Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kodėl taip elgiamasi?

Skaitau, girdžiu sakančius, skelbiančius per žiniasklaidą su ironija „mūsų Lietuvėlė“, „kokie lietuviai negeri: vagia, geria, žudo, mušasi“ ir t.t. Iš viso to daroma išvada – gėda būti lietuviu. Suprantama, nėra gerai, kad taip elgiamasi, tačiau ar taip nėra ir kitur: ar nevagia Rusijoje, JAV, Anglijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt.? Tik mes apie juos mažiau žinome, nes gyvena toliau, o apie save viską žinome gerai, ypač kai apie nusikaltimus su pasigardžiavimu nuolat skelbiama, o nutylima, kas yra gerai. Negerovės visur smerkiamos, su jomis kovojama, bet nesakoma, kad tos tautos piliečiu būti gėda. Kodėl menkinamas Lietuvos įvaizdis, niekinamas, žeminamas lietuvis? Kodėl lietuviu būti gėda? Tai kuo tuomet jam būti: anglu, rusu, latviu, lenku, italu?


Lietuvis nepražus

Nuo seno lietuviai buvo darbštūs, kantrūs ir ištvermingi. Jie pergyveno karą ir sunkius pokario metus, iškentė Sibiro tremtį, kur badas žiūrėjo į akis, kaimo išbuožinimą, kai atėmė žemę, arklius, inventorių, kai varu suvarė į kolūkius. Iškentė melioraciją, kai nušlavė viską nuo žemės, palaidojo pačių rankomis sodintas kriaušes. Dabar, atvažiavus iš toliau, neįmanoma surasti savo tėviškės sodybvietės - viskas apaugę piktžolėmis.


Prie ko glaustis?

Kai prasidėjo privatizacija, aš vienas pirmųjų užregistravau savo vardu - Leono Ausgaro - personalinę įmonę. Banke gavau sąskaitos numerį. Mano svainis tuo metu dirbo policijoje. Tiesą pasakius, jis anksčiau vadinosi milicininku, o pareigos - kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu, sutrumpintai buvo rašoma KSNG. Tos raidės daug kam kėlė baimę. Policija tą pavadinimą pakeitė į „ekonominė policija". Giminaitis man pasiūlė dalyvauti viename privatizavimo reikale. Bosui iš „Ekrano“ reikia privačios sąskaitos banke, kad galėtų didelėmis sumomis - po pusę milijono rublių - pervesti. Mano pareiga buvo nueiti su dideliu portfeliu į banką ir pinigus išimti, o kad nedingčiau su jais - mane lydėsianti apsauga. Už tarpininkavimą aš gausiąs dešimt procentų, t.y. 50 tūkstančių rublių.


Izabelė

Vos išvydusi pasaulį taip verkiau, taip klykiau, kad net užgeso gimdytoja amžinai. Kaip ją palaidojo? Kas mane augino, niūniavo lopšinę ir supo vygėje, nežinau. Girdėjau, kad pasigailėjusi priglaudė senelė. Globojo tetos ir kiti giminaičiai.

Gimiau aš Lenkijoje, Suvalkų krašte, Rachelijos dvare. Tėvas – lietuvis, nesulaukęs savo pirmojo naujagimio klyksmo, kažkur pradingo. Motina – taip pat lietuvė, aukštos dvarininkų kilmės, išgirdusi mano pirmąjį kūdikio klyksmą, mirė.


Lietuvos turizmas – Nemuno kelias

Kiekviena tauta savo paveldu didžiuojasi: ar tai būtų tautodailė, ar tautiniai šokiai, ar dainos. Šį paveldą daugiausia išsaugojo Lietuvos valstiečiai (kaimo žmonės) ir dabar savo gaspadorišką patyrimą pritaiko užsienio turistams.

Kaimo turizmas Lietuvoje sparčiai auga. Lietuvos ūkininkai, kurie verčiasi turizmu, prisitaiko prie Vakarų turistų pomėgių ir įrengia specialius baseinus, sporto aikšteles (teniso, krepšinio, tinklinio ir kt.). Neatsilieka ir žvejybos specialistai. Baidarių sportas darosi vis populiaresnis. Turistai gėrisi nuostabia Lietuvos gamta ir Lietuvoje palieka valiutos, kurios dalis atsiduria valstybės ižde.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija