Atnaujintas 2004 m. sausio 16 d.
Nr.5
(1208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Reikia kovoti dėl
kiekvieno doro žmogaus

Mokykloje įprastas dalykas, kad pavyzdingo elgesio ir stropiai besimokantį mokinį, vos tik „dingus iš akiračio“ mokytojams, pradeda negailestingai „grūšiuoti“ ir pravardžiuoti stipresnieji mokslo draugai – nemokšos ir padaužos. Šitaip per visą dešimtmetį atrodo kai kurie politiniai veikėjai ir apskritai visi tikri dešinieji.
Vadinasi, reikia ne vien studijuoti politinę ekonomiją ir istoriją, bet ir lankyti fizinio lavinimo pamokas, kurias puikiai atstoja vienintelis dalykas – vienybė! Ir jokiu būdu ne kvailų paukščiukų vienybė, ginant jų lizdelin įtupdytą gegužiuką…

Politikuotojai – kaip paukščiai, atrodo, kad jų vienintelis tikslas - kaip galint aukščiau pakilti bei aukščiau atsitūpti ir iš ten garsiai karksėti. Bet pakilti sunku todėl, kad visa Lietuva įtupdyta korupcijos baloje, kuri būtent doruosius giliau įmurkdo.

Apie didžias svajas, didžius ateities planus kalbėta VIII Sąjūdžio suvažiavime. Bet visos kalbos pasibaigdavo klaustuku: kas tuos didžiulius planus įgyvendins?

Juos įgyvendinti gali tie patys žmonės, kurie prieš trylika metų būrėsi prie parlamento ir televizijos. Reikia tik juos tinkamai sutelkti. Dabar matome tik padrikas, dažnai tarpusavyje prieštaraujančias įvairių visuomenės grupių pastangas.

Dešiniųjų vadams labiausiai terūpėjo ir terūpi „aukšti nutūpimai“, todėl jie ir nesuvokė, koks turi būti „kovos planas“ atgavus nepriklausomybę. Planas – stumdytis dėl kėdžių, o visa kita išsispręs savaime. Neišsisprendė, nes stipresnieji nukumščiavo, trūko jėgos, tai yra vienybės.

Reikėjo ir reikia kovoti dėl kiekvieno doro žmogaus, pavyzdingo pareigūno, kaip dėl Televizijos bokšto. O kiek tokių žmonių buvo patyliukais „išėsta“, pradedant ambasadoriumi S.Lozoraičiu, baigiant dorais seniūnais ir kitokiais pareigūnais? Panašu į buką žolėdžių kaimenę Afrikos savanoje, kurią be perstojo retina aplinkui besisukiojantys grobuonys, o tie žolėdžiai truputį graudžiai pamekena ir toliau kaip niekur nieko rupšnoja žolelę. Apie kokias švietimo reformas galima svajoti, kai taip lengvai buvo „paaukotas“ prof. Z.Zinkevičius, vaisingai dirbęs švietimo ministro pareigose?

Visuomenės įtaka labai aiškiai atsispindi tose „kovose“, kurios dabar vyksta Lietuvoje.Skaitomasi su tais, kurie reikalauja. Nieko panašaus nebandė daryti dešinieji: jie be kovos palikdavo likimo valiai geriausius savo žmones ir savo pozicijas. Tiesą sakant, ne visus. Pavyzdžiui, buvo rūpinamasi Tėvynės sąjungos pinigais padengti lėšas, kurias nežinia kaip išleido kažkoks nepakeičiamas kandidatas į ministrus. Dešiniųjų Vyriausybė ir Seimas pasirūpino, kad teisininkų klanas vartytųsi kaip inkstas taukuose. Pasirūpino žmonėmis, tarp kurių nemažai nusikaltėlių globėjų, užtarėjų ir kyšininkų. Buvo stengiamasi įsiteikti vien valdininkams, tai yra buvusiai sovietinei nomenklatūrai. Ir šitaip dešinieji savo pačių rankomis susilipdė prieš save sunkiai perkopiamą betoninę užtvarą. Daug dorų ir Lietuvą nuoširdžiai mylinčių žmonių ėmė palikti dešiniųjų gretas, nes kartais taip atrodo, kad dori žmonės niekam nereikalingi. Be dorų žmonių savose gretose negali būti jėgos, negali būti vienybės. Sakoma: „Du blogi žmonės niekados nebus draugai“. Dešiniųjų vadams iki šiol tebeatrodo, kad visa politinė, visuomeninė, ekonominė ir kitokia veikla – tai nuolatinis mėtymas replikos: „Mes geručiai, o anie blogučiai“. Bet „anie“, viešpataujantys žiniasklaidoje, nesunkiai kamuoliuką atmuša ir tuščiažodžiavimo „ping pongą“ laimi…

Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija