XXI amžius

Ekonominis krachas

Dar prieš trejetą metų pasaulio, o ypač Rusijos, spaudoje buvo aukštinamas Argentinos ekonomikos ministras Domingo Kavaljo kaip ryžtingų ekonominių reformų specialistas, Argentinos ūkio atgaivinimo stebukladarys. Kai Rusijoje 1998-aisiais kilo ūkinė ir finansinė krizė, Kremliaus valdžia pasikvietė į Maskvą D.Kavaljo konsultacijų. O tuometinis Rusijos vicepremjeras J.Fiodorovas matė vienintelę išeitį iš krizės - Rusija turi pasukti Argentinos keliu.
Vadinamasis argentinietiškas finansų sistemos modelis buvo tas, jog silpna nacionalinė valiuta pesas prilygintas JAV doleriui. Vyriausybė negalėjo spausdinti daugiau pesų, nei valstybės iždo valiutiniame rezerve turėjo dolerių. Dėl to pesas tapo stabilus, kaip ir doleris, o tai lėmė visuotinį ūkio pakilimą Argentinoje ir užsienio investuotojų susidomėjimą šia šalimi. Tačiau dolerio kursas nuolat kilo, lyginant su kitų valstybių valiutomis. Žinoma, tuo pačiu augo ir peso kursas. Taigi argentinietiškos prekės, visų pirma garsioji argentinietiška jautiena, pasaulio rinkose tapo žymiai brangesnės nei prekės iš kitų šalių. Sumažėjus eksportui, ženkliai sumažėjo ir įplaukos į biudžetą. Teko skolintis pinigų iš Tarptautinio valiutos fondo.
Ir štai lapkričio pabaigoje Argentinos vyriausybė paskelbė, jog atideda visų savo skolų mokėjimą. Kitaip tariant, užsiminta apie bankrotą. O Argentinos skola užsieniui pasiekė milžinišką sumą - 132 milijardus dolerių. Tai labai didelė suma 37 milijonus gyventojų turinčiai valstybei. Beje, žemiau skurdo ribos gyvena 15 milijonų argentiniečių ir kas penktas yra bedarbis.
Prasidėjus finansinei krizei, Vyriausybė uždraudė gyventojams atsiimti indėlius iš bankų, sumažino atlyginimus valstybės tarnautojams ir ėmėsi kitų visuomenėje labai nepopuliarių priemonių. Bemat kilo didžiulės riaušės, ir minios argentiniečių puolė ne tik bankus, bet ėmė masiškai plėšti parduotuves. Buvo grobiamas ne tik maistas, bet ir brangiausios prekės, buitinė elektronika, brangūs drabužiai - viskas, kas papuolė po ranka. Pasak Argentinos policijos, riaušėse dalyvavo 100 tūkst. žmonių, iš jų - per 20 tūkst. plėšikautojų. Dauguma jų - jauni žmonės, kuriuos dar kursto komunistiniai ir anarchistiniai elementai. Demonstrantai sudegino ekonomikos ministerijos rūmus ir puolė prezidento bei ekonomikos ministro namus. Po pirmųjų riaušių ekonomikos ministras D.Kavaljo atsistatydino. Prezidentas Fernandas de la Rua paskelbė nepaprastąją padėtį ir kreipėsi į tautą, ragindamas nutraukti smurtą ir plėšimus. Tačiau tai nepadėjo. Riaušės dar labiau įsiliepsnojo. Prezidentui F. de la Rua teko paskelbti apie savo atsistatydinimą ir panaikinti nepaprastąją padėtį.
Tačiau Argentina sutiko naujuosius metus visiškoje nežinomybėje. Po atsinaujinusių protesto demonstracijų ir riaušių, kai vėl buvo siaubiamos parduotuvės, bankai bei kiti visuomeniniai pastatai, atsistatydino visa Agrentinos vyriausybė. Tačiau riaušininkai toliau smurtavo ir net pabandė šturmuoti prezidento rūmus. Atsistatydinus vyriausybei, atsistatydino ir vos prieš savaitę išrinktas laikinuoju Argentinos prezidentu Adolfas Rodrigesas Saa. Taigi per dvi savaites atsistatydino net du Argentinos prezidentai. Padėtis dar labiau komplikavosi, kai kartu su A.R. Saa apie savo atsistatydinimą pranešė ir Senato pirmininkas Ramonas Puerta, kuris pagal konstituciją turėjo perimti prezidento pareigas. A.R. Saa pareiškė, kad jo atsistatydinimą lėmė tai, jog jį išdavė anksčiau laikinąjį prezidentą palaikiusių peronistų partija. Ši partija, pritarus parlamentui, naujuoju Argentinos prezidentu paskyrė buvusį gubernatorių Eduardą Dualdę. Jis jau pareiškė sutinkąs su šiuo pasiūlymu, bet reikalauja, kad jo kadencija truktų iki 2003-ųjų pabaigos. Tuo tarpu nemaža dalis Argentinos parlamentarų, tarp jų - ir dalis peronistų, pageidauja surengti naujus prezidento rinkimus jau šių metų kovą.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas