Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Katalikų
   bendruomenėse
Švietimas
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Mums rašo
Aktualijos
Kryžkelės
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bedarbiams lieka vien viltis

Benjaminas ŽULYS

Ir dabar yra pasiūlymų

Prieš keliolika metų ir anksčiau nedarbo sąvokos Lietuvoje nebuvo. Dargi priešingai, už darbo vengimą buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, tam tikrą laiką nedirbantieji buvo vadinami veltėdžiais, parazitais ir pan. Laikraščiai mirgėte mirgėjo įvairiausio darbo pasiūla.

Šių dienų situacija yra kita. Natūraliai įsivyravus rinkos ekonomikai, išaugus konkurencijai, daug įmonių žlugo, iširo buvusieji kolūkiai, žmonės atsiėmė žemes, kuriose šeimininkauja jie patys ar jų vaikai. Visur ženkliai sumažėjo samdomų žmonių, padidėjo reikalavimai visiems darbininkams, specialistams. Neprisitaikiusieji ar sunkiai prisitaikantys prie naujoviškų ekonominių sąlygų virto bedarbiais, nelengvai pelnosi pragyvenimą - tokie gyvenimo dėsningumai. Tai gyvenimas tarsi su šiuolaikinės ekonomikos primestu minuso, bet drauge - ir vilties ženklu.

Psichikos centre taikoma
užimtumo terapija

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Ukmergės psichikos sveikatos centro vedėjas Juozas Galiauskas

Ukmergės psichikos sveikatos centras įsikūręs naujose, šiuolaikiškai suremontuotose patalpose, kuriose dirba šio centro vedėjas Juozas Galiauskas bei gydytojas psichiatras Juozas Pukas, psichologė, du socialiniai ir slaugos darbuotojai. Stenduose iškabintos buvusių darbuotojų psichiatrų nuotraukos: Valentino Mačiulio, Aldonos Šiurkutės, Valės Milvydienės ir kitų.

Centro vedėjas J.Galiauskas teigia, jog šioje įstaigoje lankosi pusantro tūkstančio ligonių. Jie dažniau lankosi keičiantis metų laikams, ypač rudenį ir pavasarį, kai paūmėja psichikos ligomis sergančių žmonių būklė, tamsiuoju laikotarpiu pagausėja ligonių, sergančių depresija.

Parodyk, kaip tu elgiesi

Praėjo metai, skirti neįgaliesiems. Baigėsi renginiai, nutilo akcijos. Bet ar iš tiesų nubloškėme bent vieną akmenėlį nuo neįgaliųjų takelio? Ar nors šiltu žvilgsniu pažvelgiam į juos? O gal tik save nuraminame? Pakrutiname pirštus kaip katinas ūsus ir jaučiamės rojaus verti.

Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis sakė, kad elgesys su vaikais parodo, kokia yra visuomenė. O argi neįgalus žmogus tam tikra prasme nėra vaikas? Tad perfrazuojant minėtą rašytojo tezę galima teigti, kad visuomenės elgesys su negalės ištiktaisiais charakterizuoja pačią visuomenę ir atskirą žmogų: parodyk, kaip tu elgiesi su negalės žmonėmis ir kaip pats ją priimi, ir aš pasakysiu, kas ir koks tu esi.