Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Konservatoriai svarsto socialinius klausimus

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Sausio 10 dieną Vilniuje Tėvynės sąjunga organizavo konferenciją „Dešiniosios alternatyvos socialinė kryptis“. Konferencijos iniciatorius - Rimantas Dagys. Priminsime, jog R.Dagys yra tremtinių vaikas, gimęs toli nuo tėvynės, mokslus baigęs Lietuvoje, gamtos mokslų daktaras, daugelio mokslinių publikacijų autorius, į politinę veiklą įsitraukęs Atgimimo metais, 1992-1996 ir 1996-2000 metų kadencijų Seimo narys, partijos „Socialdemokratija 2000“ lyderis; 2003-iųjų rudenį ši partija susiliejo su Tėvynės sąjunga, nes, R.Dagio žodžiais tariant, pajuto ideologinį bendrumą.

 

Problemos pristatymas

Pavasarį organizuotas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą parodė Lietuvos žmonių sąmoningumą. Net 91 proc. piliečių pareiškė norą gyventi kartu su kitomis Europos demokratinėmis valstybėmis ir išpažinti panašias vertybes. Tuomet atrodė, jog trylikos metų nepriklausomos Lietuvos patirtis formavo žmonių demokratines nuostatas ir davė gerus rezultatus.

Deja, Prezidentūros skandalas parodė ką kita. Žymi dalis mūsų žmonių dar nėra visiškai pasirengę ar nenori gyventi pagal demokratines, pasaulyje priimtas valstybių vertybes ir taisykles. Net dalis nepriklausomos Lietuvos ateičiai neabejingų žmonių nebegali atskirti vertybių ir leidžiasi suklaidinami iš Rusijos eksportuotų „pranašų“.

Daugelis dabar vartoja „dviejų Lietuvų sąvoką“. Kas anksčiau atrodė grėsmė, dabar radikalių politikų stengiamasi padaryti realybe. Čia neabejotinas Prezidento ir jo aplinkos sąmoningas veikimas, siekiant suskaldyti mūsų visuomenę į dvi dalis. Ir jiems tai dažnai pavyksta. Galima būtų tuo teisėtai piktintis, tačiau pagrindas susiskaldyti yra labai rimtas. Ar buvo galima prieš kelerius metus tikėtis, kad didelė dalis Lietuvos žmonių numotų ranka į vieningą Bažnyčios, intelektualų, aukščiausią populiarumo reitingą turinčių visuomenės veikėjų, Seimo, Vyriausybės, pagrindinių šalies partijų ir žymios daugumos šalies žiniasklaidos nuomonę? Tikrai ne. Lengviausia būtų visus suklaidintuosius pasmerkti, tačiau vargu ar tai būtų tinkamiausias atsakas į susidariusią padėtį. Bet kuriuo atveju krikščioniškąsias vertybes išpažįstančiai Tėvynės sąjungai tai būtų pernelyg primityvus sprendimas. Konferencijos organizatorius R.Dagys siūlė ieškoti kitokių išeičių.

Nuo skurdo gali išvaduoti sveika šeima ir stipri bendruomenė

Partijos pirmininkas, Seimo narys Andrius Kubilius ir Krikščioniškosios demokratijos frakcijos pirmininkė, Seimo narė Irena Degutienė savo pranešimus grindė 2003 metais paskelbtos konservatyviosios politinės programos „Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva“ nuostatomis. Toje programoje daug vietos skiriama socialinės krypties analizei.

Pranešimuose buvo pabrėžiama, jog ne ekonominis skurdas, bet elgesio skurdas yra didžiausia Lietuvos problema. Nenorėjimas mokytis, dirbti ir kurti normalias šeimas yra ekonominio skurdo priežastis. Situaciją vis blogina griūvančios šeimos, irstančios bendruomenės, visuomenės socialinių ryšių ir pasitikėjimo stoka, taip pat netinkama socialinės paramos politika, kuri, paremta pašalpomis ir išmokomis, tik didina pagundą likti asocialiems, tuoj pat pragerti vaikams išlaikyti skirtus pinigus, neieškoti nuolatinio pragyvenimo šaltinio, gimdyti vaikus ir palikti augti ne šeimoje, tikintis vis didesnių valstybės išmokų.

Auga nusikalstamumas ir daugėja savižudžių – ir tai daugiau nulemia moralinių vertybių praradimas, žmogiško bendravimo stoka, elgesio skurdo ir kultūros nebuvimo išraiška, o ne vien materialinis skurdas ir nedarbas.

Yrančios šeimos, nesantuokiniai vaikai - tai vis labiau ryškėjančios tendencijos. „Ką Amerika pasiekė per penkiasdešimt metų, pas mus atsitiko per dešimt metų“, - sakė A.Kubilius. Patirtis rodo, kad ne šeimoje gimę ir augę vaikai nemoka kurti patvarių šeimų, kartoja tai, ką matė vaikystėje: paleistuvystę, alkoholizmą, narkomaniją, nesantaiką, nusikaltimus. Tokiose šeimose nėra pozityvių vertybių skalės, nesiformuoja kurianti asmenybė su tvirtu charakteriu.

„Perskirstyti pajamas nepakanka, reikia kurti socialinę politiką su moraliniu užtaisu“, - sakė A.Kubilius. „Žinome, kaip spręsti šias problemas“, - teigė I.Degutienė. Ji siūlė įkurti Šeimos ir darbo ministeriją, koordinuojančią ir vykdančią šeimos politiką.

Valstybės politika turėtų skatinti gyvenimą šeimose, remti doras šeimas, sudaryti joms geresnes vaikų auginimo sąlygas. Stipri šeima yra pati pajėgi sumažinti priežastis, kurios sukelia daugelį visuomenės ydų ir negalavimų. Nuo moralinių ir bendruomeniškų vertybių ugdymo negali likti nuošalyje ir mokykla. Ji turi padėti kurti krikščioniškosios moralės pamatus.

Stiprios šeimos sudaro stiprias bendruomenes, besiremiančias tradicijomis ir tikėjimo saugomomis bendromis vertybėmis. Bendruomeniškoje, pasitikėjimu grįstoje visuomenėje yra stipresnis ūkio bei gerovės augimas.

Būtina plėtoti dešiniąją socialinę alternatyvą

R.Dagys siūlė plėtoti dešiniąją socialinę alternatyvą, kuriai įgyvendinti nereikia jokių milijoninių investicijų. Pranešėjas pastebėjo, jog žmogų be galo žeidžia nenoras išklausyti, požiūris į jo bėdas kaip antrarūšes. Dažna ironija, pamokantis tonas, skambantis iš politikų, ekonomikos „teoretikų“ ar kai kurių žiniasklaidos atstovų, jį labai užgauna. Jis nebetiki, kad valdžios vyrai iš viso gali sau leisti šiltai paspausti jam ranką ar tiesiai pažiūrėti į akis. Kartu žmonės stebi, kaip vadinamasis „elitas“ yra nuolat fotografuojamas, jų kiekvienas net ir kvailiausias žodis cituojamas ar žavimasi jų sugebėjimu dar kartą „pasikeisti“ vyrą ar žmoną. Deja, visa tai priimama kaip demokratinės Lietuvos valstybės požiūris į žmones. Taigi, jeigu mes, politikai, norime savo piliečių pagarbos, turime pradėti gerbti jų darbą ir būti jautrūs jų bėdoms. Nemulkinkime jų tuščiais pažadais, o jeigu ką nors pažadėjome, bet netesėjome, bent jau atsiprašykime.

Siekiame sukurti stiprią solidarią bendruomenę. Tačiau mokslas jau seniai žino, kad kol žmogus nėra sotus ir saugus, jam mažai rūpi visuomenės ir valstybės reikalai.

Pamėginkime sau atsakyti į klausimą, ar gali jaustis žmogus saugus ir orus, jeigu jis kiekvieną dieną bijo darbdavio, kuris gali daryti su juo ką panorėjęs. Juk realiai niekas jo teisių negina: valstybės institucijos veikia formaliai, o profesinės sąjungos dėl jų „respublikinių“ lyderių bejėgiškumo yra neįtakingos. Algos darbininkams mokamos „vokelyje“, o tai reiškia, kad šių žmonių senatvė bus apgailėtina ir jokie kaupiamieji pensijų fondai jų neišgelbės. Kaip tokiomis sąlygomis dirbantis žmogus gali jausti demokratijos privalumus? Ar tokiai padėčiai ištaisyti daug reikia pritraukti užsienio investicijų? O gal užtenka tik politikų dėmesio, priverčiant už padėtį atsakingas institucijas dirbti? Gal užtektų padėti kurtis normalioms profsąjungoms įmonėse, kurios galėtų tapti realiu tarpininku, derinant darbdavio ir dirbančiojo interesus? Gal reikėtų mažiau melstis „liberalizmo dievui“? Kas tuo turėtų pasirūpinti, jeigu ne Tėvynės sąjunga? To tikrai nepadarė ir nepadarys A.Brazausko partija, kuriai šie žmonės niekada nerūpėjo, nes jie nebuvo jų partneriai privatizuojant Lietuvos įmones.

Ar pamato daugiau demokratijos šie žmonės, darbe atidirbę 10 –12 valandų? Ar, apsilankius valdiškose įstaigose, mūsų valdininkai juos pasitinka su šypsena veide? Ar jie pasirengę jiems tarnauti? Patys jaučiate, kaip kvailokai šie klausimai skamba nūdienos realybėje.

Mes esame maža valstybė ir mūsų mažėja. Kaip žadame atlaikyti kitų tautų konkurenciją Europos Sąjungoje? Kol neatstatysime šeimos instituto prestižo, kol dora motina, dorai užauginusi puikius penkis vaikus, valstybėje nebus gerbiama tiek pat kaip šalies Prezidentas, mūsų ir toliau mažės. Kartu privalome pasirūpinti, kad kiekvieno mūsų potencialas būtų maksimaliai išnaudotas. Mes turime tapti labiau išsilavinusiais ir bet kokiems pasaulinių tendencijų pokyčiams pasirengusiais žmonėmis. O tam visuotinė konstitucinė teisė į mokslą privalo būti realiai įgyvendinta. Kitaip mūsų idėja apie žinių visuomenę taps tuščiu oro drebinimu. Tam reikia pinigų ir jie turi būti surasti, jeigu norime, kad po šimto metų Lietuva netaptų tik istorine sąvoka. Kai ką, jeigu būtume turėję noro ir valios, galėjome senokai padaryti. Ar sunku buvo surasti biudžete 60-70 mln. litų, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas darbininkui ir kaimo žmogui?

Yra didžiuliai ES investiciniai fondai. Ar iš jų kas nors klius regionams? Tenka suabejoti, nes šalies Premjeras džiūgavo „pramušęs galimybę“ naudoti struktūrinių fondų lėšas stambiems infrastruktūriniams objektams finansuoti. Vadinasi, pinigėliai vėl nusės centruose. Šalies finansų ministrė „bėdojo“, kad Lietuva gali nesugebėti išnaudoti savo galimybių rengiant projektus ES fondams. O ką padarėme, kad kiekvienas žinotų, ko kada prašyti ir kaip tas paraiškas rašyti? Ar reikia didelių pinigų norint paaiškinti visa tai mūsų žmonėms?

Skaitydamas šalies Konstituciją, Lietuvos pilietis lyg ir supranta, kad jam valstybė garantuoja nemokamą gydymą. Ką kita jis mato realiame gyvenime. Nėra sunku sistemą sutvarkyti taip, kad susirgęs žmogus sulauktų elementaraus dėmesio ne po kelių valandų ar dienų, o tuojau pat. Ar reikia pinigų norint įvesti tvarką Ligonių kasose, kad jos nustotų būti savitiksle, daugiau savo išlaikymu besirūpinančia organizacija? Gal reikia daug pinigų norint tinkamai tvarkyti vaistų kompensavimą? O gal tik reikėtų neleisti kai kam pinigus dėti į savo kišenę. Vėlgi reikia daugiau politikų dėmesio. Ar gali to imtis Tėvynės sąjunga? Iš tiesų niekas kitas to nepadarys, nes vargu ar kam realiai rūpi, kad Lietuva būtų sveika.

Ta pati žemės reforma jau seniai galėjo būti baigta, jeigu daliai valdininkų nebūtume leidę jos padaryti savo gerovės šaltiniu. Visa tai žmonės mato, todėl nėra ko stebėtis, kad jie nebenori tikėti politinėmis partijomis ir linkę patikėti pirmu pasitaikiusiu, Rusijos pinigais išlaikomu, „pranašu“, nes, jų manymu, Lietuva nuo žmonių nusisuko.

Partija, atsakingai kalbanti apie būtinybę stiprinti Lietuvos valstybę, didinti jos piliečių solidarumą, turi suvokti, kad minėtas problemas turės spręsti nuolatos. Mes turime daug šioje srityje patyrusių žmonių, kurie gali tai padaryti. Mums gali padėti daugelis partnerių.

Diskusijų nuotrupos

Išklausius pranešimus vyko diskusijos. Manome, kad kai kurias mintis būtų įdomu išgirsti ir mūsų skaitytojams.

Petro Šakalinio nuomone, didelio nedarbo sąlygomis sunku įkurti veiklią profesinę sąjungą. Bijodami atleidimo iš darbo, žmonės sutinka su tuo, kas yra, nenori konfliktų su darbdaviais, „iš apačios“ vengia kelti problemas, nesiūlo jų sprendimo būdų.

Medikė Violeta Grigienė nepritarė Šeimos ir darbo ministerijos kūrimui, nes įvairių institucijų yra prikurta pakankamai, jos nėra veiklios, problemų nesprendžia. Kadangi socialiniai klausimai apima be galo daug sričių, V.Grigienė siūlo apsistoti ties keliomis konkrečiomis problemomis, į jas įsigilinti ir rodyti jų sprendimo būdus. „Turime pasižymėti dalykiška veikla ir praktiniais pasiūlymais“, - sakė moteris.

Kęstutis Šimas siūlė kitų konferencijų temas: „Krikščioniškos šeimos vertybių ir globalizacijos santykis“, „Konservatyvizmo ir liberalizmo santykis“.

Povilo Tamošausko nuomone, svarbu turėti imunitetą įvairiems iššūkiams. Štai aukštųjų mokyklų studentai reikalauja atskiro kambario, kuriame apsigyventų nesusituokusi studentų pora. Arba kaip suderinti norą „būti“ ir „turėti“? Turėti norisi vis daugiau ir daugiau. Tačiau materialinių vertybių turėjimas žmogaus laimingo nepadaro. Reikia mokytis būti laimingam.

Ar bus įkurta Socialinė frakcija?

Konferencijos „Dešiniosios alternatyvos socialinė kryptis“ tikslas buvo ne tik aptarti socialines problemas, numatyti jų sprendimo būdus, bet ir įkurti Tėvynės Sąjungoje Socialinę frakciją. Konferencijos dalyviai kartu su darbotvarke gavo tokios frakcijos įkūrimo iniciatorių pareiškimo projektą. Jame rašoma: „Mes, būdami neatskiriama Tėvynės sąjungos dalimi, vadovaudamiesi jos programa, manome, kad yra būtina įkurti Socialinę frakciją Tėvynės sąjungoje. Tai leis geriau išnaudoti didžiulę partijos valstybės valdymo patirtį bei geriau išnaudoti partijos narių ir jos rėmėjų potencialą sprendžiant šias svarbias Lietuvai problemas. Mes tikimės partijos bičiulių solidarumo ir bendro darbo, ypač Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcijos, kurios veiklos tikslai ir siekiai yra labai artimi“.

Tačiau, anot Tėvynės sąjungos pirmininko A.Kubiliaus, teigiamai įvertinusio konferencijos darbą, frakciją įkurti nėra paprasta. Tam reikia pakeisti įstatus. Įstatus keičia partijos suvažiavimas.

Konferencijoje dalyvavęs Jurgis Razma skeptiškai vertino Socialinės frakcijos kūrimo idėją. Jis siūlė iškeltas idėjas realizuoti kitomis formomis. Niekas neabejoja, jog socialiniai klausimai ir jų sprendimo būdai yra svarbi Tėvynės sąjungos programos dalis, tuo pačiu ir rinkimų programos dalis. Anot šio parlamentaro, daugiau politiškai veikti galėtų ne frakcija, o Socialinių reikalų dalykinis komitetas, kuriam ir galėtų vadovauti R.Dagys. Šis komitetas galėtų dirbti drauge su Krikščioniškosios demokratijos frakcija.

R.Dagio nuomone, pradėtos aptarinėti socialinės problemos bus gvildenamos ir toliau. Svarbiausia - ne populistinis, bet dalykinis jų sprendimo pobūdis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija