Atnaujintas 2004 m. sausio 16 d.
Nr.5
(1208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prašau paprasto dalyko:
kasdien melskimės

Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas tikintiesiems

Brangūs broliai ir seserys!

Kaip nuostabiai mums „pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“! — stebimės su šv. apaštalu Pauliumi (Tit 3,4). Sakykite, sakykite visiems žmonėms: „Štai Gelbėtojas ateina!“ Visa žmonija nuolat jaučia gelbstinčią Dievo ranką. Ypač mes, lietuviai, tai ne kartą pajutome: XX amžiuje du kartus Jis mus išvadavo iš svetimųjų jungo ir mums dovanojo Nepriklausomybę; XXI amžiuje tampame Europos Sąjungos ir NATO nariais. Pranašo Izaijo žodžiais tariant, mūsų tauta, vaikščiojanti patamsiais, ne kartą išvydo skaisčią šviesą (plg. 9,1).

O, kad mes visada jaustume tą Dievo šviesą, tą Dievo gelbstinčią ranką! Todėl, mielieji, prašau jūsų vieno stebuklo: visada išlaikykite vienybę su Dievu, kad visada ir visi jaustume Dievo globą, kad ir sąjungose su didžiosiomis tautomis išliktume dori, laisvi, laimingi, klestintys, ypač esant dabartinei Lietuvos krizei.

Dievo žodis ir tautų istorija mus nuolat moko, kad tautos išsilaiko tik palaikydamos nuolatinį ryšį su Dievu. Ir tautos žlunga, praradusios Dievą. „Į pragarmes eina visi, Dievą užmiršę“, — dejavo psalmininkas (Ps 9,18). Pats Dievas dejuoja pranašo Ozėjo žodžiais: „Kalavijas siautėja jų miestuose, naikina juos, nes jie nusigręžė nuo manęs“ (Oz 11,6-7). Ar tai netinka mūsų laikams? Šių dienų garsusis mokslininkas, Nobelio premijos laureatas Aleksis Karelis taip įtaigiai aiškina dabartinio pasaulio blogybių priežastis: „Abejingumas religiniams dalykams ir visiškas atsidavimas vien materialiniam gyvenimui atvedė žmoniją jau prie pat susinaikinimo ribos“. Argi nematome, kaip pasaulis save naikina?

Tad turime save nuolat klausti, ar pakankamai esame vienybėje su Dievu? Ar kasdien su Juo bendraujame maldoje, dalyvaujame šventadienio Mišiose? Tai turime patys padaryti, — to niekas kitas už mus nepadarys!

Garsusis amerikiečių vyskupas Faltonas Šynas kartą lankėsi Niujorko valstijos senate. Senatoriai jį paprašė posėdžio pradžioje sukalbėti maldą. Jis ne tik atsisakė, bet ir sugėdino senatorius: „Ponai, yra dalykų, kuriuos turi atlikti pats žmogus, ir niekas kitas negali jo pavaduoti. Pavyzdžiui, nusišnypšti nosį ar pasimelsti“.

Šv. Augustinas sako, kad malda — tai sielos kvėpavimas. Kadangi nekvėpuodamas niekas negali gyventi, tai ir suprantame, kodėl nesimeldžiančio žmogaus dvasia apmiršta — nesimeldžiantis žmogus dažniausia tampa bedvasiu gyvūnu. Ir indų išmintis moko: „Malda taip būtina kaip kvėpavimas. Bet mes niekad nesakom: neturiu laiko kvėpuoti“. Kinų patarlė klausia: „Jei randi laiko susišukuoti, kodėl nerandi laiko malda širdį sutvarkyti?“

Prašau jus visus paprasto ir kartu tokio didelio dalyko: melskimės kasdien, išmokykime savo vaikus melstis, uoliai dalyvaukime šventadienio Mišiose. Šitaip ateities kartoms duosime daugiausia, ką galima duoti.

Štai ką rašė popiežius Jonas XXIII savo tėvams: „Palikęs jūsų namus, daug knygų perskaičiau, daug studijavau, daug išmokau to, ko jūs neišmokėte ir net negalėjote pamokyti. Dalykai, kurių iš jūsų namie išmokau, yra patys vertingiausi. Tai jūsų išmokyta malda ir meilė žmogui sušildė visus mano darbus“.

Vokiečių religinis rašytojas Adalbertas Balingas sako, kad visa popiežiaus Jono XXIII didybė, nepralenkiamas gerumas ir šventumas — iš tėvų maldos mokyklos.

Tad ir mano kalėdinis linkėjimas bei prašymas, kurį noriu vis kartoti ir kartoti, bus toks: grąžinkime maldą į savo šeimas!

Vyskupas Jonas Kauneckas

Redakcijos prierašas. Nors dėl techninių kliūčių šį laišką gavome pavėluotai, tačiau skaitytojų pageidavimu jį spausdiname vėliau.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija