Nuo Šešupės krantų atėjęs...

A.A kun. Juozas Vaišnys, SJ, (1913-1943-2001)

"...Dabar kai kas mano, kad mes, norėdami turėti pašaukimų, turime užkalbinti jaunuolius, juos paraginti. Bet su mano pašaukimu buvo visiškai kitaip. Man atrodo, kad manęs niekas neragino. Ir aš niekam apie tai nesakiau net per visą savo gimnaziją. Pasakiau tik jau baigdamas gimnaziją savo tėvams. Bet prieš tai niekas nežinojo: nei tėvai, nei kiti mano draugai, nei kapelionai. Atsimenu, kad, jau baigiant aštuntą klasę, ėjau kartą sekmadienį į bažnyčią ir mane pasivijo mūsų kapelionas kunigas Petrika, kuris ten, Bažnyčios gatvėje, gyveno. Ir jis sako: "Na, tai dabar baigi gimnaziją. O ką manai studijuoti?" Aš sakau: "Na, nežinau, pažiūrėsim". O aš tada jau buvau galutinai susitaręs su jėzuitais stoti pas juos. Jis tada man sako: "Na, žinai, dabar visos sritys labai užimtos. Tai gal dar miškininkystėje būtų daugiau galimybių". - "Galbūt. Pažiūrėsim", - atsakiau..."
Šitaip savo prisiminimuose, kurie dar niekur nebuvo spausdinti, pasakojo apie savo pašaukimą 2001 m. gruodžio 19 d. 22.45 val. Čikagos Holy Cross (Šventojo Kryžiaus) ligoninėje po operacijos ir trumpos plaučių uždegimo ligos miręs ilgametis "Laiškai lietuviams" redaktorius, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje žinomas lituanistas, skautų dvasios vadas, 88-ąjį gimtadienį lapkričio 1 dieną atšventęs kun. Juozas Vaišnys.
Gimęs 1913 m. lapkričio 1 d. ir augęs su penkiomis seserimis Marijampolėje, dvidešimt trejų metų jaunuolis, gerais pažymiais baigęs Rygiškių Jono gimnaziją, po kai kurių svyravimų ir dvejonių, kaip jis pats rašo, įstojo pas jėzuitus. Filosofiją jis studijavo Insbruke, Austrijoje, ir Romoje, Grigaliaus universitete (Italija), kur trisdešimtmetis, jau gerai mokėdamas kelias kalbas, gavo kunigystės šventimus. Dėl tvirtos valios ir neabejotinų gabumų visada mokslai jam sekėsi gerai. Jis dvejus metus toliau mokėsi teologijos Romoje ir čia atliko trimetį (tercijatą), o paskui dirbo šiaurinėje Italijoje - vadovavo Marijos sodalicijai, šiandien plačiai žinomai krikščioniškojo gyvenimo bendruomenei, ir katalikiškosios veiklos jaunimui. Be to, Turino jėzuitų namuose buvo vyresniojo pagalbininku ir mokytojavo Genujos jėzuitų gimnazijoje, kur dirbo su skautais. Baigęs aukštesniąją skautų vadovų mokyklą, buvo paskirtas Ligurijos skautų vadovų parengimo vedėju.
Kai Čikagoje pradėjo kurtis lietuviai jėzuitai, 1949 metais tėvas J.Vaišnys šiame mieste aktyviai įsijungė į skautiškojo jaunimo gyvenimą. Šioje veikloje jis ėjo įvairias pareigas: buvo brolijos ir Amerikos rajono dvasios vadas, kursų vedėjas, stovyklų, suvažiavimų organizatorius ir vadovas. Už sėkmingą veiklą apdovanotas Lelijos ordinu ir pakeltas vyresniuoju skautininku.
1950-aisiais jėzuitai įsteigė ir pradėjo leisti religinės ir tautinės kultūros žurnalą "Laiškai lietuviams". Jame nemaža dėmesio buvo skiriama šeimos, sielovados, jaunimo ir dvasinio gyvenimo, kultūros, humoro ir kitiems klausimams. Tėvas J.Vaišnys jį ilgai redagavo (1950-1963 ir 1969-2000). Labiausiai jis rūpinosi literatūriniais konkursais, jaunųjų literatų ugdymu, kalbos skyreliu, kuriam ilgai vadovavo ir jį sumaniai organizavo. Be to, jis buvo LKMA ir Lituanistikos instituto narys (nuo 1977-ųjų). Kas vasarą dėstė lituanistikos kursuose (nuo 1974 metų) ir Čikagos lituanistikos pedagoginiame institute (nuo 1973-ųjų), buvo aktyvus žurnalistas. Jis 1971-1977 metais buvo Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, nuo 1976-ųjų - Lietuvių skaučių seserijos dvasios vadas.
Savo kalbinius sugebėjimus tėvas J.Vaišnys parodė kartu su A.Klimu išleistame vadovėlyje "Dabartinės lietuvių kalbos rašyba" (1982) ir knygoje "Praktinė lietuvių kalbos vartosena" (1985).
Plačią tėvo J.Vaišnio sielovadinę, kalbinę ir švietėjišką kultūrinę veiklą gana palankiai vertino tiek spauda, tiek bendradarbiai, tiek ir lietuvių išeiviai.
Gausiai susirinkusių saviškių ir iš Lietuvos atvažiavusių kunigų 2001 m. gruodžio 22 d. iš Čikagos jėzuitų namų į Šv. Kazimiero kapines palydėtą tėvą J.Vaišnį galime prisiminti jaunystės dienomis sukurta malda: "Duok, Viešpatie, kad aš gerais darbais ir įvairiomis aukomis galėčiau atsilyginti už savo visas klaidas, kad aš pas Tave ateičiau nekaltas, kad būčiau vertas su visais šventaisiais garbinti Tave ir džiaugtis su visu dangumi per amžius". Teišsipildo ši tėvo J.Vaišnio malda su kaupu, o mes visi jam tarkime: "Amžiną atilsį duok jam, mirusiam, Viešpatie!"

Čikagos tėvai jėzuitai

© 2001 "XXI amžius"