Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Izabelė

Vos išvydusi pasaulį taip verkiau, taip klykiau, kad net užgeso gimdytoja amžinai. Kaip ją palaidojo? Kas mane augino, niūniavo lopšinę ir supo vygėje, nežinau. Girdėjau, kad pasigailėjusi priglaudė senelė. Globojo tetos ir kiti giminaičiai.

Gimiau aš Lenkijoje, Suvalkų krašte, Rachelijos dvare. Tėvas – lietuvis, nesulaukęs savo pirmojo naujagimio klyksmo, kažkur pradingo. Motina – taip pat lietuvė, aukštos dvarininkų kilmės, išgirdusi mano pirmąjį kūdikio klyksmą, mirė.

Iš vaikystės prisimenu tik ligą, kurią prisišaukiau. Ilgai spoksodama į spintelę virš lovos, neiškentusi sučiulpiau viską, ką tik ten radau. Susirūpinusi, žvilgčiodama į mane, susigūžusią lovoje, teta paklausė: ”Izute, kas tau?” - “Turbūt mir-siu…” – prisipažinau, šnairakiuodama į praviras vaistų spintelės durikes. Nenumiriau. Dar vėliau sulaukiau gerojo dėdės, atvykusio iš toli. Jis mane išsivežė. Kelionėje snūduriavau. Kai nubudau, buvo labai tamsu. Ir dėdė, pasilenkęs prie manęs, paprašė: „Izute, kabinkis man ant nugaros, o aš tave panešiu…”

Mieguista, apglėbusi gerojo dėdės šiltą sprandą, vėl užsnūdau. Atsibudau kambaryje. Čia buvo šviesu ir šilta. Pamačiau daug mažų vaikų – tai Vilniaus našlaičių prieglauda.

Tikslios savo gimimo datos nežinau. Ją nustatė sostinėje geri žmonės baltais chalatais. Bet vardas, pavardė ir gimimo vieta neišgalvoti, tikri. Ir dėdė, pernešęs mane per valstybinę Lenkijos-Lietuvos sieną, - tikras dėdė, vienintelis motinos brolis, gyvenęs Vilniuje. Jam dabar apie šimtą metų. Gyvas.

Vaikų namuose prabėgo kūdikystės, vaikystės ir pirmosios jaunystės dienos. Čia dirbusios ir mus globojusios auklėtojos buvo tikra Dievo palaima. Jos įdiegė pagarbą, meilę ne tik Dievui, tėvynei, bet ir artimiesiems.

Artimųjų neturėjau, todėl man artimas buvo kiekvienas sutiktas žmogus. Labiausiai prisirišau ir pamilau Žemaitijos mokytojų Kleopo ir Uršulės Ignatavičių šeimą. Jie mane, prieglaudukę, priglaudė sunkiais karo metais ir globojo iki pat pabaigos.

Savojo gyvenimo kelyje sutikau pačius geriausius mokytojus, dėstytojus besimokydama gimnazijoje, aukštojoje mokykloje, dirbdama biologės mokslinį darbą, važinėdama po Lietuvą. Visur ir visada jaučiau gerų žmonių paramą ir meilę.

* * *

Tokius prisiminimus papasakojo Izabelė apie savo gyvenimą ir vis kartodavo: „Taip norėčiau visiems atsidėkoti už jų gerumą“.

Deja, šis Izabelės noras neišsipildė. 2003 m. lapkričio 22-ąją biologė Izabelė Trainauskaitė skendėjo baltųjų lelijų ir kalijų žieduose Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo salėje. O žmonių minios ėjo ir ėjo atsisveikinti, padėkoti už jos širdies tyrumą, už pasiaukojimą, pagalbą ir meilę artimiesiems, sutiktiems ir pažįstamiems.

Tai buvo pats paslaugiausias žmogus Lietuvoje. Jei reikėjo kam pagalbos, nei vėjai, nei šalčiai, nei pūgos nebuvo jai kliūtys. Izabelė visiems padėjo, rūpinosi, gelbėjo ir mylėjo. Ji nuėjo kuklų, nepastebėtą palaimintosios Motinos Teresės kelią žemėje. Tik Aukščiausiasis gali suteikti jai tą, ko mes, mirtingieji, nugrimzdę buityje, nepastebėjome, neįvertinome, žengdami greta kilnios, šviesios asmenybės.

Birute BENIUŠIENĖ

Nida

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija