Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dienos, kurios Lietuvai buvo
tarsi Dievo Motinos
gailestingumo stebuklas

Praėjusią savaitę minėjome Lietuvai skaudžią, bet kartu ir viltingą Sausio 13-ąją, kai, sukeldamos agresiją prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, Sovietų Sąjungos militaristinės - represinės pajėgos sustojo prieš tankams nepasidavusius beginklius žmones. Keturiolika žuvusių Lietuvos patriotų ir beveik tūkstantis sužeistųjų - tokia Lietuvos žmonių auka už atkurtą nepriklausomybę. Prie televizijos bokšto sužeistuosius ir ten dalyvavusius Laisvės kovotojus globoja Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija. Ilgus metus jai vadovauja dukart politinė kalinė, sovietiniais metais - kovotoja už Lietuvos laisvę, tikinčiųjų ir tautos teises Jadvyga Bieliauskienė. Kaip tik praėjusią savaitę, sausio 15-ąją, jai sukako 75-eri metai. (Beje, ir J.Bieliauskienės sesuo Kristina, irgi aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, yra gimusi sausio 12-ąją.)

Tuoj po tryliktųjų sovietinės agresijos metinių minėjimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkės Jadvygos Bieliauskienės jubiliejaus proga „XXI amžius“ kreipėsi į ją su keletu klausimų apie Brolijos veiklos ypatumus dabarties sąlygomis, apie Sausio 13-osios dvasią, kuria vadovaujasi ši organizacija, apie sunkumus, stabdančius veiklą.

 

Kaip jūs prisimenate prieš trylika metų vykusio agresijos akto įvykius, atnešusius Lietuvai daug skausmo, bet kartu ir iškėlusius pasauliui Lietuvos heroizmo pavyzdžius?

Iš tos patirties ir savo gyvenimo galiu pasakyti, kad tos dienos Lietuvai buvo Dievo Motinos gailestingumo stebuklas. Nuo pat pirmos dienos, kai man buvo pavesta lankyti žuvusiųjų ir sužeistųjų šeimas, turiu daug liudijimų, kad televizijos bokštą, RTV komitetą ir parlamentą skubėjusius ginti žmones veikė jėga, vertusi juos būti ten... Prisimenu, kaip sausio 12-ąją buvau įtraukta į Televizijos bokšto gynimo štabą, pavedant man rūpintis žmonių maitinimu. Palaikiau ryšį su Vilniaus miesto mitybos centru. Ir štai, kai jau po sausio 13-osios nakties žudynių man teko kalbėtis su žuvusiojo Virginijaus Druskio žmona Asta, ji pasakojo apie savo vyro sunkiai paaiškinamą pasiryžimą aukotis. A.Druskienė sakė, kad Bokšto gynimo štabui paraginus artimiausių Vilniaus seniūnijų žmones eiti iš vakaro anksti ilsėtis, kad galėtų pakeisti kitus budinčiuosius, V. Druskis jai pasakė: „Atrodo, maudausi paskutinį kartą”. Tą patį Virginijus pasakė ir prie vakarienės stalo bei guldamas į lovą (sausio 12-osios vakare). Kai pirmieji tankų šūviai pabudino jį iš miego, jis staigiai apsirengė, o žmoną, kuri stvėrė jį už rankos sakydama: „Virgeli, nepalik manęs”, jis šiurkščiai nustūmė: „Aš turiu būti ten”, ir kaip viesulas išlėkė. Galiu pasakyti, kad panašiai pasielgė ir studentas Robertas Gradauskas, kai, stabdomas motinos: „Nepalik vaiko”, vienerių metų dukrelę paliko motinai ir išbėgo pro duris. Jis buvo sunkiai sužalotas - kulkos pervėrė abi kojas, vienos kojos pėda tiesiog vilkosi žeme. (Jis išliko gyvas, bet ilgą laiką turėjo invalidumą.) Angelė Pladytė, prie TV bokšto sunkiai sužeista tanko, nebuvo nusiteikusi eiti ten, bet pasidavė bendrai dvasiai ir išskubėjo, lyg nešama bangos. (Po sužeidimo ji patyrė šešias sunkias operacijas.) Lankydamasi pas juos sakydavau: „Ateinu viso pasaulio lietuvių vardu nusilenkti jums, kaip Dievo išrinktiesiems”. „Šie žodžiai man brangesni už vaišes, kurias atnešėt…”- pasakė ne vienas džiaugsmo žvaigždėm žėrint akyse. Tai mus suartino ir iki šiol tarnauju, stebėdamasi, kaip Dievas duoda ištvermę per daugybę ligų, ir todėl esu laiminga.

Atėjo maisto siuntiniai iš Danijos. Sesuo Gerarda, „Caritas“ pirmininkė, perdavė viską žuvusiųjų šeimoms, nukentėjusiesiems. Aplankydavome ne tik Vilniuje gyvenančias šeimas, bet ir kaimuose - po visą Lietuvą ieškodavome sužeistųjų. Tie apsilankymai juos pradžiugindavo, pakeldavo jų dvasią. Patyrusiems akustines traumas, kuriems reikėjo operuoti ausų būgnelius, labai padėjo tuo laiku Vokietijoje gyvenęs ir dirbęs monsinjoras Kazimieras Senkus. Po operacijos monsinjoras juos laikydavo savo namuose. Mons. K.Senkus įdavė ir piniginę auką Brolijai. Atsimenu, grįždamas iš Vokietijos dr. Jonas Tutkus atvežė Brolijai paaukotas 250 markių. Jam išėjus atidariau voką, radau 450 markių. Perdaviau juos į kasą. Ir neseniai sužinojau, kad dr. Jonui mons. Kazimieras davė 200 markių. Šis pridėjo nuo savęs prie Brolijai skirtų pinigų ir man nieko nepasakė.

Dviem sužeistiesiems - Vytui Lukšiui ir Vytautui Šimėnui kulkos išvarpė burnas, ir po gydymo Lietuvoje jų žandikauliai nejudėjo. Alinos Veigel-Plechavičiūtės (generolo P.Plechavičiaus brolio dukters) sūnus Tomas Veigel, stomatologas, ieškojo po visą Vokietiją specialisto, kuris imtųsi padėti šiems nelaimingiesiems. Labai sunkiai surado drąsuolį, kuris sutiktų rizikuoti. Alina su Tomu per pūgą, sniegą, šaltį ir nenumatytas kliūtis atvažiavo prie Lietuvos sienos ir išsivežė juos. Jie buvo išgydyti.

Tomas jau pramoko kalbėti lietuviškai, laiko egzaminus ir sako, kad lietuvių kalba labai sunki.

Nors ir švęsdama savo jubiliejų, turbūt turite įvairių rūpesčių dėl savo vadovaujamos Brolijos?

1992 metų gegužės pabaigoje gavome puikias patalpas Gedimino prospekte, prie Nepriklausomybės aikštės, šalia Vėliavos pakėlimo bokštų, iš kur žmonės 1991 metais nesitraukė. 100 kv. m. patalpų plotas tinka parodoms eksponuoti. Mes tai darome nuo 1994 metų Valstybės dienos. 2002 metais buvome priversti, kad patalpų neatimtų, skolintais pinigais remontuoti liūčių suardytą fasadą. Patalpų komunalinių paslaugų išlaidos yra didelės. Surinkti simbolinį nario mokestį (penki litai metams - pensininkams, dešimt litų – dirbantiesiems) menkai tepavyksta. Neužtenka administracinėms išlaidoms apmokėti. Mes neturime nei fakso, nei dauginimo aparato, nei kompiuterio. Labai vargstame.

Kai sausio 12 dieną Seime vykusioje konferencijoje Sausio 13-osios reikšmė buvo pripažįstama pasauliniu mastu, kaip pakeitusi pasaulio vaizdą ir Europos žemėlapį, man yra skaudu, kad Laisvės gynėjai, susibūrę į Broliją, yra tokie apleisti. Iškovojus tokią pergalę, valstybė neišlaiko ekspozicijos, pavadintos „Kovo 11-osios galerija”.

Konferencijos metu išgirsta mintis, kad Sausio 13-oji pakeitė Europos veidą, manyje atgaivino nenumaldomai šviesų džiaugsmo jausmą, apėmusį ir tą Sausio 13-osios naktį, kai Lietuva vieningai stojo be ginklų prieš geležinius tankus, nenugalimąjį karo milžiną. Atsimenu, tada, sausio 13-ąją, rengiausi keltis šeštą valandą ryto. Pusvalandį po vidurnakčio mane apėmė kažkokia baimė. Kalbėjau sau: „Marija, nejaugi Tavo malonių diena (t.y. mėnesio 13-oji diena - red.) gali būti pražūtinga Lietuvai?”, ir baimė pasitraukė, staiga užmigau. Nubudusi nuo pirmųjų tankų šūvių, šokau rengtis ir bėgau bokšto link, bet mane kaustė nepatirta nenusakoma baimė. „O, Viešpatie”, - pradėjau dejuoti, ir blykstelėjo staigi mintis-malda: „Kad ir kas šiandien įvyktų, viską pakreipk Lietuvos naudai”. Išgirdau žingsnių trepsėjimą kieme ir gatvėje, buvau užlieta iškilmingo nenusakomo džiaugsmo. Kaip į stebuklą žiūrėjau į benušvintančius tamsius langus ir žmones, bėgančius per aikštes bokšto link, kur jau virė tikras karo pragaras. Todėl vardan prieš trylika metų įvykusio didžiojo stebuklo tikiu, kad Lietuvos valdžia atsipeikės ir nepaliks Brolijos be globos, kaip buvo iki šiol. Tai mano didžiausias rūpestis.

Tad linkime sėkmės ir Dievo palaimos Sausio 13-osios brolijos darbuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija