žmonės neturėtų humoro jausmo, jau seniai būtume pamiršę, kas tokie esame. Pagaliau ten kažkur kai kas suvokė, kad nepavyks savo „svajonių ir norų“ prastumti kaip tautos norų, ir jau laikas baigti šitą vaidinimą.

Gyvenimas eina, kai kurie gavo portfelius, kai kurie apie juos svajoja, o kas lieka žmonėms? Kaip kas – o demonstracijos, mitingai, piketai, – yra kur nuleisti garą, tai ko jiems dar reikia? Tad kur dingo lozungai dėl švietimo, kultūros, išsilavinimo? Aišku, visi „už“, bet tai bus paskui, o dabar – „kardinalių istorinių permainų“ laikas ir t.t.

Girdėta dainelė, kuri gerai parodo kai kuriuos „demokratinio“ vystymosi proceso bruožus, ypač „ponų demokratijos“. Žodžiu, vairavo vairavo, o išėjo kaip visada. Beje, kartais mus vis dėlto prisimena, pavyzdžiui, prieš rinkimus. Tai bent prasideda linksmybės! Net galva sukasi… Bet visame tame bruzdesyje nėra gyvybės, vien tik nereikalinga sumaištis.

Žmonės mato, koks tuščias šis bruzdesys, ir toliau gyvena savo gyvenimą. Yra toks moldavų paprotys: eidamas per kaimą ir pamatęs dirbantį žmogų, turi su juo pasisveikinti ir būtinai palinkėti: „Padėk, Dieve“. Štai kur tikra liaudies išmintis, gerumas ir rūpestis, o iš mūsų „liaudies tarnų“ retai išgirsi net paprastą gerą žodį, nors nemanau, kad jie patys to nesupranta…

Štai taip, vis kovodami su savimi ir tikrove, bandome žvelgti į priekį. Tiesą sakant, niekas iš esmės ir nepasikeitė: kaip ir prieš daugelį amžių susimąstęs Dnestras plukdo neskubėdamas savo vandenis tarp saulės nutviekstų Moldovos kalvų, vis toks pat gražus Moldovos ruduo, vis taip pat moldavai džiaugiasi priimdami svečią. Neišsenkanti tautos gyvybės jėga pirmiausia glūdi moldavų tautos epuose, kurie nematoma jungtimi susieja šimtametę šalies istoriją, jos kultūrą ir savitumą. Tauta savo legendose, sakmėse ir dainose išsaugojo pirmykštį grožį, išsaugojo savo meilę tėvynei, o mums, savo palikuonims, – žmogišką laisvės siekimą. Laisvė – tai apie ją svajojo daugelis moldavų tautos kartų.

Žmonijos noras siekti tobulumo buvo vienas iš postūmių kuriant Europą; kaip matome, šis procesas nesibaigė ir mūsų dienomis. Tad tuo labiau vertinga tai, kuo mūsų protėviai grindė žmogiškuosius idealus ir pasaulėžiūrą. Jie iš esmės buvo skirtingi, kaip ir Europos valstybės, bet svajonė apie laisvę visiems buvo bendra ir, pavyzdžiui, kas žino, koks būtų buvęs Moldovos likimas, jeigu ne svetimšalių priespauda.

Viduramžių laikotarpis buvo nuostabus ir tragiškas, bet pagrindinis jo bruožas buvo romantizmas – svajonė apie laisvę ir aukštus idealus. Jis apėmė visus – ir didikus, ir paprastus žmones. Štai viena iš tokių galimų istorijų – legenda apie Nuostabiosios rožės riterį.

Didingos pušys tarsi siena beveik dengė horizontą, bet prasiveržęs pro jas kelias atverdavo keliauninkams nuostabias laukinio grožio paslaptis. Turbūt tik drąsus keleivis būtų išdrįsęs keliauti vienas tomis vietomis.

Kažkur toli liko Senasis miestas su naujais kvartalais prie dviejų upių santakos, ten liko žaismingi miesto stogai su išdidžiais namais, ten liko ir Baltoji karalienė – didžiuoklė miesto rotušė, ir aikščių bruzdesys.

Priekyje – kelias ir nežinomybė. Bet jaunas keliautojas, kupinas svajonių ir vilčių, būsimų pergalių šlovės, nepastebėjo gamtos grožybių. Jo mintys skraidė kažkur toli, jauna širdis troško žygdarbių vardan meilės…

Štai dar viena miško laukymė. Bet kas gi ten? Kiek tolėliau, prie pat miško, jis pastebėjo puikų rožių krūmą, kuris buvo… išlaužytas ir nuniokotas. Tiek keliautojų džiugino tas grožis, o kažkas piktas ir beširdis nudraskė gražius gležnus žiedus ir numetė juos ant kelio. Jam jų nereikėjo, jis tik ant jų išliejo savo pyktį. O žiedai, net ir truputį apvytę, vis dar buvo nuostabūs…

Skausmas suspaudė jauną širdį, nuliūdo akys. Raitelis nušoko nuo žirgo, nustūmė į šoną kalaviją ir priklaupė priešais rožę ant vieno kelio. Jis švelniai pakėlė sulamdytą rožę ir instinktyviai prispaudė ją prie širdies. Ir, o stebukle! – rožė atgijo, ją išgelbėjo jauna širdis.

Nuo tos akimirkos rožė visam laikui pasiliko širdyje jaunuolio, supratusio, kad jis rado savo išrinktąją. Atgijusi rožė jį pakeitė – jis tapo Nuostabiosios rožės riteriu.

Akies mirksniu tarsi saulės spindulys jam nušvito visas jo likimas, jo gyvenimas, jis pamatė, kad tie, kurie taip niekšingai pasielgė, atkeliavo į jo šalį be gerų ketinimų, o jam ir jo draugams teks ginti ne tik savo išrinktąsias, bet ir visus, kuriems reikės jų apsaugos. Jo ir jo draugų, visos tautos laukia nelengvi išbandymų laikai. Aišku viena, laisvės dvasios neįmanoma palaužti, ir kol tarp žmonių gyvas Nuostabiosios rožės riteris, tol gyvas tikėjimas laisve ir geresnio gyvenimo viltis. Tauta tai gali paliudyti.

Europos tautų epai dažnai atspindi tų tautų dvasinę būklę, tautų, kūrusių jo didenybę Istoriją. Tegu alegoriškai, užšifruotai, bet visada intriguojančiai ir jaudinančiai, kaip viskas ir būdavo tais laikais. Beje, kiekvienas gali pasijusti tos epochos dalyviu. Daugelio Europos valstybių garbei galima pastebėti, kad ten rūpestingai saugoma gyvoji istorija, kuri gali paliudyti apie tuos tolimus laikus. Pabandykite įsivaizduoti…

Mūsų laikai. Ankstyvas rytas, šiek tiek vėsoka. Senamiesčio gatvėse dar tvyro pusiau permatomas naktinis rūkas. Pavieniai praeiviai atrodo nenatūraliai šiuolaikiškai senovinių namų ir grindinio fone. Viduramžių mistika visai šalia, užtektų tik ištiesti ranką… Įsiklausius galima išgirsti kanopų taukšėjimą ir važiuojančių karietų dardesį. Senamiestis pilnas prisilietimų prie paslapties. Žiūrėk, tuoj iš besisklaidančio rūko išnirs kažkas nežinomas…

Ir stebuklas įvyksta – iš rūko prieš jūsų akis didingai išnyra tikra pilis ant kalno, Senamiesčio sargybinis. Ji nuostabiai graži ryto saulės spinduliuose, kaip ir visa, kas ją supa. Nenoromis pajunti norą prieiti arčiau, eini – ir viskas, tu nugalėtas, nusprendei kopti aukštyn. Lėtai žengi stačiu akmenimis grįstu keliu, ir tai sustiprina susitikimo su gyvąja istorija pojūtį.

Taip, čia praėjo ne vienas žmogus, čia ėjo arba važiavo ir kunigaikščiai, ir paprasti žmonės. Visi jie, patys to nenorėdami, tarsi susiliejo su šituo simboliniu keliu, vedančiu aukštyn. Ir net dabar, mūsų dienomis, jauti kaip šitas kelias aukštyn keičia tavo vidų.

O štai ir pilis, gynybinės sienos… Aišku, užlipsi į patį pilies viršų. Pojūtis neįtikėtinas – jausmai sumišę šitoje pasikeitusioje erdvėje. Tu vienas, viršuje, aplinkui laisvė ir bekraštis dangus…

Galimas dalykas, kad tokiomis akimirkomis prisiliečiama prie amžinosios žmogaus sielos paslapties – dvasinių aukštumų ir laisvės siekio. Ir tai jie, mūsų protėviai, verčia mus vėl ir vėl išgyventi tai, ką jautė jie patys, tai, kuo tikėjo ir apie ką svajojo.

Dabar suprantu, kodėl ir mums XXI amžiuje vis dar nesvetimas aistringas noras turėti laisvę ir matyti bekraštį dangų. Ten, viršuje, kartu su saule mums nušvinta laikų ir erdvės grožis bei paslaptys. Iš tiesų kiekviena pilis turi savo paslaptį – gali atskleisti žmogaus vertę ir tikėjimą mumis, savo palikuonimis.

Šiais laikais tai atrodo keistai, argi kam nors dabar to reikia? Gal tai ir tiesa, bet ir jų, be jų darbų, vilčių ir svajonių, argi būtume ir mes? Todėl kai pavargsite nuo įnoringo šių dienų bruzdesio, prisiminkite Senamiestį ir jo pilį. O kartu ir laikus bebaimių karių ir riterių, gynusių savo tautą ir savo išrinktąsias, aną laisvės gynėjų epochą. Net nežadu klausti, ką jūs palaikote, tikiuosi, kad garbės ir tikėjimo idealai jums nesvetimi.

Idealų siekimas visuotinio neigimo laikais sukelia keistus jausmus. Idealai šiais laikais vis sunkiau pasiekiami, visiškai aišku, jog kažkas šiais laikais labai nori, kad idealų šviesa išblėstų arba jie būtų išjuokti, tada bus galima valdyti „bandą“ be jokių sunkumų. Tegul, kas nori, daro savo tamsius darbelius, o žmones juk visada žemino, atimdami svarbiausią teisę – teisę į laisvę.

Būtent dėl to, dėl melo ir skaudžios neteisybės, keliaujantis riteris, kiek vėliau – tautos gynėjas, dar ir dar kartą susidurdamas su blogiu ir pažeminimu, tylėdamas sukąsdavo dantis ir prisiekdavo ginti tiesos, meilės ir laisvės reikalą. Kai kas man gali paprieštarauti, kad esą anų tolimų laikų herojai nebuvo tokie romantiški ir idealūs. Galbūt iš dalies tai ir tiesa, bet tada ką mylėjo ir myli tauta? Apie ką kūrė padavimus ir legendas, dainas ir balades?

Valdžią turintiems veikėjams nereikalingi nei riteriai, nei herojai, šie aniems netgi trukdo, o žavėjosi jais tie, kuriems buvo skirta jų drąsa, – paprasti žmonės, liaudis. Būtent todėl liaudies gynėjų žygdarbiai liko gyvi per amžius. Tautos meilės sparnai pernešė juos per laiko klodus.

Tautos moralinį tvirtumą per mažai vertino ir svetimšaliai užkariautojai, ir savi engėjai. Pavyzdžiui, nei daugumai didikų, nei inteligentijos atstovams net nekilo mintis riterį lyginti su tautos gynėju haiduku. Net į galvą neatėjo, kad dvasinės ir moralinės aukštumos pasiekiamos visiems – ir kunigaikščiams, ir prastuomenei.

Bet gyvenimas viską sustatydavo į vietas. Dieviškoji Apvaizda vedė žmonių širdis į laisvę. Apie tai rašė didieji tautų sūnūs, kurie negalėjo tylėti matydami, kaip dūžta ištisų kartų viltys ir likimai. Jie grąžindavo žmonėms patį svarbiausią dalyką – tikėjimą. Ir nuostabiausia tai, kad įkvėpimo ir gyvybinių jėgų šaltinis yra tauta, nes ji yra sukaupusi moralinius idealus ir vertybes. Didžioji dvasinė tautos jėga ilgainiui keitėsi, išsaugodama nepaliestus savo idealus, nes laikas negali jų paveikti.

Viduramžių laikai, persmelkti romantizmo, turėjo nemažos įtakos formuojant moralines tautos vertybes. Dvasingumo paieška tai vienijo, tai skyrė žmones, daugelis tautų patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių, bet įgytas laisvės pojūtis tapo tautos dvasinio gyvenimo pagrindu.

Sausos metraščių ir kronikų eilutės ne visada gali mums atskleisti tų įvykių sukeltus jausmus. Kaip suprasti džiūgavimą vienų ir tuo pačiu tragediją kitų? Kūrėsi imperijos, valstybės, bet vien tik materialiniais interesais nepaaiškinsi istorijos eigos, buvo ir tebėra kažkas nematoma, bet visiems žmogiškai suprantama.

Dabar vėl sunkus metas – vienijasi Europa. O kada jis buvo lengvas? Nereikia prarasti vilties, Europoje visi supranta, kad, nesujungusi visų žemyno šalių, Europa liks kažko netekusi. Europiečiai papildo vieni kitus kaip gėlės puokštėje, todėl kiekviena tauta yra nusipelniusi savo vietos Europos puokštėje.

Aišku tai, kad, būdamas moldavu, labai norėčiau matyti savo tautą, savo šalį Europos tautų šeimoje, tam yra visos prielaidos. Bet ne viskas taip paprasta, visų pirma reikia vieniems kitus išgirsti. Moldovos valstybė yra moldavų ir visų ten gyvenančių tautų ramstis ir viltis, laikas tai suprasti visoms Moldovos politinėms jėgoms. Svarbiausia – politinis dialogas ir santarvė. Labai svarbu perimti europietišką problemų sprendimo patirtį. Pagaliau laikas baigti ir nereikalingus vaidus dėl Moldovos istorijos. Kažkieno labai mikliai pamėtėtas klausimas sujudino visus nuo tada, kai tik vėl atgavome nepriklausomybę, o iš tiesų jis paremia principą „Skaldyk ir valdyk“. Tad politinėms partijoms verčiau nereikėtų tuo klausimu spekuliuoti, nes žmonės nesileis apgaunami.

Visų svarbiausia, kad moldavų tauta ir mano kraštas – Moldova yra laisvi ir nepriklausomi, jokia jėga ar kieno nors gudrybė neprivers jų grįžti į vergovę. Mes laisvi, ir tai mūsų ateitis. Užteks Moldovai vilkti svetimšalių jungą, kurį ir patys pajutome, ir žinojome iš liaudies kūrybos. Su virpuliu atpažįsti dabartinius laikus moldavų padavimuose ir legendose. Tai įspėjimas mums visiems. Tauta po kruopelę išsaugojo moldavišką savitumą, pavaizdavo pačią save, savo istoriją moldavų liaudies epe.

Koks neįtikėtinas kad ir toks dalykas: beveik vienodai skamba lietuviškas žodis „daina“ ir moldavų „doina“; jie panašūs ir savo reikšme, ir turiniu. O daugelis moldavų legendų panašios į kitų Europos tautų legendas, bet ir čia nėra nieko nuostabaus, nes romantizmo ir kovos su blogiu idealų aptinkama daugumos žemyno tautų padavimuose.

Į moldavų dainas panašūs ir nuostabūs senoviniai moldavų likimai. Apie juos galima būtų pasakoti valandų valandas. Tai nepralenkiami žmogaus liūdesio kūriniai. Juose yra daug simbolių, kalbančių apie moldavų tautos jausmus savo tėvynei, gyvenimui, apie neteisybes ir veržimąsi į laisvę…

Rožės juodame fone – koks gražus simbolis! Tauta rado puikų būdą, kaip išreikšti save. Ryškiai raudoni žiedai nugali juodą spalvą, kuri užliejo viską, ką tik galėjo, bet nesugebėjo užlieti laisvę mylinčių žmonių širdžių. Šalia visa nugalinčių rožių – lapų žaluma, kuri padeda atsinaujinti. Nuo senų senovės moldavės audė kilimus, apraudodamos sunkią savo tautos dalią, ir niekas, išskyrus Viešpatį, jų negirdėjo…

Vienas po kito slenka gražūs Moldovos rudenys, karta iš kartos buvo perduodami širdies nerimas ir laisvės troškimas. Dievo pagalbos ir savo širdies rožės – Moldovos dėka moldavų tauta pagaliau laisva.

Gyvenimo neįmanoma sustabdyti, ir mes tikime, kad Moldovos žvaigždė spindės tarp kitų žvaigždžių mėlyname Europos danguje.

Vertė Nomeda MARTIŠIŪTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija