Norėjęs Lietuvą uždegti Sekminių ugnimi
Gruodžio 4-ąją sukako šešiasdešimt
metų nuo prof. Stasio Šalkauskio mirties. Šios sukakties nepamiršo
Lietuvių katalikų mokslo akademija ir ateitininkai. Vilniaus Šv.Kazimiero
bažnyčios salėje prof. R.Plečkaitis papasakojo, ką naujo prof.S.Šalkauskis
davė Lietuvos filosofijai, P.Subačius apžvelgė jo inteligentijos
koncepciją, sūnus Julius atskleidė savo tėvo asmenybės ir idėjų
raidą. Padėkos šv.Mišias už tai, kad Dievas davė mūsų tautai tokią
neeilinę asmenybę, aukojo ir pamokslą pasakė LKMA pirmininkas
vyskupas Jonas Boruta, SJ.
Kas gi buvo prof. S.Šalkauskis, kad už jį turime dėkoti Dievui?
Į šį klausimą pabandysime atsakyti, pasitelkę Bostone (JAV) išleistą
"Lietuvių enciklopediją" ir dr.Arūno Sverdiolo įvadinį
straipsnį, išspausdintą "Raštų" pirmajame tome, ir tai,
ką girdėjome gruodžio 4-ąją.
"Jis - epochos kūrėjas. Be jo neįsivaizduojama lietuviškoji
filosofija", - sakė prof. R.Plečkaitis.
"Gilus mąstytojas, objektyvus tiesos ieškotojas ir drąsus
jos skelbėjas, skaidrus savo kuklumu, tauriu džentelmeniškumu
ir nuoširdžiu krikščioniškumu", - parašyta "Lietuvių
enciklopedijoje".
Vyskupas J.Boruta perskaitė akademiko kun. Antano Liuimos žodžius:
"Paprastas, malonus, nuoširdus, darąs įspūdį. Malonės nušviesta
ir nuskaidrinta asmenybė".
Buvusi studentė prisipažino: "Mylėjome jį taip, kaip mokiniai
mylėjo Sokratą. Jautėme jo dėstomų teorijų ir gyvenimo praktikos
vientisumą".
Kita buvusi studentė sakė: "Mums atrodė, jog tai žemėje vaikščiojantis
šventasis. Kito tokio tarp mūsų profesorių nebuvo".
"Jis išauklėjo visą inteligentų kartą. Maceina, Grinius buvo
jo mokiniai. Jo asmenybė taip pat turėjo įtakos kitiems",
- tai sūnaus Juliaus žodžiai.
Asmenybė ir biografinės žinios
Prieš pradedant kalbėti apie asmenybę,
visada norisi pažvelgti į tėvų šeimą. S.Šalkauskis gimė 1886 metais
gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės
gausioje šeimoje. Keturi sūnūs ir penkios dukterys buvo leidžiami
į mokslus. Teisės profesorius Kazys, architektas Algirdas, konservatoriją
(fortepijono klasę) baigusi Antanina, dantų gydytoja Elena...
Stasys buvo silpnos sveikatos. Tėvo kolegos patarinėjo: "Tik
neleiskite jam baigti gimnaziją. Tai ne jo sveikatai. Pamokykite
amato". Tačiau jis Šiaulių gimnaziją baigė ir 1905 metais
išvyko į Maskvą studijuoti teisės. Sveikata iš tiesų nesidžiaugė.
Pajutęs, kad tinka pietų klimatas, daugiausia laiko praleisdavo
Samarkande. Į Maskvą atvažiuodavo tik egzaminų laikyti. Teisės
mokslus sėkmingai baigė, bet teisininko darbu nesižavėjo.
Studijuodamas Maskvoje, susižavėjo filosofija. Prancūzas Ernestas
Hello ir Vladimiras Solovjovas jam darė didžiulį įspūdį. Rinkdamasis
temą disertacijai, ilgai nesvarstė, panoro nagrinėti V.Solovjovo
filosofijos idėjų pasaulį. Disertaciją rašė katalikiškajame tarptautiniame
Fribūro (Šveicarija) universitete. 1920 metais apgynė darbą ir
įgijo daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dėstyti Aukštuosiuose
kursuose, 1922-aisiais reorganizuotuose į Lietuvos universitetą
(vėliau - Vytauto Didžiojo universitetas).
Šis mokslininkas buvo tikra laimė Lietuvai. Juk XX a. pradžioje
čia buvo nearti mokslo dirvonai, likę nuo ilgametės carinės priespaudos.
1922-aisiais jam suteikiamas profesoriaus vardas, 1939-1940 metais
buvo universiteto rektorius.
Prof.S.Šalkauskis - vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos
organizatorių 1922-aisiais, pirmosios valdybos pirmininkas, 1933
metais įvykusiame pirmajame suvažiavime pakeltas į narius akademikus,
nuo 1938-ųjų iki pat LKMA uždarymo 1940 metais - pirmininkas.
1927-1930 metais prof.S.Šalkauskis - ateitininkų vadovas, parašęs
stambų veikalą "Ateitininkų ideologija".
Viena po kitos buvo leidžiamos prof.S.Šalkauskio solidžios knygos.
Jų enciklopedijoje nurodoma tiek, kad lenkiant neužtenka vienos
rankos pirštų. Dalis raštų liko rankraščiuose, kai kuriuos prarijo
liepsnos, degant Šiaulių bažnyčiai. Artimiesiems atrodė, kad nėra
patikimesnės saugojimo vietos už bažnyčią...
Straipsnius spausdino žurnaluose "Romuva" (1921-1922
metais buvo šio žurnalo redaktorius), "Židinyje", "Logos".
J.Šalkauskis prisimena: "Nuo pat ankstyvo ryto tėvelio kambaryje
stukseno rašomoji mašinėlė. Man ten nebuvo leidžiama įeiti - tėvelis
dirba. Po pietų jis eidavo į universitetą. Vakarą skirdavo šeimai.
Tėvas mokėjo tvarkyti laiką, buvo išsiugdęs stiprią valią. Tai
padėjo pasiekti gerų rezultatų. Taip intensyviai jis dirbo dvidešimt
metų".
Prof.S.Šalkauskis savo filosofinio darbo programą suformulavo
gana anksti - dar 1919 metais. Ir dirbo nuo jos beveik nenukrypdamas
visą gyvenimą.
Vyskupas J.Boruta sakė: "1938 metais Lietuva šventė savo
nepriklausomybės dvidešimtmetį, fiksavo pasiekimus. Tačiau prof.S.Šalkauskis
matė gilėjančią dvasinę krizę: idealizmas blėso, nyko pareigos
jausmas ir sąžinės jautrumas, net katalikiškoji visuomenės dalis
užsikrėtė materializmu, pradėjo įsigalėti "litizmas"
(nuo žodžio "litas"). Jis matė išganymą: grįžti prie
idealizmo, Lietuvą uždegti Sekminių ugnimi. Jam buvo būdingas
gilus religingumas, mistiškas susijungimas su Kūrėju. Profesorius
skaitė Evangeliją ir studentams ateitininkams patardavo ją skaityti.
Lankė Jėzuitų bažnyčią, priimdavo Komuniją, inteligentams kūrė
maldas į Šventąją Dvasią. Prof. S.Šalkauskio paraginti studentai
šatrijiečiai savo šventę švęsdavo pirmąją Sekminių dieną. Jis
pradėjo žadinti Gyvosios Dvasios sąjūdį. Čia nebuvo įstatų, valdybų,
mokesčių. Norėjo sujudinti inteligentiją, turėdamas tikslą kelti
dorovę, pasitikint Šventąja Dvasia, o ne savo jėgomis. Gyvoji
dvasia - tai tarsi altoriaus žiburėlis, kuris nenustoja rusenti
žmogaus širdyje".
Katastrofa buvo čia pat. 1940-ųjų bolševikų okupacija išsklaidė,
trėmė ir žudė, įbaugino inteligentus, Gyvosios Dvasios sąjūdis,
nespėjęs išplėtoti veiklos, užgeso. Rektorius buvo atleistas iš
pareigų, o uždarius Teologijos - filosofijos fakultetą - ir iš
darbo. Bandė ieškotis darbo Kaune ir Vilniuje. Veltui. Tiesa,
1941 metais Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė profesoriauti
į Vilniaus universitetą. Tačiau tai, ką prof.S.Šalkauskis matė
ir patyrė pirmosios bolševikų okupacijos metais, atsiliepė sveikatai.
Profesorius išvažiavo į Šiaulius. Dar tebebuvo gyva jo motina.
Pro tėvų namų langą matėsi aukštas Šv. apašt. Petro ir Povilo
bažnyčios bokštas, tyvuliuojantis ežeras. Atsirado noras vėl rašyti.
Tačiau prof. S.Šalkauskis iš ligos patalo jau nebepakilo - jis
mirė 1941 m. gruodžio 4 d.
Filosofinės idėjos
Prof. S.Šalkauskis - filosofas neotomistas.
Pirmieji jo darbai - 1911-aisiais ir 1912 metais "Ateityje"
išspausdinti mylimų autorių E.Hello ir V. Solovjovo darbai. S.Šalkauskiui
religija - nediskutuotinas dalykas. Jaunasis filosofas savo pamėgtam
mokslui skyrė ypatingą vietą. Jis rašė: "Filosofija jungia
sintezėn viršprigimtąją tvarką su prigimtąja... Prigimtoje tvarkoje
pergali blogis, užtat viršprigimtinėje - gėris; tačiau amžinybės
tvarka nuveikia prigimtąjį mūsų pasaulį per katastrofingąjį jojo
sudužimą... Tai, kas atsitiko Kristaus kūne individualiniu būdu
tur įvykti žmonijos istorijoje visuotinuoju būdu per Jojo Bažnyčią,
nes tik tuomet viršprigimtinė tvarka pajėgs galutinai įveikti
prigimtąją, tik tuomet atpirkimo auka ras savo visuotinąjį įvykdymą".
Anot dr. A.Sverdiolo, "Šalkauskiui rūpėjo filosofijos ir
gyvenimo santykis arba pasaulėžiūrinė filosofijos reikšmė. Priešais
sveiko proto principą: "pirma reikia gyventi, paskui filosofuoti"
jis kelia atvirkštinį: "Jei kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai
(t.y. pliką gyvos būtybės egzistavimą, gyvastį), bet apie gyvenimą,
kuris privalu žmogui gyventi, tai nuo filosofijos priklauso žmogaus
nusistatymas gyventi. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai,
padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų
žmogaus gyvenime".
Prof. A.Maceina taip rašė: "Jis būtį suvokė ir ją nagrinėjo
ne pažinimo, ne jos buvimo savyje, ne veikimo, bet gyvenimo atžvilgiu.
Būtis stovėjo priešais jį gyvenimo pavidalais ir jam buvo atsiskleidusi
kaip gyvenimas".
Prof. S.Šalkauskiui rūpėjo aukščiausiųjų vertybių - tiesos, gėrio
ir grožio vienybė. Jis tvirtino: "Žmogaus gyvenimas nėra
tobulas, jei jame trūksta tiesos, gėrio ir grožio".
Profesorius buvo įsitikinęs, jog "žmogaus gyvenimas nuosekliai
kyla trimis laiptais iš materialinės plotmės į aukščiausią dvasios
sritį". Anot dr. A.Sverdiolo, žemiausioji ir pamatinė gyvenimo
pakopa jam yra gamta. Tačiau gamtos filosofijos nesuspėta parašyti.
Antroji pakopa yra kultūra. Kadangi kultūra naudotis ir ją kurti
sugeba tik protingos ir laisvos būtybės, tai "kultūra yra
sąmoninga žmogaus veikmė kokiam nors prigimtajam objektui";
"vykdomoji kultūros priežastis yra laisvas bei sąmoningas
žmogiškasis asmuo, kuris sugeba kuriamai atbaigti glūdintį gamtoje
tikslingumą sąmoningai siekiamais tikslais".
Tačiau nei gamta, nei kultūra žmogaus visiškai laimingo nepadaro,
nes negali jo padaryti nemirtingu. Taip prieinama prie religijos.
"Aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo
tikslas, kad šito tikslo atsiekimas panaikina prigimties ir kultūros
netobulumą ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius
žmogaus dvasios troškimus tobulumo ir laimingumo". Religijos
filosofija turėtų "atbaigti gyvenimo filosofiją ir tuo pačiu
uždėti viršūnę kultūros filosofijai".
Prof. A.Maceina komentuoja: "Religija panaikina klaidą, skelbdama
absoliutinę tiesą, paties Dievo liudijimą. Religija panaikino
nuodėmę, žmogų atpirkdama paties Dievo auka. Religija galop pergali
kančią ir mirtį, skelbdama absoliutinės laimės pažadą ir kūno
prisikėlimą".
Šiuolaikiniai filosofai ir pedagogai aukštai vertina prof. S.Šalkauskio
šuolaikiškai sudarytą terminų žodyną, nors kai kurie terminai
ir neprigijo.
Visuomeninės pažiūros
1936 metais "Naujojoje Romuvoje"
pasirodė sensacingas dokumentas. Tai deklaracija "Į organiškosios
valstybės kūrimą", pasirašyta tuomet jaunų, išsimokslinusių,
daugiausia iš užsienio universitetų grįžusių, plačiai visuomenėje
žinomų žmonių, nepatenkintų tuo, kas vyko Lietuvoje. Juozas Ambrazevičius,
Pranas Dielininkaitis, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Ignas
Skrupskelis...Tarp šešiolikos pavardžių S.Šalkauskio pavardės
nerandame. Tačiau yra žinių, kad jis šiai deklaracijai pritarė,
ją sveikino, nes ir pats svarstė ir rašė apie tobulesnę demokratinę
valstybės sampratą, negu ta, kuri buvo. "Naujoji Romuva",
žinodama prof. S.Šalkauskio požiūrį į deklaraciją, jį pakvietė
diskusijai su deklaracijos niekintojais. Profesorius drąsiai stojo
už demokratinės valstybės sampratą. Beje, jis yra parašęs net
du laiškus tuometiniam Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui
Smetonai. Juose prognozavo liūdną Lietuvos ateitį. Vėlesni įvykiai
prognozę patvirtino. 1933 metais pasirodžiusiame veikale "Lietuvių
tauta" prof. S.Šalkauskis rodo kelią savo tautai. Juo eidama,
ji galėtų būti reikšminga žmonijos tauta.
Prof. S.Šalkauskio idėjos šiandien
1990 metais, galima sakyti, dar neslopstant
pirmajai Atgimimo bangai, "Minties" leidykla pradėjo
leisti prof. S.Šalkauskio "Raštų" daugiatomį gana dideliu
20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Atrodė, jog tiek knygų turėjo
patenkinti visus norinčiuosius. Pirmieji tomai buvo išpirkti bematant.
Inteligentai juos griebė nuo prekystalių nesvarstydami - visiems
norėjosi atsigaivinti profesoriaus idealizmu. Tuomet ir mokykloms
reikėjo šio filosofo ir pedagogo idėjų: tautinės mokyklos koncepcijos
dar nebuvo pakeitusi dabartinė mokyklų naikinimo reforma.
Tačiau, slenkant metams nuo mūsų dainuojančios revoliucijos, labiau
įsitvirtinant materializmui arba, sakant profesoriaus žodžiais,
"litizmui", ir S.Šalkauskio idėjomis pradėjo nebesidomėti.
Paskutinieji jo "Raštų" tomai užsigulėjo knygynų lentynose,
buvo kelis kartus perkainoti, bet ir pigių jo "Raštų"
nebereikėjo...
Atgijęs Gyvosios Dvasios sąjūdis taip pat nuslopo ir galop užgeso.
Dr. J.Šalkauskis sakė: "Mūsų ateitininkija - šviesiausia,
idealistiškiausia jaunimo dalis. Skaičiau jiems paskaitą, išdėsčiau
tėvo idėjas, bet, atrodo, ir jie nesusižavėjo. Laukiniai ekonomikos
dėsniai, atrodo, plačiai išsikerojo. Studentai verčiami "kalti",
bet ne mąstyti". Sūnus, perskaitęs tėvo raštus (jie yra namų
bibliotekoje) pasakė optimizmo kupinus žodžius: "Idealai
atgis, tiesa nugalės". Labai norėtųsi tuo tikėti.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2002"XXI amžius"
