Atnaujintas 2004 m. sausio 30 d.
Nr.9
(1212)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kauno pamoka kartojama šalies mastu

Seimui teko neįprastas ir iki šiol niekada neiškilęs poreikis skubiai imtis apkaltų. Ne vienos – dviejų. To dar nėra buvę. Belikus keturiems mėnesiams iki įsiliejimo į saugios gerovės sistemas, vietoje pradėtų ir sėkmingai tęsiamų teisėkūros darbų, reikia imtis apkaltų. O šalį purto išprovokuoti neramumai.

Prezidento apkalta – priverstinis atsakas į seniai „artimojo užsienio” centrų parengtą labai klastingą, bet kvalifikuotai surežisuotą sumaišties kurstymo Lietuvoje scenarijų. Jis privertė visas aukščiausias valstybės – politinę, teisinę, įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją – valdžias suktis apie ašį, kurios vardas – Prezidento apkalta. Jau trys mėnesiai, kai visi žiniasklaidos ruporai savo pranešimus pradeda ir baigia paksogeito nuotykiais ir naujienomis. Net absurdiškiausią melą kartojant daugybę kartų, jis palengva ima virsti „tiesa”, akivaizdus nusikaltimas „šviesėja” ir galiausiai tampa dorybe, o prasižengėlis ar nusikaltėlis įgyja šventojo aureolę. Iš sovietijos narvo ištrūkusiose šalyse visuomenės pilietinė branda dar nėra pakankamai stipri, todėl „melo virsmo tiesa” triukas turi nemažą pasisekimą.

Peršasi išvada, kad provokacijų planuotojai pajuto poreikį sustiprinti Prezidentūros skandalo, o iš tiesų tai Lietuvos valstybės politinės krizės, keliamą sumaištį. Dar nepasibaigus vienai apkaltai, Seimas gali iškelti antrąją apkaltos bylą, šį sykį Kauno numylėtiniui Seimo nariui Vytautui Šustauskui. Nedovanotinai naivu būtų manyti, kad tarp šių dviejų skandalų nėra ryšio. Ir jau visai juokinga būtų teigti, kad „artimojo užsienio” spectarnybos šiam įvykiui neskyrė dėmesio, kad jis neva rutuliojosi demokratinėje visuomenėje ir tik piliečių valia.

Pirmiausia verta įvardyti, kas yra Kaunas ir kokia jo reikšmė Lietuvos Atgimimo istorijoje. Šis miestas, kaip Laikinoji sostinė, Pirmosios Respublikos metais du dešimtmečius buvo politinio, kultūrinio, visuomeninio, mokslo bei švietimo ir ekonominio gyvenimo centras, išugdęs ir sukaupęs milžinišką pilietinės savivokos potencialą. Vytauto Didžiojo universitetas, to paties vardo Karo muziejus, Nežinomo kareivio kapas, Juozo Zikaro Laisvės statula, Karo mokykla ir daugelis kitų brangių patrioto širdžiai Laisvės ir Lietuvos valstybingumo simbolių kalba patys už save.

Beje, niekaip negalima tylomis apeiti dar vieno simbolio – nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios. Okupantas nuosekliai laikėsi įprasto sovietų imperinei politikai principo: nori suniekinti priešą ar dvasiškai palaužti pavergtąjį – pirmiausia sunaikink, suniekink ir ištrink iš jų atminties brangius Laisvės simbolius. Stalinas nepasitikėjo nei savo emisaru Dekanozovu, nei statytiniais maskolberniais – A.Sniečkumi, M.Gedvilu ar J.Paleckiu. Jis savo ranka pasirašė nurodymą nebaigtą statyti Prisikėlimo bažnyčią paversti radijo gamykla. Mat virš miesto iškilęs bažnyčios bokštas bylotų ne tik kauniečiams, bet ir visai šaliai apie ginklo jėga atimtą laisvę.

Kauno muzikiniame teatre 1940 metais pagal Maskvos scenarijų buvo suvaidintas spektaklis, kuriame Kremliaus komisarų parinkti „liaudies atstovai” prašė okupuotą Lietuvą „priimti” į sovietijos narvą. Kaunas šią nepelnytą gėdą nuplovė sukildamas 1941-ųjų birželį, priversdamas pasitraukti iš miesto raudonarmiečių dalinius ir paskelbdamas atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Kaunas 1956 metais ryžtingai parėmė vengrų sukilėlius, stipriai išgąsdindamas okupacinę valdžią.

Tame pačiame Kauno muzikiniame teatre Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 16-osios naktį pirmą kartą įvardijo tikrąjį ir svarbiausią Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tikslą: „Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu (...) Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato“. Kremlius įsitikino, kad Kaunas išreiškia tautos siekį, imdamasis rizikingos iniciatyvos išsilaisvinti nuo „išvaduotojų”. Šie keli epizodai rodo, kad Kaunas buvo tapęs lietuvybės ir pilietiškumo bastionu. Toks išliko ir per visą okupaciją. Iš Kauno atimti lietuvybės tvirtovės aureolę jokia karine akcija, o tuo labiau politrukų lygmens propaganda buvo neįmanoma. Okupantui tapo aišku, kad kauniečių pavyzdžiu pasektų visa Lietuva.

Tad ar reikia stebėtis, kad „artimojo užsienio” centrai suskato parengti kitokį planą – „leisti” patiems kauniečiams susiniekinti ir nusivainikuoti?

Ne šio straipsnio tikslas papasakoti visą istoriją, kokiu būdu garbingų tautiškumo ir pilietinės savimonės tradicijų, dešimties universitetų mieste buvo išrinktas meru tikro ar tariamo liumpenproletariato atstovas, nesurezgantis padoria kalba kelių sakinių, garsėjantis skandalingomis populistinėmis akcijomis, bendraujantis su nusikaltėlių pasaulio vadeivomis, pasak spaudos pranešimų, periodiškai apkuliantis savo žmoną.

Tokių veiksmų seka ir jų rezultatai suponuoja mintį, kad „artimojo užsienio” centrai buvo pakankamai tobulai parengę lietuvių pilietinio atsparumo patikrinimą. Kauno atvejis akivaizdžiai parodė, kad lietuvybės ir valstybingumo šalininkų tvirtovę galima įveikti be tankų, be iki dantų ginkluotų divizijų ir kol kas be „specnazo”. Pakanka sukiršinti visuomenę ir kiek įmanoma daugiau demoralizuoti.

„Patikrinimo” rezultatai paskatino sumaišties planuotojus paleisti kitą - „kišeninio prezidento” scenarijų, jau kur kas platesnės apimties ir skirtą visai Lietuvai. Jei jį pavyktų įgyvendinti, tai svarbiausi mūsų valstybės užsienio ir vidaus politikos tikslai būtų sužlugdyti. Ciniška demagogija supriešina žmones ir demobilizuoja visuomenę. Premjero nuomone, populistiniai pažadai pataisyti visus finansinius reikalus, išspręsti per pusmetį socialines bėdas neturi jokio realaus pagrindo.

Kol kas nematyti, kad sumaišties scenarijus strigtų. Sumaištis nemažėja. Atvirkščiai – intensyviai skaidoma visuomenė. Jau supriešinta ir iš dalies paralyžiuota valstybės aukščiausios valdžios institucijų veikla. Prezidentūra vienoje pusėje, Seimas ir Vyriausybė - kitoje. Bandoma tampyti teisėsaugos institucijas pagal politikų užgaidas. Konstitucinio Teismo nutarimas - vienintelis iki šiol skaidrus ir nepajudinamas juridinis argumentas - apeinamas tylomis aukščiausių ir ne tiek aukštų politikų kalbose. Susidaro įspūdis, kad jį dar kai kam patogu skandinti tuščiakalbystės bangose.

Piliečiui, kuris geba atskirti grūdus nuo pelų, nesunku suprasti, kodėl sumaištis tebeeskaluojama. Šiuo metu labiausiai reikėtų ne brangių Prezidento ir jo palydos kelionių po šalies rajonus ir miestus, bet susikaupimo ir rimto nuoseklaus darbo, užbaigiant sėkmingai vykdytus pasirengimus integruotis į ES ir NATO.

Atsižvelgiant į tai, nerimo dėl antrojo apkaltos proceso negalima ignoruoti. Kyla natūralus klausimas, ar Seimo nariui iškelta apkalta stabilizuotų Seimo politinę valią, kai reikės priimti sprendimą dėl apkaltos Prezidentui, ar dar labiau ją išbalansuotų? Kaipgi čia nematyti „kauniečių” įtakos Seimui ir pakankamai pavojingo abiejų apkaltų santykio?

Mėginimai išpūsti dar vieną subskandalą su sostinės meru A. Zuoku rodo, kad sumaišties planuotojų parakas dar nesudrėko. Skubama ir stengiamasi, kad sumaišties niekaip nemažėtų. Mat iki slenksčio į Europą tik keli žingsniai beliko.

Edmundas Simanaitis

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija