|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
Ji nešė laisvės žiburį Julė KILČIAUSKIENĖ
Gyvenimą skirtingai suprantame, kiekvienas jį praeiname. Gal kilimais nuklotais, gėlėmis nubarstytais, gal požemių drėgme paženklintais keliais. Vienur garbė ir pasitikėjimas, kitur panieka, baimė. Tačiau ar gali būti priešingai paniekos ir pogrindžio kelias pažymėtas drąsia svajone ir garbingumu? Taip, gali. Ji buvo labai jauna - neseniai išmokusi rašyti, bet jau paskyrė save nevaikiškai svajonei kovai už laisvą Lietuvą. Iš kur tokios mintys pradinukės galvoje? Ši istorija nevienintelė gūdžios okupacijos metais. Tik mes tada daug ko nežinojom. Žmonės grįžo iš Sibiro. Jie pasakojo apie patirtą vargą. Parvažiavo nedaugelis tų, gyvuliniuose vagonuose išvežtų, - tai jaunesni, atsparesni. Kiti šaltam krašte velėna užžėlę. O klajūnais pasilikę, nespėti sugauti tremiamųjų vaikai patyrė paniekintųjų dalią ir dar ilgai blaškėsi, vis keisdami gyvenamąją vietą, bijodami tremties ar kitokios bausmės. Tuo metu gyvenimas Lietuvoje tekėjo sava vaga. Ir net mokykloje mokytojai gerinosi naujajai valdžiai. O teisieji tautos vaikai buvo ujami ir niekinami. Jiems teko karti atstumtųjų dalia, baisus skurdas. Visa tai matė, išgyveno ir jų vaikai. Visa tai patyrė ir jurbarkietė Angelė Račaitė, gimusi 1949 m. gegužės 17 d.
Pasakoja motina Penki vaikai augo mūsų šeimoje: Antanas, Stanislovas, Henrikas, Angelytė, Alfonsas. Pirmutinis, Antanas, patarnavo bažnyčioje. Mokėsi labai gerai, bet mokytojai pažymius mažino ir taip padarė, kad reikėjo į kitą mokyklą leisti. Išmetė iš Jurbarko vidurinės, paskutinių metų neleido pabaigti. Išvežė į Kaimelį, jau į kitą, į Šakių rajoną. Ten geri nepažįstami žmonės priėmė. Mes nieko nepajėgėme padėti - didelė šeima, penki vaikai ir mama, atlyginimą parneša tik tėvas. Angelytė devyneriais metais jaunesnė, tačiau jau lankė mokyklą, matė tą brolio išskyrimą, neteisingą užsipuolimą. Jai labai krito į širdį. Kartą sako: - Mamyte, tu man nupirk piešimo sąsiuvinių. Daug daug sąsiuvinių. Džiaugiausi - mergaitė namuose užsiėmusi bus, pas drauges nebėgios. Jau tada gražiai piešė. Susirinkdavo draugės. Pati ne kartą mačiau gražias lėles paišo, karpo, puošia. Vėliau supratau, kad lėlės buvo tik priedanga. Nuo mūsų po jomis slėpė raštelius. Po Pirmosios Komunijos grįžo tokia susijaudinusi: - Mamyte, paprašyk klebono, kad aš galėčiau eiti Komunijos kiekvieną dieną. Sakau, Angelyt, pati paprašyk. Nuėjo ir paprašė, ir klebonas leido. Į chorą eidavo giedoti. Jos balsas labai gražus. Nupirkome fisharmoniją, groti išmoko, ir pianinu skambino. Visą laiką giedojo bažnyčios chore: ir paskui, ištekėjusi, ir kai iš kalėjimo grįžo. * * * Buvo 1962-ųjų lapkritis. Iš mokyklos grįžtančios vis nesulaukiau. Kur Angelytė? Kur ji galėtų būti? Jau vakaras... Išsigandau, kai duris pravėrė svetimi vyrai. Jie sakėsi esą iš saugumo. Pirmą sykį mačiau šiuos žmones. Ką padarė mano dukrelė? O jie tarė: - Važiuojam, Račien, pas tavo Angelę. Nuvežė mokyklon, įleido į tokį kambarį. Ten sėdi visi mokytojai ir direktorė Norkaitytė. O kambarys kad prirūkytas... Angelytė, kai mane pamatė, pribėgo ir tarė: - Mamyte, atvežk man nuodų. Aš jau nebegaliu, man galvą skauda. Nebegaliu. - Kokių nuodų? Kas čia dabar? - klausiu ir žiūriu į saugumiečius. O tie paaiškina: - Mes ją tardome, ji nepasako draugų. Kas ten buvo? Liepk jai pasakyti. Sakau: - Angelyte, pasakyk ir einam iš čia. O ji man atsako: - Ką, nori, kad draugus išduočiau? Niekada. Geriau numirsiu čia, bet neišduosiu. Tąsyk leido mums kartu pareiti namo ir liepė ryte anksti ateiti. Nenuėjau miegoti tą naktį, o perkalbėti neperkalbėjau. Tardė, tardė... Paskui mokyklos aktų salėje įvyko draugiškas teismas - Angelytę teisė. Mokytojai tyčiojosi ir vaikus vertė juoktis iš mano dukrelės. Ją išvarė iš mokyklos, gyventi Jurbarke nebegalėjo. Priglaudė sesuo Rygoje. O čia pasklido kalbos, kad gydoma beprotnamyje... Kitais metais grįžo, saugumas ją suėmė, nuvežė į vaikų priėmimo punktą. Sveiką uždarė psichiatrinėje... (Motinos balsas trūkčioja, lūžta nuo kančios, sustoja, pailsi. Nedažnai gali prisiminti tuos išgyvenimus, sveikata neleidžia. Mūsų pokalbis šokinėja prisiminimų nuotrupomis, ji nori papasakoti akimirkas, kurios visam gyvenimui kaip sunkūs akmenys nusėdo širdyje, akimirkas, kurios užspaudė brangiosios dukrytės gyvybę. J.K.) ...Ji turėjo prisislėpusi lapelių, kuriuose rašė: Broliai lietuviai, visi junkimės į vieną... Kovokime prieš komunistus... Ir klijavo ten, kur daugiau žmonių eina - Nemuno prieplaukoje, kur keltas, prie bažnyčios. Būdavo šventės, Gegužės 1-osios ar Spalio. Jos tų raštelių prisirašydavo ir prikabina milicininkams ant nugarų, ant durų, prie tribūnų, kur miesto valdžia kalbas sako. Paskui dar išpiešė didelį gaublį. Ant to gaublio mergaitė apiplyšusiais drabužiais, pasiėmusi lietuvišką vėliavą ir saugumiečiui viena koja jau ant galvos atsistojusi. O tas saugumietis jau iš to žemėlapio, iš Lietuvos bėga persigandęs. Aš dirbau bažnyčioj varpininke, šluodavau. Vyras - melioratorius. Kartą lapelį parnešė ir pakišo man po nosim: va, ką dukrelė daro. Aš perskaičiau, buvo ankstyvas vasaros rytas, dar prieš penkias, pakėliau dukrą iš miego ir sakau: - Ką tu padarei, kelkis, surink greitai visas proklamacijas, kur priklijavai. O ji: - Aš neklijavau, aš nežinau. Išsilaužiau rykštę ir mušiau, kad daugiau nerašytų. Juk trylika metų turėjo. Nežinau, iš kur tokios mintys, bet ji pyko, kad jos brolį skriaudė. Aš ilgai darbo negavau. Neturėjome ko valgyti. Man sakė: nemoki nieko, bemokslė esi. Paskui davė darbą bažnyčia, bet mažai mokėjo. Dar vėliau dirbau vaikų darželyje kūrenau krosnį. Tik mane priėmė, tuoj saugumas atvažiavo pas vedėją. Esą kodėl man davė darbą, jei duktė nusikaltėlė? Už ką Antaniuką persekiojo? Valdžia bijojo, kad į kunigus neišeitų. Jis nuėjo patarnauti Mišioms. Buvo tokių, kurie eidavo į bažnyčią ir rašydavo, kas ateina... Šventoriaus medelius su draugais dažė, genėjo, žvyro atvežė. Kariuomenėn kai paėmė, paklausė, ko nori mokytis. Jis pasakė, kad lotynų kalbos, nori gydytoju būti, nesakė, kad kunigu. Tai nugrūdo kur tarp nencų, prie statybų. Angelytė eilėraščius kūrė. Nieko neliko - saugumiečiai atėmė. Ji juokėsi: kai tik tau pagrasina, tuoj ir kiši viską... Kaipgi nekiši, jie viską gali padaryti, gali sušaudyti, mes jų rankose esame... Tokia jos širdis buvo, kad draugų neišdavė. Kai nuėjo mokytis į Vilniaus universitetą ekonomikos, paėmė saugumiečiai. Ją nuvežė į kavinę, kur ypač gerai aptarnauja, ir sakė: ir tu taip gyventum, jeigu prisidėtum prie mūsų. Išduok visus draugus ir tu gyvensi, ir tau butas bus Vilniuje. Ištekėjo aštuoniolikos metų. Dirbo konduktore, o kontrolieriumi - būsimas vyras. Norėjo greičiau pavardę pakeisti, tikėjosi, kad saugumas nebepersekios. Niekas nepasikeitė kratos, kalėjimas. Ten sveikatą sugadino. Juk laikė po žeme, rūsyje, su žmogžudėmis, paleistuvėmis, ir visaip šmeižė. Mes skųsdavomės - nieko nepadėjo. Tik tėvui vieną mėnesį 200 rublių nubraukė nuo algos, kitą vėl... O darbus pačius sunkiausius skyrė, kur kemsynai, kelmynai. Buvo teismas, pakvietė, bet neleido jos pamatyti. Teisėjas gavo man pasimatymą. Atvažiavau su josios vaikeliais. Vaikai nori mamą pamatyti, bet uniformuoti kareiviai prie durų stovi, neleidžia. Silvutė buvo trejų metukų, Gintautas dvylikos. Po teismo ją psichiatrinėje uždarė. Buvau ten nuvykusi Ji parašė lapelį, kad reikia skųstis, ir tik įdavė, priglaudė ranką prie manosios, tiesiai į rankovę. Rodos, niekas nematė, bet tuoj Angelę liepė išvesti. Gydytoja pasikvietė mane, įsivedė į mažą kambariuką, pasodino ant sofos ir sako: - Atiduok, ką tau duktė įdavė. Jinai praskleidė užuolaidas, o ten du jauni vyrai baltais chalatais. Ji vėl: - Va, turiu apsaugą. Jeigu neatiduosi geruoju, atimsiu bloguoju. Vis tiek atimsime. Tada dukterį tai pakankinsime. Man buvo taip skaudu. Atidaviau, nes žinojau, kad vis tiek atims. Dar prigrasino nesakyti dukteriai. Daktarė perskaitė tą malonės prašymą ir paklausė: - Įdomu, kam ji siuntė? Ar nepasakė? Man Dievas davė proto, sakau: - Tereškovai. - Tereškovai? Tai nieko, o jeigu Sacharovui... - O kas tas Sacharovas? - klausiu lyg nežinodama. - A, jis tik ant plauko... Jis tuoj nebus... Dar pasakiau, kad nepasikalbėjau su dukra. Kai vis dėlto įleido, vis tiek nebegalėjau nieko pasakyti, verkiau. Po teismo, kai į psichiatrinę uždarė, žydė gydytoja tiek prigirdė vaistų, kad į susitikimą dukrą atvedė dviese, ji nebepaėjo, negalima buvo susikalbėti. Angelytė sunki ligonė, širdis operuota. Aš dukrai sakiau nesivelti į politiką. Juk turi du vaikelius. O prieškariu taip pat blogai buvo, aš bemoksle likau. Ji man atrėždavo: - Jeigu aš nieko nedarysiu ir kiti nedarys, taip ir liks viskas. Aš darysiu, kiek galėsiu. Viskas bus kitaip. Ji ėjo prie Vytauto paminklo Jurbarko parke Vasario 16-ąją, žmonių būrį vedė, visi verkė, žvakes degino. Jai buvo 33 metai. Kad ji dabar atsikeltų, kas čia daros... Oi, kaip aš nekenčiu tų komunistų. Netikėkit jais, jie kalti. Jau sena esu, nebedaug liko, nebijau, jei ir ką padarys. Nunešiau dukrelei į kalėjimą maisto, tai tie saugumiečiai griebė, nešvariais pirštais kaip pradėjo maigyti... Prieš akis taip ir matau tas baisias rankas. Tik neužtarkite komunistų, tų sovietinių saugumiečių tai baisūs žmonės. Dukra daug piešdavo. Viską atėmė per kratas, nieko neturiu josios. Lindo į jos butą slapta - pro langą. Kartą užtikau be Angelės ir be orderio besirausiančius. Aš sakau: Viską pasakyčiau, bet nieko nežinau. Aš tikrai nieko nežinojau, ji nuo manęs slėpė. Tada pasodino į fotelį. Ir liepė nejudėti. Pasėdėjau, bet paskui pasiprašiau į tualetą. Ten nuėjau - jos batuose dokumentai. Greitai suėmiau visus, užsikišau prie krūtinės, gal netikrins. Jie ką rado, ant stalo sukrovė. Aš sakau, jūs man parodykit, už ką ją imat? Prinešė ir parodė plakatą... Tuoj jį griebiau visais nagais. Jie puolė visi penki, mane užgulė ir atėmė. Angelę išmetė iš darbo. Jau ekonomiste dirbo, buvo baigusi universitetą. Darbo Jurbarke nebegavo. Ji sako, kad yra universitetą baigusi, o tie juokiasi: užsikabink savo diplomą ant nosies ir vaikščiok po miestą; mes galim išsiųsti tavo vaikus į prieglaudą.... Vyrą blogą gavo, ne tų pažiūrų - jis Angelytę saugumui įskundė. Paskui juokėsi, kad ji kvaila, o jis protingas, labai gerai gyvena prie komunistų. Dukra išsikėlė į Jonavą, ten įsidarbino. O dar vėliau Kaune apsigyveno ir mus atsikvietė. Draugė iš Vilniaus atvažiuodavo pas ją pasislėpti. Kartą atėjau pas Angelę, Terleckas sėdi, o dokumentų - pilnas stalas. Dar iš Maskvos buvo atvykusi draugė. Angelytė ir pas Sacharovą yra važiavusi. Sako: Važiuoju mokytis, - o išvažiavo pas Sacharovą. Iki paskutinės gyvenimo minutės, net ligoninėje gulėdama, rašydavo... Saugumas pašaukė mane, liepė pasakyti, kad nieko nerašytų, jai uždrausta rašyti. Žmonės rinko parašus, kad Angelę paleistų iš kalėjimo, bet tai negelbėjo. Saugumiečiui per vieną kratą pasakiau: - Paprasta moterėlė parašo kelis žodžius, tai jus visus sukelia. Tokią didelę baimę jums ji kelia? - Mes, - sako, - nebijome, mes tik nenorime, kad mus terštų. Kiti mūsų vaikai ramesni, ji viena išsiskyrė. Visi penki išgyveno, tik Angelytė jauna, 35-erių mirė, ir Stasiukas ne per seniausiai - širdis sustojo. Jis Parlamentą gynė. Antanas irgi dalyvavo politinėje veikloj, bet jis tykus. * * * Iš pil. Paškauskienės Angelės, Antano d., gyv. Jurbarke, Revoliucijos 46, bt.1, pareiškimo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmajam sekretoriui. 1978 m gruodžio 31 d. Apie 1978 m. spalio mėn. kreipiausi į Jus pareiškimu, kuriame išdėsčiau savo autobiografiją ir prašiau pagalbos nuo neteisėtų VSK darbuotojų veiksmų. Minėtame pareiškime buvo nurodytos mano pažiūrų formavimosi sąlygos. Mūsų šeima buvo gausi 8 asmenys, dirbo vienas tėvas. Pragyventi buvo sunku. Girdėjau apie laisvą Lietuvą, kur žmonėms nebūtų tekę taip vargti, kaip mums dabar. O, be to, apie 1957 metus pradėjo grįžti išvežtų į Sibirą lietuvių šeimos. Iš jų išgirdau dar baisesnių gyvenimo epizodų. Ir bolševikai, mano akimis žiūrint, atrodė baisiausi viso to kaltininkai.(...) Būdama pionieriško amžiaus, subūriau apie save keletą bendraamžių, kurie buvo panašių pažiūrų. Ir 1962 m. vasarą mes pasigaminome ir išplatinome Jurbarke atsišaukimus. Juose lietuviai buvo raginami kovoti už nepriklausomą Lietuvą, prieš bolševikus. Laisva Lietuva man tuo metu atrodė kaip kokia pasakų šalis, kur visi žmonės lygūs, taikūs, kur niekam ir nieko netrūksta. Tų pačių metų lapkričio mėnesį buvau tardoma Jurbarko saugume.(...) Po tardymo vyko teismas mokyklos aktų salėje.(...) Apsigyvenau Rygoje pas mamos seserį. O Jurbarke apie mane buvo paskelbti gandai, kad aš išprotėjau ir esu beprotnamyje. Laiškas, kurį parašiau buvusiems klasės draugams, šiuos gandus išsklaidė. (...) Nors neužsiiminėjau jokia antitarybine veikla, tačiau toliau mokytis vidurinėje mokykloje negalėjau. Už antitarybinę propagandą mane išvežė į vaikų priėmimo punktą Kaune, Grunvaldo gatvėje. Na, o vėliau ir į psichiatrinę ligoninę. Nežiūrint į tai, kad sirgau širdies reumatu, buvau gydoma nuo antitarybinės propagandos aminazinu, tezestinu ir kt. Po dviejų mėnesių gydymo mane atidavė tėvams su visiškai palaužta sveikata. (...) 1974 m. pabaigoje buvau suimta ir apkaltinta pagal BK 68 straipsnį. Kalino Vilniaus saugume. Vėliau išvežė į centrinį kalėjimą Lukiškių gatvėje. Ten atliko psichoekspertizę sadistė Stanionienė. Ji tyčiojosi iš mano pažiūrų, vadino kvaile, kad nemoku prisitaikyti prie gyvenimo, veidmainiauti ir t.t. Teko ir vėl paragauti aminazino injekcijų, kurios sukėlė širdies dekompensaciją. 1975 m. balandžio mėn. Aukščiausiasis teismas nuteisė mane, kaip nepakaltinamą, specgydymui neribotam laikui. Diagnozė paranojinė psichopatija. Su šia diagnoze vėliau buvau perkelta gydytis į Kauno psichiatrinę ligoninę. 1976 m. tėvų pastangomis grižau namo. Vyras susirado kitos ideologijos moterį. (...) Jurbarko komunalinių įmonių kombinate inžiniere padirbau tik savaite. Sutrikus širdies ritmui buvau ilgai gydoma Jurbarko ligoninėje, vėliau Kauno klinikinėjė ligoninėje, kur man buvo atliktas širdies elektrošokas, padaryta širdies operacija. 1977 m. lapkričio mėn. (po 5 mėn.) grįžau į darbą, kadangi pragyventi iš 50 % nedarbingumo lapelio buvo nelengva. Lapkričio viduryje į Jurbarką turėjo atvykti Charazovas. Ryšium su tuo mane aplankė Jurbarko saugumo darbuotojas K. Janukonis. Jis teiravosi, ar neturiu bendraminčių, kokios dabar mano pažiūros. 1978 m. vasario pradžioje buvau pakviesta į Jurbarko saugumą panašiam pokalbiui. (...) Pavargusi nuo šitokių persekiojimų, būdama silpnos sveikatos, nutariau prašyti Jūsų pagalbos leisti man nors normaliai numirti, nes 1978 m. rugsėjo mėn. turėjau būti guldoma į Vilniaus klinikinę ligoninę pakartotinai širdies operacijai. Ir taip apie rugpjūčio vidurį aš darbe spausdinau pareiškimą. Bendradarbė Tamulaitienė apie tai teiravosi ir pranešė saugumui. Buvau saugumo darbuotojo pagauta prie rašomosios mašinėlės. Neatlaikiusi tokio spaudimo, vėl pablogėjo širdis. Tą pačią dieną greitoji išvežė mane Jurbarko ligoninėn, kur buvau gydoma iki rugsėjo vidurio. Ligoninėjė vėl aplankė saugumo darbuotojas Janukonis. Teiravosi, koks pareiškimas, kam skirtas. Tačiau pokalbis nutrūko buvau labai silpna. Išvykus į Vilniaus ligoninę, ir čia į antrą dieną prisistatė saugumo darbuotojas. Aš kalbėti atsisakiau. Dėl man nežinomų priežasčių širdies operacija nebuvo atlikta. Iš ligoninės buvau išrašyta labai silpna, defiltruotomis venomis, su temperatūra. Grįžus namo po kelių dienų prisistatė milicininkas, kuris atnešė kvietimą atvykti pas vietos psichiatrą. Panašių kvietimų buvau gavusi paštu net kelis. Tačiau dėl sveikatos nuvykti atsisakiau. Milicininkas grasino, jog man gali blogai baigtis ir vėl atsidursiu tarp psichinių ligonių. Grįžus į darbą net buvo pasiūlytas turistinis kelialapis į užsienį, dėl kurio susitikimas su psichiatru neišvengiamas. 1978 m. gruodžio pabaigoje man paskambino saugumo darbuotojas Janukonis, kviesdamas susitikti neoficialiai. Atvykęs į mano namus jis prisistatė mano draugu, pergyvenančiu dėl mano likimo. Jis teigė, kad toks pareiškimas, kur Jums parašiau, yra antitarybinio pobūdžio ir aš už jį galiu skaudžiai nukentėti. Žadėdamas man, kad būsiu palikta ramybėje, įkalbėjo mane parašyti Valstybės saugumo komitetui pareiškimą, kurio turinį pats padiktavo. (...) Po šiuo pareiškimu Janukonis man datos neleido parašyti. Tuo viskas nesibaigė. Ir vėl apsilankė Janukonis.(...) Po šio saugumiečio vizito man prasidėjo paroksizminis širdies priepuolis, kuris be medikų pagalbos nepraėjo. Ir šiuo metu jaučiuosi blogai. Kiekvienas pokalbis su saugumo darbuotojais man atima dalį sveikatos. O man reikia užauginti vaikus. Kiekvienam TSRS piliečiui duota teisė kritikuoti įvairius neigiamus mūsų gyvenimo reiškinius. Aš nesijaučiu nusipelniusi tokio įkyraus persekiojimo, todėl kreipiuosi į Jus prašydama duoti nurodymą atitinkamoms instancijoms liautis mane persekiojus. Liudijimai
Paškauskienės elgesį ir ryšius stebi agentai Pranas ir Monika. ...Stiprinant operatyvinį darbą užverbuoti du agentai 5 linijai. Agentas Romas buvo užverbuotas iš jaunųjų Eucharistų ir įterptas į Kauno katalikiškąją kunigų seminariją. Agentė Monika buvo užverbuota dėl objekto DON Paškauskienė sustiprinto stebėjimo... Tai vis ištraukos iš KGB ataskaitų. Tikslios datos nėra, minimi 1980 metai. Medžiagą archyvuose surado A.Paškauskienės dukra Silvija. Tai du vienas po kito seką 6 ir 7-ą numerius turintys puslapiai. Yra ir 12-as, kuriame, greta kitos informacijos, rašoma, kad ... iš agento Prano gauti daviniai, jog anksčiau teista už antisovietinę agitaciją Paškauskienė Angelė, palaikanti ryšius su disidentais, atvažiuoja kokie tai asmenys, kad ji kažką rašo prie garsiai įjungto radijo imtuvo. Pasinaudojant aplinkybe, kad Paškauskienė buvo Vilniuje, panaudota D priemonė, kurios dėka pas ją rasta nešiojama rašomoji mašinėlė, didelis kiekis rašomojo popieriaus, o taip pat atspausdinti ir paruošti platinimui 3 vienetai nelegalaus leidinio Vytis su antisovietinio ir šmeižikiško turinio eilėraščiais. Dėl to 5-oji tarnyba kartu su sekimo skyriumi padarė kratą ir visa medžiaga iš jos buvo atimta....
RVKL koronarų chirurginis skyrius, ligos istorijos Nr. 8095 epikrizė. Ligonė Paškauskienė Angelė, 35 m. ( ) diagnozė: reumatas, neaktyvi fazė. Būklė po mitralinio vožtuvo komisurotomijos (1977). Mitralinio vožtuvo protezas (1979). Aortos vožtuvo N. būklė po aortos vožtuvo komisurotomijos (1979). Deš. blauzdos arterijų arterijų tromboembolija. ( )
Šis pažymėjimas yra pagrindas įskaityti jame numatytą laiką į visų rūšių darbo stažą bei išmokėti A.Paškauskienei arba jos įpėdiniams kompensaciją ir grąžinti turtą Lietuvos įstatymų numatyta tvarka. Silvija Atėjo teisingumas į mūsų šalį. Devyniolikmetė Silvija ėmėsi žygių jos svarbiausias darbas buvo išteisinti motiną, kurios neteko vaikystėje. Ne viską pati galėjo, reikėjo samdytis pagalbininkus, iš Kauno važinėjo į Vilnių, Jurbarką, rinko medžiagą, ją tvarkė. O kai sutvarkė, sulaukė ir laimingos minutės mamytės teistumas buvo panaikintas, ji paskelbta didvyre ir išmokėta kompensacija 300 litų. Tokia pinigų suma Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė įvertino jaunosios didvyrės A.Račaitės-Paškauskienės gyvenimą: kankinimus kalėjime, psichiatrijos ligoninėse, persekiojimą ir darbą nuo pirmo sąmoningo pareigos pajautimo iki paskutinio atodūsio už savo tėvynės ir jos žmonių laisvę. Taip buvo įvertinta ir Angelės vaikų sunki vaikystė, ankstyva našlaitystė, jos motinos ir tėvo kančia. Jie dar gyvi. Jie mato dabartį ir nesidžiaugia. Silvijai šiuo metu 31 metai. Šalia rūpesčių trimis vaikais, iš kurių mažajai, Agnetei - devyni mėnesiai, ji turi didelę svajonę skleisti žmonėse tikėjimą. Anksčiau nebuvo sąlygų, gal ir pati nebuvo labai tikinti, bet dabar tvirtai apsisprendusi studijuoti katechetiką. Gal gaus pamokėlių mokykloje, kad turėtų savo būrelį. Jau dabar pasakoja, ką planuoja su vaikais daryti, kokius renginius organizuoti. Nesibodi Silvija ir tiesiog prekiauti devocionalijomis. Nors dauguma žvakių, rožinių, kryželių ir kitų dievogarbos daiktelių pardavėjų, kaip ji nusivylusi pastebėjo, yra tik paprasti verslininkai, prekiautojai, bet ji pritaps, su žmonėmis bendraus, kad tik naudą, dvasinę naudą jiems neštų. Jau senokai dirba rožinius. Senelis, Antanas Račas, visą gyvenimą tuo užsiėmęs, vaikaitę išmokė. O su vaikais nebus sunku, patirties turi iš savo šeimos. Nesėda prie stalo Kristaus nepagerbę, o rytą vakarą visi kalba poterėlius, sekmadieniais į bažnyčią eina. Tai šiais laikais beveik stebuklas, bet, patikėkit, jie visi tikrai meldžiasi: abu tėvai ir sūnūs Tomas su Mantu. Gal ir Agnietėlė pirmus žodelius dėlios iš maldos?.. Tai bus didinga ir graži malda Aukščiausiajam už tautos laisvę ir jos kankinius. Tarp kurių yra ir Silvijos vaikų močiutė, savo jaunystę, sveikatą ir gyvybę paaukojusi už tautos teisę į nepriklausomybę.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |