Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gyvenimas tarp savo skulptūrėlių

Raimundas Blažaitis savo pirmąją
didelę skulptūrą vertina kritiškai,
bet mano, kad ji jau susigyveno
su mažosiomis, ir jos gyvenimą
žada pratęsti restauruodamas

Vienoje Alvito (Vilkaviškio r.) gyvenvietės gatvėje Raimundo Blažaičio sodyba išsiskiria savo originalumu: medžio tvora, drožta pašto dėžutė – ežiukas, keletas skulptūrų. Kieme jų kur kas daugiau. O senoviškos klėtelės sienos iš išorės ir vidaus išpuoštos mažomis skulptūrėlėmis. Klėtelė – Raimundo kūrybinių minčių įsikūnijimo vieta. Sienas puošia diplomai, liudijantys apie dalyvavimą simpoziumuose, parodose.

Raimundas dar nėra surengęs personalinės parodos, nes ir į kūrybos kelią eina atsargiai, lyg nepasitikėdamas savimi. Tačiau praėjusieji metai jam buvo dosnūs pripažinimu.

Alvito mokyklos mokiniai sumanė pirmąkart seniūnijoje rinkti populiariausių žmonių dešimtuką. Tarp jų buvo R.Blažaitis. Kaimo žmonės jį siūlė už tai, kad savo drožiniais išpuošė parapijos bažnyčią. Praeitą vasarą jis išdrožė dvi šventųjų skulptūras, kurios buvo pašventintos per Šv. Onos atlaidus ir dabar rado deramą vietą bažnyčioje.

Apie Raimundą, kaip mažų skulptūrėlių – rūpintojėlių – drožėją, pirmasis garsiai prasitarė tautodailininkas prieniškis Algimantas Sakalauskas. Kadangi jis pats yra kilęs nuo Alvito, negalėjo nemačiomis praeiti pro, jo teigimu, perspektyvų jaunuolį, kurį pamatė Kaziuko mugėje. Taigi 1998-aisiais ir pakvietė jį kartu dalyvauti drožėjų simpoziume Elke (Lenkija), kur popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo proga lietuviai ir lenkai padarė keletą skulptūrų. Drožimas, anot Raimundo, yra amatas. Tai sudėtingas, kruopštus darbas. Kai gerai įvaldai amatą, tada gali pasidžiaugti, jog kuri.

 

Nuo kada pats apie save leidai sužinoti kitiems?

Nuo 1990-ųjų. Susigundžiau dalyvauti Kaziuko mugėje. Į Vilnių su žmona nusivežiau porą krepšių skulptūrėlių. Kaipmat išpirko. Labai paklausūs buvo rūpintojėliai. Kai suskaičiavau, jog į namus vežuosi trijų mėnesių atlyginimą, atsirado stimulas, jog galiu kažką savo protu ir rankomis užsidirbti. Optimistiškai nusiteikęs, be gailesčio atsisakiau valdiško darbo statybos organizacijoje. Įdomus sutapimas: prašymą atleisti parašiau kovo 11-ąją. Darbdaviai stebėjosi tokiu mano žingsniu, sakė, kad prapulsiu. Bet mano dvasinė būsena gera. Ypač smagu, kai padarau didesnius darbus.

Ne kartą girdėjau patį pabrėžiant, jog esi dievdirbys. Iš kur polinkis į tokią temą?

Matyt, iš prigimties. Rūpintojėliai man niekada nenusibosta – galiu vien juos drožti ir savaitę, ir mėnesį. O kitą ką paimu – velniuką ar žuvis – padarau kokius du – ir viskas, rankos nekyla. Turiu daryti pertrauką. Bet ilgą laiką net nemaniau, kad galėčiau išdrožti paukštį ar gyvulėlį.

Ar prisimeni pirmąjį drožinį?

Taip. Visgi tai buvo gyvūnėlis. Septintoje klasėje padariau ožiuką. Štai, tebesaugau. Tik ragelis nulūžo.

Ar kas nors įvertino, paskatino?

Ne. Tik mokytojai matė, kad esu linkęs į medžio darbus, tai paprašydavo ką nors pakalinėti, paremontuoti.

Ar svarbu žinoti, kur ir kokia intencija stovės paties išdrožta figūra?

Dalyvaujant stovyklose, simpoziumuose iš anksto duodama tema, teorinės medžiagos. Tada kuriu ir žinau, kad dirbinys turės funkcinę paskirtį (bus suolas ar stalas ir t.t.). Jei užsako žmonės, irgi pasitari, ko norėtų, kur stovės. Vasarą daug dirbau vienoje turistinėje sodyboje netoli Vilniaus, prie ežero. Pridrožiau daugybę įvairių didelių žuvų. Vienos moters jubiliejinio gimtadienio proga giminės paprašė padaryti koplytstulpį. Neįsivaizduojat, kiek tuose namuose buvo džiaugsmo – kvietė kunigą, skulptūrą pašventino.

Gal galima užsisakyti paminklą kapinėse?

Labai retai kas užsisako. Per metus išdrožiu kokį vieną rūpintojėlį. Žmonės baiminasi, kad greitai sunyks. Aš įsitikinęs, jog garantuotai išstovės penkiasdešimt metų. Argi to neužtenka?

Ar rūpintojėlių veidai turi prototipus?

Dievo bruožus esu įsidėmėjęs nuo mažens iš paveikslėlių, skulptūrų, todėl savaime išeina.

Geriausia man drožti iš ąžuolo, iš liepos. Užsieniečiams labiau patinka su beržo tošimi. Visai mažus geriau drožti iš gluosnio.

Kiek suprantu, dienų dienom droždamas, vis būni vienas su medžio gabalu rankose…

Jei nuo mažens nebūčiau vienišius, tokio darbo dirbti negalėčiau, imtų protas maišytis. Mintys apie naujus darbus dažniausiai ateina, kai pavargęs guliu. Arba susapnuoju. Tuomet reikia staigiai užfiksuoti. Paėmus medžio gabalą, man galvoje jau turi būti aiški vizija, jau turi „nagai niežėti“.

Kas būna geriausi drožinių vertintojai?

Kai vaikai, nebūtinai mano dukrelės, pasako, jog gražu. Aš tuo tikiu ir džiaugiuosi, nes žinau, kad jie nemeluoja. O suaugusieji ne visada būna nuoširdūs.

Ar sunku parduoti ar atiduoti padarytus darbus?

Jei gerą padarai, tikrai sunku ir gaila. Juk niekas nemoka tiek pinigų, kiek įdedi širdies. Visi darbai man brangūs ir gražūs. Man smagu tarp jų gyventi.

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio rajonas
Romo ČĖPLOS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija