XXI amžius

Rainių tragedija Utenoje nepasikartojo

2001 m. birželio 24-ąją jau dešimtą kartą Rainiuose, prie Kančios koplyčios, minios žmonių paminėjo vieną tragiškiausių bolševizmo siautėjimo, vieną kraupiausių ir žiauriausių mūsų šalies gyvenimo momentų - Telšių kalėjimo politinių kalinių išžudymą 1941-ųjų naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją.
Nuo šios šiurpios tragedijos praėjo šešios dešimtys metų, tačiau Rainių įvykiai nepamirštami. Pačiais žiauriausiais būdais nukankinti ir nužudyti 73 buvę ūkininkai, tarnautojai, Telšių amatų mokyklos moksleiviai, sulaikyti 1940-aisiais, 1941 metais "už antitarybinę veiklą". Daugelis dar netgi niekuo neapkaltinti, nenuteisti, kažkieno įduoti, įskųsti.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, politiniai kaliniai buvo ne paleisti namo, bet susodinti į sunkvežimius ir išvežti į Rainių miškelį ir žvėriškai nužudyti.
Apie tuos įvykius rašyta 1942 metais išleistoje knygelėje "Žemaičių kankiniai", išspausdintos kankinių nuotraukos. 1977-aisiais ši knygelė pasirodė Kanadoje, 1991 metais papildomai išleista ir Lietuvoje. Prisimena žiauriai nukankintus niekuo nekaltus žmones bei jų budelius ir rašytojas Stasys Kašauskas jaudinančioje knygoje "Leisk, Viešpatie, numirti".
Visa tiesa apie Rainių tragediją buvo atskleista tiktai Lietuvai atkūrus laisvę ir nepriklausomybę, nes anksčiau, sovietmečiu, tai buvo nutylima arba kalbama tiktai pašnibždomis.
Lietuvai išsivadavus iš okupantų jungo, buvo pradėti tirti Rainių įvykiai.
Ir štai 2001 m. balandžio 5-ąją Šiaulių apygardos teismas paskelbė nuosprendį už akių teisiamam 87 metų Petrui Raslanui, Rainių žudynių baudžiamojoje byloje kaltintam lietuvių tautos genocidu ir jo organizavimu. P.Raslaną teisėjų kolegija pripažino kaltu ir nuteisė griežčiausia bausme - kalėti iki gyvos galvos. Bausmę nuteistasis turėtų atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Tačiau vargu ar kada nors žudikas atsisės už grotų.
Žiauriu nusikaltimu kaltinamas P.Raslanas 1991 metų rudenį legaliai išsiregistravo, oficialiai išsiskyrė su žmona ir be jokių kliūčių išvyko gyventi į Rusiją. Tenai, Rusijos Federacijoje, Balašichos mieste, jis ir gyvena. Nors Lietuvos generalinė prokuratūra ne kartą kreipėsi į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą, prašydama išduoti P.Raslaną Lietuvai, bet buvo sulaukta tiktai neigiamų atsakymų, motyvuojant tuo, kad jis yra Rusijos pilietis. O juk šis žmogus kaltinamas tuo, kad 1941-ųjų birželio 24-ąją, dirbdamas sovietinio Valstybės saugumo liaudies komisariato Telšių apskrities skyriaus viršininku, organizavo 76 Telšių kalėjimo politinių kalinių nužudymą (73 lavonai rasti Rainių miškelio duobėse, dar tris kalinius, bandžiusius bėgti, nužudė prie Džiuginėnų).
Nustatyta, kad P.Raslanas buvo specialiosios komisijos narys, peržiūrėjo uždarytų kalėjime žmonių bylas ir nusprendė, jog 76 kaliniai "yra pavojingi tarybinei valdžiai ir jos ideologijai". Šioje specialiojoje komisijoje buvo ir Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius, Raudonosios armijos bataliono komisaras (politrukas) Michailas Kompanijecas, Telšių apskrities saugumo skyriaus viršininko pavaduotojas Ždanovas, Kretingos apskrities saugumo skyriaus viršininko pavaduotojas Jermolajevas. Egzekuciją įvykdė SSRS kariuomenės aštuntosios armijos kariai, vadovaujami politruko M.Kompanijeco.
Nežinia, kada atpildo valanda išauš ir kitiems Rainių kankinių budeliams. Kai kurie - dar gyvi, bet ir jie gyvena Rusijoje...
Sovietmečiu ne vienas iš tų žudikų buvo gerbiamas, liaupsinamas, krūtinę puošė ordinai ir medaliai. Pavyzdžiui, P.Raslanas, kaip teigiama 1987 metais išleistame "Tarybų Lietuvos enciklopedijos" trečiajame tome, yra LTSR nusipelnęs teisininkas, revoliucinio judėjimo veikėjas, administracijos darbuotojas Vilniuje, pulkininkas. Keisčiausia tai, kad enciklopedijoje nurodyta jo veikla tik iki 1940-ųjų. Ten rašoma, jog P.Raslanas buvo komjaunimo parajonio komiteto sekretorius Rokiškyje, taip pat Rokiškio kompartijos apskrities komiteto sekretorius. Nurodoma, kad nuo 1940-ųjų iki 1969 metų buvo administracijos darbuotojas. Aišku, apie darbą KGB struktūrose, tuo labiau apie Rainių žudynes, nė neužsimenama. Tame pačiame enciklopedijos tome randame 25 eilutes ir apie kitą budelį - Domą Rocių (gim.1905 m.) bei jo fotografiją. Nuopelnų kompartijai ir sovietų valdžiai - be galo daug. 1940 metais išrinktas į Liaudies seimą. Dirbo Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininku, vėliau - netgi LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. (Gal taip jį paskatino už Rainių žudynes?) Karo metais iš Lietuvos pasitraukė, atvyko į gimtąjį Vitebsko kraštą, čia buvo sovietinių "Žalgirio" partizanų būrio komisaru, vadu. Žuvo kautynėse. 1954 metais D.Rociaus palaikai buvo perkelti į Vilnių ...
Matyt, buvo labai gerbiamas ir aukštinamas Lietuvoje šis "patriotas", kad netgi Anykščių rajono komjaunimo komitete ir Anykščių milicijoje buvo įsteigti pereinamieji Domo Rociaus prizai, kurie buvo įteikinėjami sporto varžybų nugalėtojams. Kadangi su Anykščių kraštu tas žmogus nieko bendra neturėjo, kiekviena proga buvo paaiškinama, kuo jis yra įžymus, nusipelnęs. Žinoma, apie Rainių tragediją tuomet niekas niekada ir nekalbėjo. Gal nežinojo, gal specialiai nutylėdavo...
Telšių kalėjime buvo kalinami ir žvėriškai nužudyti Rainiuose tiktai Žemaitijos krašto gyventojai. Aukštaitijos žmonės turėjo progos patirti "malonumus" Panevėžio, Ukmergės, Utenos kalėjimuose. Laimė, kad čia Rainių tragedija nebepasikartojo.
Ne vienam Anykščių krašto gyventojui, apkaltintam "antitarybine veikla", teko sėdėti Ukmergės kalėjime. Prasidėjus karui, traukdamiesi iš Ukmergės, komunistai buvo nusprendę miestą susprogdinti, o "nepatikimus" žmones išžudyti. "Aktyvistams" buvo išdalinti ginklai, žibalo ir benzino buteliai. atlikti politinių kalinių, uždarytų Ukmergės kalėjime, egzekuciją sutrukdė besiartinantys vokiečiai. Kalinius buvo numatyta nužudyti pirmiausia. Bet, karui vos prasidėjus, sargai ir administracija išsilakstė, o kaliniai, nieko nelaukę, išlaužė duris, pabėgo ir išsislapstė. Atvykę NKVD dalinio kariai kartu su vietiniais "pagalbininkais" rado tuščias kameras. Todėl bėglių buvo ieškoma. Iš 126 pabėgusių politinių kalinių jiems pavyko surasti tiktai devynis. Juos sunkvežimiu išvežė į Zarasų kraštą ir netoli plento Zarasai - Daugpilis esančiame Alėjos miške sušaudė.
Tarp nužudytųjų, kurių palaikai tuoj po žudynių iškasti ir 1941-ųjų liepos 31-ąją iškilmingai palaidoti Zarasų kapinėse, - tik Ukmergės ir Širvintų krašto žmonės. Anykštėnų tarp jų nėra.
Pavyko išvengti Rainių tragedijos ir Utenos kalėjime kalėjusiems politiniams kaliniams. Štai ką rašo savo prisiminimuose buvęs Utenos gimnazijos auklėtinis svėdasiškis Vytautas Galvydis, kuris kalėjiman buvo įkištas tiesiai iš gimnazijos klasės, apkaltintas "kontrrevoliucine veikla prieš SSRS":
"... Staiga nubudino sprogimas. Sudreba visas kalėjimas. Visi pašokstame. Girdis, kaip koridoriuje kriminalistai ėmė daužyti duris, keiktis, šūkauti. Moterys pirmoje ir antroje kamerose klykia... Politinių kalinių kameros tyli. Už lango girdisi lėktuvo ūžesys... Po kiek laiko girdim, kaip kažin kas atidaro kalėjimo duris ir įeina vidun. Tai ne prižiūrėtojas, kuriam dabar reikėtų budėti, nes aš puikiai pažįstu to prižiūrėtojo žingsnius. Šis Kažin Kas prieina prie pirmosios kameros, pastovi ir vėl toliau nueina. Nueina prie antrosios, pastovi ir vėl toliau nušlepsi. Prie trečiosios nesustoja. Prieina prie mūsų kameros... Mažai mažai praveria valčioką ir pasižiūri pro plyšelį. Paskui dar tyliau įkiša raktą į duris, palengva atšauna geležinį valktį ir tyliai atidaro duris. Mes sudrebame: kas?
Duris atidarė ir įėjo visiškai nepažįstamas žmogus. Jis prideda pirštą prie lūpų ir sako:
- Rusai išbėgo... užrakinę jus paliko... Va, atradau raktus raštinėje ir atnešiau. Užrakinęs jūsų palikti negaliu... Imkite raktus, atrakinkite kitas kameras ir išeikite... - padavęs raktus, išėjo.
Mes klausėmės, netekę žado, nei padėkoti, nei ką pasakyti nebegalėjome.
Jo įsakymą įvykdėme. Už keleto minučių visas kalėjimas verkė džiaugsmo ašaromis. Sveikinosi ir bučiavosi! Laisvė! Pagaliau atėjo išsvajotoji laisvė!"
Tiktai vėliau paaiškėjo, kad, karui prasidėjus, kalėjimo kameras atrakino ir kalinius išleido prižiūrėtojas Vytautas Kunčiūnas. Atvažiavę enkavėdistai kalinių neberado. Taip buvo išvengta Rainių tragedijos pasikartojimo Utenoje. Geradariui V.Kunčiūnui Utenoje likti jau buvo pavojinga, jis pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Detroite (JAV).
Čikagoje atsidūrė ir šių prisiminimų autorius V.Galvydis, gimęs 1922 metais. Sulaukęs 48-erių, mirė 1971-aisiais, palaidotas Čikagos Šv.Kazimiero kapinėse.
Gimnazisto ir kalinio atsiminimus V.Galvydis paliko saugoti Svėdasų miestelio gyventojai Anelei Grigaitei-Biržietienei, kuri užrašus įdėjo į skardinę dėžutę ir pakasė daržinėje. Praėjus maždaug 40 metų, Svėdasų vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Strolia, su mokiniais tvarkydamas gatves, sugriuvusios daržinės vietoje atrado surūdijusią dėžutę su užrašais.
Išsiaiškinęs, kieno tai gali būti užrašai, mokytojas nusiuntė viską V.Galvydžio broliui, Traupio parapijos klebonui kun. Steponui Galvydžiui. Kunigas, jau išleidęs ne vieną knygą, parašęs daugybę eilėraščių, pasakėčių, užrašęs įvairius prisiminimus, išvertęs keletą religinio pobūdžio kūrinių iš kitų kalbų, ėmėsi redaguoti brolio prisiminimus ir ruošti juos spaudai. Kai rankraštis atsidūrė Utenos spaustuvėje, kun. S.Galvydis 1999-ųjų kovo 20-ąją netikėtai mirė. V.Galvydžio knygos "Utenos kalėjimas" leidimu teko rūpintis kitiems geros valios žmonėms.
Knyga, atskleidusi prieškario laikų idealistinio jaunimo kančių istoriją, atrado kelią pas skaitytojus. Šių prisiminimų dėka buvo atskleista ir kalinius nuo raudonojo maro išgelbėjusio prižiūrėtojo V.Kunčiūno pavardė.
Jeigu taip būtų pasielgta ir Telšiuose, argi kalbėtume dabar apie tą kruvinąją naktį ir nežmoniškose kančiose mirtį pasitikusius žemaičių kankinius?

Vytautas BAGDONAS