|
Troškulys
Jie varė mane sušaudyti
Karšta liepos mėnesio saulė, iškopusi į patį zenitą,
plieskė man į pakaušį, iš kūno lyg iš stipriai spaudžiamos kempinės
be atvangos sunkė prakaitą; jis išpylė visą veidą, plaukai pavirto
į marką, o per nugarą žliaugė ištisos srovės ir nepakenčiamai dirgino
odą. Aš negalėjau išsiimti nosinės iš kišenės, netgi švarko rankove
nubraukti nuo kaktos prakaito, nes rankos buvo užpakalyje špagatu
kietai suveržtos ir nuo pratiso skausmo nutirpusios.
Jie buvo dviese. Atrodė nukeipę, kad pakaktų gero
niukso į pasmakres ir nusiristų. Bet jiedu laikė rankose užtaisytus
ir visą laiką į mane nukreiptus šautuvus, todėl jautėsi esą galingi.
Jų akys žioravo žvėrišku įniršiu ir narsa. Aš tąkart buvau visiškai
bejėgis prieš juos ir privalėjau klusniai vykdyti jų paliepimus.
Nervus draskė baisi, pirmą kartą mano, dvidešimtmečio, gyvenime
patirta neteisybė. Graudulys ir apmaudas smaugė gerklę, širdies
dūžiai skaudžiai atliepė galvoje pamąsčius, jog jie neteisėtai pavertė
mane pavojingu nusikaltėliu, netgi tėvynės išdaviku. Bet juk tai
nesąmonė! Jų samprotavimai, man atrodė, niekaip nesiderino su paprasčiausia
logika. Klausimas ginė klausimą: kodėl? kaip visa tai suprasti?
nejaugi jie, šitie svetimšaliai įsibrovėliai, supainiojo tiesos
ir melo sąvokas?..
Kelio klampis per didžiulį šilą, saulės kaitra,
begalinio troškulio kančia ir jokios vilties išsigelbėti visai pakirto
mano fizinių ir dvasinių jėgų likučius, ir aš vos vilkausi. Dar
keletas lėtų patipenimų ir susmuksiu bejėgis kelio vidury. Bet
varovai nebuvo nusiteikę stabtelėti bent trumpam atokvėpiui, skaudžiai
baksnojo šautuvų vamzdžiais į nugarą, į šonus ir šlykščiai keikėsi.
Grasino nudėsią vietoje, jei bandysiu sustoti. Nenusakomas potraukis
gyventi, nesvarbu kiek ir kaip, kad ir valandą kitą, kad ir paskutiniu
elgeta, bet dar pagyventi, suteikdavo nežinia iš kur atsiradusios
paspirties, ir aš vėl vilkau kojas per birų smėlį, nugrimzdusias
traukiau kaip didžiulę sunkenybę. O jiedu vis tuskino mane šautuvų
vamzdžiais ir keiksmų papliūpomis, toli šilu nuaidinčiomis.
Kai jau rodės, jog mane baigia apleisti paskutinės
jėgos ir aš tuoj pat nukrisiu prie kareivių kerzinių batų be sąmonės,
staiga į galvą smigtelėjo išganinga mintis: juk aš kartoju Kristaus
kančių kelionę į Golgotą! Mano lūpos netikėtai suvirpėjo tyliai
maldai: Jėzau, Marija, gelbėkite mane, stiprinkite mano jėgas šitame
baisios kančios kelyje! Šventasis Antanai, ištiesk man savo gelbstinčią
ranką
Sukepusios lūpos nebepajėgė toliau tarti maldos žodžių,
tik mintimis tegalėjau juos dėlioti į proverksminį maldavimą. Ir
pajutau, kaip ši gili minties malda ima slopinti neapsakomo nuoilsio
kančią
Šilo proskynoje trumpam stabtelėjome. Matyt, ir
varovai priilso. Pasinaudodamas pauze, jau rengiausi susmukti kelio
dulkėse atokvėpiui. Bet vienas varovas atsivėdėjęs trenkė šautuvo
buože per galvą, spyrė į nugarą. Vos įstengiau atsistoti, o jis
vėl vožė buože tiesiai per pakaušį, ir aš blinktelėjau su aptemusia
sąmone išilgai kelio.
- Kelkis, parazite! užbaubė antrasis varovas.
Bandžiau pakilti, bet nebepajėgiau, nes galva kvaito, ausyse spengė.
Tada jiedu pagriebė mane ir teikėsi pastatyti ant neklusnių kojų.
Paskui pasileido kvatotis. Kažin ką būčiau atidavęs, kad jiedu nustotų
žvengę kaip tik tokiu metu, kai aš jutau šleikštulį ir gokčiojau,
kai galva atrodė suskilusi į atskirus gabalus.
Netrukus mes vėl ėjome, teisingiau iš lėto slinkome,
ir atrodė, kad nebus galo šitai klaikiai kelionei. Jei tasai prakeiktas
kelias vestų į ramybės ir laimės šalį ir tai nesiryžčiau juo eiti,
nes jis pernelyg ilgas, alsus ir sekinantis jėgas. O aš gi einu
į mirtį. Tad ar ne geriau tuoj pat sudribus išleisti paskutinį atodūsį?
O Dieve, jei jau nebėra vilties likti gyvam, pagreitink man mirtį,
neleisk šitiems beširdžiams gėrėtis mano kančiomis! siūbtelėjo
impulsyvi mintis. Kvapą gniaužianti tvanka, nepakenčiamas nuoalsis
ir artėjančios beprasmės žūties dvelksmas pažadino bebaigiančius
išblėsti jausmus, ir aš dar kartą panirau į tylią minties maldą.
Vėlei trumpam stabtelėjome. Vienas varovų atsegė
nuo plataus standžiai per juosmenį suveržto diržo gertuvę, ir aš
išgirdau, kaip joje sukliuksėjo vanduo. Kareivis atsuko kamštį,
užsivertė gertuvę, ir keli gurkšniai nukliokė jo gerkle. Man pasidarė
silpna. Jei rankos nebūtų surištos, išlupčiau kaip įnirtęs žvėris
iš jo rankų gertuvę ir vienu atsikvėpimu išlakčiau visą vandenį.
Kareivis, galimas daiktas, pastebėjo, kaip aš
sausut sausutėle gerkle gurkčiojau, nes išsišovęs Adomo obuolys
kakle nesulaikomai kilnojosi
Kareivis kvailai išsiviepė, prinešė
gertuvę prie mano burnos ir ėmė pamažėle lašinti iš jos vandenį
ant žemės. Ak, kad nors vienas lašelytis pakliūtų ant perdžiūvusios
lūpos, nors mažą lašelytį pagautų iškištas liežuvis! Bet kareivis
lašino vandenį virtuoziškai, prieš pat mano nosį, ir nė vienas lašas
manęs nepalietė.
- Geeertiii
- išsiveržė iš mano burnos silpnas
balsas. Nors buvau kiek išdidus, tačiau šį kartą pasirodžiau bejėgiškai
ištižęs ir už porą lašų įšilusio vandens būčiau sutikęs kojas išbučiuoti.
Bet kareiviui atrodė, jog nesu vertas nė dviejų lašų, ir jis geidavo
juos nukapsenti į kelio dulkes.
- Pitj chočeš? nusižvengė kareivis. Uvediom
k načialniku, on dast tibie vody (Nori gerti? Nuvesim pas vadą,
tas duos tau gerti).
Ir pasibaisėtinai šlykščiai sukikeno. Tai buvo
pasityčiojimas ir kraupi preliudija į dar didesnes priešmirtines
kančias.
Kodėl gi jiedu šitaip žiauriai tyčiojasi iš manęs,
kodėl gaili man bent poros lašų vandenėlio?..
Po šios niekingai kvailos ironijos mes traukėme
toliau. Jiedu vis niukino mane, kad spartinčiau žingsnius, nes ir
jiems, matyt, įgriso šita ilga ir nyki kelionė dienovidžio šutroje.
Bet aš taip atbukau nuo jų nesiliaujančių raginimų, jog man jau
buvo vis tas pat. O jiedu, be abejo, suprato, kad toliau daužyti
tokį gaišeną šautuvų buožėmis rizikinga, nes galiu daugiau nebeatsikelti
ir jiems tektų mane alinančiame karštyje vilkte vilkti.
Ak, kodėl jiedu mane taip ilgai varo, kodėl nenušauna
čia pat? Argi ne vis tiek, kur nutrūks mano gyvenimo siūlas? Dieve
mano, kaip jie žiauriai mane kankina! Gal jaučia žvėrišką malonumą,
matydami mano kančią?
Jau nebepajėgiau kelti kojų, jos iš lėto braukėsi
žeme, kėlė dulkes ir kareivius tai dar labiau siutino. Pagaliau
mane apleido paskutinės jėgos, kojos visiškai atsisakė judėti, ir
aš staiga griuvau kniūpstom į kelio dulkes.
Gulėjau išdrikas ir net nebandžiau keltis. Baisiai
gėlė kojas, skaudėjo sumuštą galvą, jaučiau neapsakomą silpnumą,
jog norėjosi kuo greičiau užbaigti gyvenimą. Tai buvo paskutinė
bebaigianti rusenti mintis. Nieko nemačiau ir negirdėjau, praradau
nuovoką, pagaliau aptemo sąmonė ir aš nugarmėjau į neapibrėžtą
nebūtį
Negalėčiau pasakyti, kiek laiko gulėjau atitolęs,
bet dar nespėjęs galutinai atitrūkti nuo realybės. Mane pažadino
kurtinantis trenksmas. Pramerkiau apsunkusias akis ir supratau,
jog virš galvos ritasi griaustinis, raivosi sunkūs, vandeningi debesys.
Šniokštė liūtis, stambūs ir gausūs lašai vėsino perkaitusį kūną.
Plačiai pražiota burna gaudžiau palaimingus lašus, godžiai rijau
juos kaip stebuklingą vaistą, nuo kurio atsistato jėgos, grįžta
mąstymas, atsiranda noras gyventi.
Paskiri lašai negalėjo mano baisaus troškulio
numalšinti, priešingai, tik dar labiau jį sužadino. Tada prišliaužiau
prie netoliese ant kelio telkšnojusios balutės, užsikvempiau ir
gėriau, gėriau, didžiuliais gurkšniais rijau drumzliną vandenį kaip
didžiausią palaimą, kaip neįkainojamą dangaus dovaną. Atsikvėpiau
ir vėl įnikau su didžiuliu goduliu gerti. Viską užmiršau, apie nieką
negalvojau, tik visa savo esybe pasinėriau į vandens gaivinančią
galią, skubiai gesinau įsišėlusį troškulį. Bet dabar netikėtai grįžo
kitas nenumaldomas troškulys gyventi. Ilgai ir prasmingai gyventi!
Pakėliau galvą ir apsidairiau. Būtinai reikėjo
sužinoti, kur yra ir ką veikia mano angelai sargai. Ir pamačiau:
abu tupi prie kuplios eglaitės prigludę, o jų šautuvai vamzdžiais
į dangų atremti į storą pušies kamieną, tarytum grasintų kažkam
už ne laiku atpūstus perkūningus ir liūtingus debesis. Tvykstelėjo
žaibas, ir jo mėlynoje šviesoje aiškiai pamačiau kareivius susigūžusius,
diržus nusiėmusius, palaidines ant galvų užsivertusius. Be abejo,
jiems nepatiko, kad lietaus pliūpsniai čaižo veidus ir žliaugia
už apykaklių. Įkandin žaibo vėl driokstelėjo šaižus griausmas, prapliupo
dar įnirtingiau lyti. Mane visą kiaurai perlijo, tačiau tai netrukdė
nusiristi nuo kelio į priešingą pusę ir pagūžom nerti tolyn į medžių
tankmę. Surištos rankos, geliančios kojos, duriantys skausmai nugaroj
ir galvoj kliudė spartą. Bet kietai sukandau dantis, sukaupiau valią
ir nėriau tolyn.
Buvau jau tolokai nusigavęs nuo kelio, kai pasigirdo
šūviai, lydimi naujo griaustinio. Vėjas be perstojo šniokštavo medžių
viršūnėse, jam pritarė lietaus šuorai. Šilas po alsios kaitros džiaugsmingai
ošė, prislopindamas mano greitų žingsnių plumpsėjimus.
Stebėjausi, iš kur atsirado kojose ir visame kūne
tiek daug jėgų, įgalinusių bėgti tolyn nuo mirties atgal į gyvenimo
pilnatvę
* * *
Kai kas, ypač ateistai, bando įrodinėti, kad mano
išsigelbėjimas nuo mirties buvęs atsitiktinis reiškinys, kad paprasčiausiai
man palankus likimas lėmė išvengti pražūties. Tačiau aš tokių mąstytojų
išvedžiojimais netikiu ir niekad netikėsiu. Kiek prisimenu, berods
aštuonis kartus šiurpūs mirties pirštai kėsinosi mane paliesti,
bet aš ir šiandien dar gyvas. Tai argi visą gyvenimą likimas buvo
man toks palankus? Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad už daugkartinį
gyvybės išsaugojimą turiu būti dėkingas be galo mylinčiam ir gailestingam
Dievui. Jis išgirdo mano nebylią maldą ir tąkart, kai varė mane
į mirtį vidurdienio kaitroje per šilą. O taip pat ačiū Tau, Viešpatie,
už nuolat stiprėjantį palaimingą troškulį būti Tavo artumoje.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|