Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Parodyk, kaip tu elgiesi

Praėjo metai, skirti neįgaliesiems. Baigėsi renginiai, nutilo akcijos. Bet ar iš tiesų nubloškėme bent vieną akmenėlį nuo neįgaliųjų takelio? Ar nors šiltu žvilgsniu pažvelgiam į juos? O gal tik save nuraminame? Pakrutiname pirštus kaip katinas ūsus ir jaučiamės rojaus verti.

Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis sakė, kad elgesys su vaikais parodo, kokia yra visuomenė. O argi neįgalus žmogus tam tikra prasme nėra vaikas? Tad perfrazuojant minėtą rašytojo tezę galima teigti, kad visuomenės elgesys su negalės ištiktaisiais charakterizuoja pačią visuomenę ir atskirą žmogų: parodyk, kaip tu elgiesi su negalės žmonėmis ir kaip pats ją priimi, ir aš pasakysiu, kas ir koks tu esi.

Viduramžiais neįgalieji, ypač su ryškiais fiziniais trūkumais, būdavo laikomi piktųjų dvasių tarpininkais, net jų įsikūnijimu. Tuos žmones ir akmenimis apsvaidydavo, izoliuodavo nuo bendruomenės, apkaltindavo raganavimu bei kitomis nedorybėmis ir net nužudydavo. Lietuvių tautosakoje apstu kūrinių, kai apsigimusius vaikus vadindavo laumiukais, neva laumė sukeitusi naujagimius – vietoje dailaus žmonių vaiko palikusi savąjį. Sakydavo, jog tokį vaiką reikia kankinti, kad laumė, išgirdusi jį klykiant, pasiimtų atgal.

Neįgalieji keldavo prietaringą baimę, nes jie buvo kitokie, tarsi iš kito pasaulio. Tačiau vėlesniais laikais ėmė plisti ir savotiškas verslas. Labai apsigimusius rodydavo miesto mugėse, turgavietėse – kaip kokius egzotiškus žvėris. Žinoma, kad net karalių rūmuose neįgalieji būdavo laikomi pramogai, iš jų išaugdavo juokdariai. Ypač tam tikdavo mažaūgiai – liliputai. Įmantriai būdavo rengiamos netgi nelaimingųjų vestuvės, kurios karaliaus dvariškiams teikdavo daug pramogos. Taigi iš žmogaus trūkumų darydavo juoką.

Gamtoje veikia natūraliosios atrankos dėsnis, pagal kurį sunaikinami ,,nevykę” individai, taip apsaugant rūšį nuo išsigimimo ir išnykimo. Bet žmogus – protinga būtybė, nors matant, ką jis daro savo rūšies atstovams, norisi kartu su vokiečių poetu J. V. Gėte paklausti Viešpaties: ,,Kam tu davei jam kibirkštėlę menką, kurią protu vadinti drįsta jis, nors elgiasi bjauriau nei gyvulys?”

Elgesio su neįgaliaisiais pavyzdys literatūroje gali būti prancūzų rašytojo V. Hugo romano ,,Paryžiaus katedra” personažas Kvazimodas. Net nepažindami jo, paryžiečiai vos pamatę įvertina pagal baisią ,,kvadratinio fundamento” išorę: bjauri beždžionė, tikras velnias, bjaurus kupriaus snukis, piktoji dvasia. O ką jis darąs – tikras siaubas: ,,jis joja į raganų šabus” , ,,jis per kaminus užkeri”, ,,jis laipioja mūsų stogais”. Šitokie santykiai taikliai apibūdinami paties romano autoriaus: ,,Homo homini monstrum”. Gal tai ir literatūrinė išmonė, romantizmo poetika, bet kartais tikrovė baisesnė už fantaziją.

Net ir šiais laikais žmogus, turintis fizinę negalią ar psichikos sutrikimų, pereina tikrus kančių kelius. Rodos, civilizuotame mūsų amžiuje, kai humanizmas ir tolerancija keliami į žmogiškųjų santykių epicentrą, negalia paženklintieji turėtų susilaukti atjautos arba paprasčiausiai būtų priimami kaip visi, sklaidos trūkumų neturintys žmonės.

Deja, taip nėra. Štai Anglijoje, Česterio mieste, kunigauja protestantų bažnyčios pastorė Džoana Džepson. Jai 27 metai. Gražuolė kunigė, patraukianti būrius jaunuolių į bažnyčią, gyvenimo pradžioje irgi patraukdavo dėmesį. Tik ne grožiu, o apsigimimu. Iki pat 19 metų Džoaną persekiodavo patyčios kieme, mokykloje ir netgi universitete. 1995 metais Džoanai buvo padarytos net keturios sudėtingos veido rekonsrukcijos operacijos.

Turbūt patys negailestingiausi yra vaikai, ypač paaugliai. Jų bendruomeniškumas dar nesusiformavęs, todėl tokio amžiaus jauni žmonės save stato į viso ko centrą, yra agresyvūs, nepakantūs.

Šios merginos pavyzdys dar kartą įrodo, kad asmens išvaizda, jo neįgalumas yra labai aktualūs visuomenėje. Net jei žmogus sugeba pats savimi pasirūpinti, studijuoja ar dirba, jis vis tiek stumiamas už visuomenės ribų, morališkai žlugdomas. Keista, juk po plastinės operacijos lieka tas pats žmogus, bet užtenka pasikeisti jo išorei ir bematant pasikeičia visuomenės santykis su juo. Žmogaus vertė ir orumas turėtų būti svarbesni už išorę. Literatūros istorijoje minima, kad žymusis rašytojas Vincas Krėvė–Mickevičius pasitraukė iš kunigų seminarijos, nes buvo įskaudintas užuominų apie ,,neprestižinį” ūgį. O Salomėja Nėris savo apsigimusį sūnų Balandį slėpdavo pintinėje sode, po serbentų krūmu, jei kas užsukdavo į jų namelį Palemone.

Mūsų visuomenėje net į darbą priimant didelę įtaką turi išvaizda. Dažnai ji yra tiesiog firmos iškaba, jos reprezentacija. O neįgalieji arba ne tokie ,,firminiai” lieka ,,už kadro”.

Manau, kad čia slypi dar viena skaudi problema. Labai norėčiau paklausti visų būsimųjų tėvų ir motinų: ,,Jei jūs belaukdami kūdikio sužinote, kad jis pasaulį išvys apsigimęs, ar tikrai leistumėte jam gimti? Ar norėtumėte, kad iš jo šaipytųsi, jį žemintų, prieš jį smurtautų?” Kiekvienas sau atsakykime į šį klausimą ir suprasite, ką aš pavadinau dar viena skaudžia problema: mūsų visuomenėje vis labiau įsigali kūno kultas, net moralinių ir dorovinių normų laikymasis vadinamas kompleksais, kurių reikia atsikratyti vardan absoliučios laisvės.

Atsigręžkim atgal – į Antiką. Tarp graikų aristokratijos susiformavęs kalakogatijos principas, tiksliau, idealas, buvo nukreiptas ne tik į dvasią, bet ir į kūną. O argi galima idealų kūną įsivaizduoti be sveikatos? Arba deformuotą? Žmonių išsiugdytas požiūris vedė į nepakantumą fizinių trūkumų turinčiajam. Individas nebuvo vertybė, žmonių bendruomenę jungė išlikimo principas. Fizinių trūkumų turintieji grasė žmonių susikurtai socialinei tvarkai: jie buvo tik eikvotojai. Didysis Platonas savo veikale ,,Valstybė” labai griežtai rašė: ,,Šiose gerai tvarkomose valsybėse kiekvienam žmogui yra skirtas koks nors darbas ir jis jį turi atlikti, o ne visą gyvenimą gydyti savo ligas”. Toliau Platonas aiškina, kad perdėtas rūpinimasis ligoniais miesto taryboms yra tik našta.

Mūsų laikais sąvokos ,,sveikas” ir ,,apsigimęs” tampa pražūtingos net negimusiam kūdikiui. Šių dienų medicina gali nustatyti embriono vystymosi sutrikimus, diagnozuoti apsigimimus ir būtent ši mokslo pažanga atsigręžia prieš bręstančią įsčiose gyvybę. Medicina, tardama lemtingąjį ,,sveikas” arba ,,nesveikas”, kūdikiui parašo gimimo leidimą arba mirties nuosprendį. Tėvams lieka pasirašyti po juo arba pašaukti vaiką gyventi pragariškame pasaulyje.

Sakysite, ne visada taip būna, kad neįgalieji nerastų atjautos visuomenėje. Yra ir gražių pavyzdžių. Pažįstu du brolius iš vieno miesto. Jie ištikti cerebrinio paralyžiaus, beveik nevaldo savo kūno, sunkiai kalba. Tačiau apsupti draugų, o ir patys yra dvasiškai tokie tvirti, kad savo negalią pavertė savo galia.

Išimtys patvirtina taisyklę: visuomenė netolerantiška. Pati to nesuvokdama, ji stumia mus tobulo nėštumo ir tobulų naujagimių link. Rašytoja Fei Veldon, keturių vaikų motina, šį reiškinį taikliai pavadino ,,genetiniu fašizmu”. Anglų politikė, buvusi konservatorių ministrė Edvina Kuri negimusių kūdikių atranką įvertino dar griežčiau – kaip civilizuotos visuomenės pabaigą.

Jau minėjau, kad tolimoje praeityje apsigimęs žmogus buvo našta bendruomenei. Bet argi XXI amžiuje visuomenė irgi kratosi naštos? Praėjusių metų gruodžio 13 dienos ,,Lietuvos ryte” akis patraukė Laimos Lavastės straipsnis ,,Tobulai visuomenei netinkami piliečiai nesusilaukdavo atžalų”. Prieškario ir pokario Suomija kūrė tobulą visuomenę: sterilizavimo įstatymas ėmė rūšiuoti žmones į gerus ir blogus piliečius. Neatitinkantieji idealaus suomio standarto neteko pačios didžiausios teisės – teisės į palikuonis. 1935-1949 metais Suomijoje sterilizuota maždaug apie tūkstantį žmonių. Šis įstatymas atšauktas tik1970 metais.

Toks rūšiavimas baisiau negu visuomenės elgesys su fizinės negalios ištiktaisiais. Čia jau net ne elgesys, o politika, valstybės vykdomas savo tautos genocidas. Tai tikroji fašizmo atmaina. Neatsitiktinai Vokietijoje 1934-1935 metais per prievartą buvo sterilizuota daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. O juk Hitleris į valdžią atėjo 1933 metais. Taigi tarp fašizmo ir idealios visuomenės kūrimo neįgaliųjų ar neidealiųjų sąskaita nėra nė vieno žingsnio!

Bet kokios idealios visuomenės pagrindas turi būti vidiniai, doriniai ryšiai, broliškumas visur ir visada. Šitaip susiformavusi bendruomenė yra stipri. Ji randa vietos ir neįgaliam savo nariui, nekenkdama nei bendrajam gėriui, nei asmens interesams. Visa, kas dirbtina, kas yra išorė, kas siejasi su politika, ideologijomis ar socialinėmis doktrinomis, neišsilaikys. Ten, kur pažeidžiamas brolystės ir meilės ryšys, neišvengiamai atsiranda disharmonija tarp visuomenės ir asmens arba tarp pačių asmenų. Neišvengiamai susidaro ir aukos situacija, kurioje nukenčia silpniausieji.

Atsiribodama nuo valstybės pozicijos neįgaliųjų atžvilgiu, noriu pasakyti, kad žmogus yra žmogus, kad ir kokiu kūnu jis pasireikštų: tobulu ar sudarkytu, protingu ar nepajėgiu. Svarbu ne tokia ar anokia išorinė laikysena, tokia ar anokia etinė praktika, bet kiekvieno mūsų gyva širdis, kuri yra visų dorų veiksmų šaltinis. Su žmogaus intelektualine, psichologine, socialine ir religine branda vis tobulėja ir žmogiškosios egzistencijos samprata. Bet tai jau kito straipsnio tema.

Regina

Tauragės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija