| Jėzaus meilės vynas
svaigina kitaip
Dar neseniai šventėme Kristaus apsireiškimo ir
krikšto šventes, o štai jau šio sekmadienio Evangelija mus nukelia
į netoli Nazareto esantį mažą miestelį Kaną, kuriame vyksta vestuvės
ir jose dalyvauja garbingiausi svečiai: Jėzus, Marija ir apaštalai
(žr. Jn 2, 1 2).
Nors apie šių vestuvių kaltininkus jaunuosius
mus pasiekia labai šykšti informacija, beje, ji dargi savaip paradoksali:
jaunikį (tarsi ant kilimėlio pasiaiškinti) išsikviečia prievaizdas
(plg. Jn 2, 9 - 10), tačiau Viešpaties Jėzaus šiose vestuvėse padarytas
pirmasis stebuklas - vyno padauginimas - visiems atveria akis: pagrindinis
iškilmių asmuo yra Tas, kuris pradeda daryti dieviškojo gailestingumo
darbus, idant ne vien Jo mokiniai, bet ir kiti žmonės, matydami
Jo šlovę, priimtų Jėzų, kaip Dievo Tėvo siųstą pasaulio Gelbėtoją
(plg. Jn 2, 11).
Ne taip svarbu, kad mes nežinome tų Galilėjos
Kanoje susituokusiųjų vardų, bet užtat mes žinome nepalyginti svarbesnį
dalyką: Jėzus Kristus (kai to išties reikia) ne vien vandenį gali
vynu paversti, bet Jis (per tą mažytę visuomenės ląstelę šeimą)
visus žmones, kurie stengiasi laikytis Jo mokslo, veda į dangaus
vestuvių pokylį (plg. Apr 19, 9), kad jame per amžius galėtume džiūgauti
beribiu Jo Širdies gerumo lobiu (plg. Ef 2, 7), nes Jis pats bus
mūsų amžinasis Jaunikis, o mes Jo nuotaka (plg. Apr 19, 7).
Vis dėlto kai vestuvininkams pritrūko vyno, o
Švč. M. Marija, trokšdama jiems padėti, apie šią problemą užsiminė
savo Sūnui, tuomet ji išgirdo tokius Viešpaties žodžius, kurie galėjo
truputį ir nuvilti:
Dar neatėjo mano valanda! (Jn 2, 4).
Čia įdomu pastebėti: nors šio trumpo Jėzaus paaiškinimo
metu, atrodo, Marijos prašymo realizavimas yra nukeliamas į neapibrėžtą
ateitį, bet viskas klostosi kitaip motinų Motina, savo širdyje
turėdama neabejotiną tikrumą, kad jos prašymas išklausytas, vestuvių
pobūvio tarnams pasakė, kad jie padarytų viską, ką netrukus jiems
palieps Jėzus.
Tie tarnai, vykdydami Viešpaties nurodymus, pripylė
šešis akmeninius indus (kiekvienas jų buvo apie 100 litrų talpos)
vandens ir pasėmę nunešė stalo prievaizdui (pokylio tvarkos prižiūrėtojui),
kuris, paragavęs paversto vynu vandens, paskui stebėdamasis klausė
jaunikį, kodėl toks puikus vynas buvo pateiktas tik dabar, o ne
vestuvių pradžioje (plg. Jn 2, 11).
Pačiu tinkamiausiu vestuvių metu Jėzus padarė
stebuklą. Jei vynas būtų padaugintas pokylio pradžioje, žmonės turbūt
būtų greit apsipratę su stebuklingu įvykiu. Bet kai aukščiausios
kokybės ir skaniausias vynas pateikiamas vestuvėms besibaigiant,
tada veikiausiai ne tik prievaizdas (paragavęs to vyno) sukruto
klausinėti: Iš kur toks nuostabus gėrimas?, bet ir kitiems svečiams
buvo duotas galvosūkis, idant pradėdami ieškoti teisingo atsakymo
atrastų pačią tiesos versmę Jėzaus beribę meilę.
Atpirkėjas, kaip Dievas, ateidamas į Galilėjos
Kanos vestuves iš anksto buvo numatęs paversti vandenį vynu. Tačiau
Jo planuose buvo numatytas ir išskirtinis Marijos vaidmuo. Didis
Jos Širdies jautrumas ir gailestingumas pražydo paprastu priminimu:
Jie nebeturi vyno. Šie žodžiai tapo savotišku generatoriumi, paskatinusiu
Jėzų nedelsiant pradėti veikti.
Ir dabar Švč. M. Marija daugybę kartų užtaria
mus pas Jėzų. Tačiau būtinai reikia, kad ir patys klystantys Žemės
piligrimai savo nuoširdžiomis maldomis kreiptųsi į didžiosios mūsų
Užtarėjos Širdį, nes joje jie randa tikrą užuovėją nuo nuodėmių
audrų ir savo laimę, kurios pilnatvė Jėzuje Kristuje.
Bažnyčia nuo ateinančio šeštadienio pradeda maldų
aštuondienį už visų krikščionių vienybę. Be abejonės, visų krikščionių
Ganytojas - Viešpats labiausiai trokšta, kad kuo daugiau Jo avių
uoliai klausytų Jo ir Bažnyčios balso, idant rastųsi vis daugiau
tokių tarpusavio maldingų įvairių konfesijų narių susitikimų, kurių
metu pirmiausia pradėtų atšilti jų bendražmogiški santykiai.
Prisimindami Kanos vestuvėse Jėzaus paverstą vyną,
neužmirškime ir pirmųjų Sekminių, kurių metu apaštalai, karštai
melsdamiesi, buvo taip apsvaiginti Šventosios Dvasios malonių vynu,
kad aplinkiniai net šaipėsi iš jų kaip iš per daug įkaušusių žmonių
(plg. Apd 2, 13).
O kad ant katalikų ir protestantų, kai jie (per
krikščionių vienybės aštuondienį) kai kur drauge susirinkę melsis,
nužengtų Dievo Dvasios ugnis, suteikdama tokį antgamtinį svaigulį,
kuris bent pačių maldų metu padėtų besimeldžiantiesiems užmiršti
tai, kas juos skiria, ir vis labiau primintų tai, kas juos vienija.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2003 "XXI amžius"
|