Meilės ir išdavystės paslaptis teatro scenoje

Evangelija skelbia Jėzaus žodžius: "... kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs" (Jn 13,20). Kristaus istorijoje buvo žmogus, kuris jo nepriėmė. Tai Judas Iskarijotas, jo vardas tapo universaliu išdavystės simboliu. Išdaviko kelias, koks jis? Kaip į jį einama? Kur glūdi išdavystės šaknys? Kokia niekšybės paslaptis? Kas vyksta išdaviko sieloje? To lemtingo pabučiavimo pasekmes žinome: Jėzus buvo nukryžiuotas. O jo priežastys? Į šiuos klausimus ėmėsi atsakyti japonų rašytojas Dazai Osamu (tikroji pavardė Tsushima Shuji) (1909-1948).
D.Osamu psichologinės dramos "... Ir reikia eiti..." premjera Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre įvyko 2001 m. gruodžio 8 d. Judo Iskarijoto vaidmenį atliko aktorius Egidijus Stancikas (režisierius - Valius Tertelis, dailininkas - Arvydas Norvaišas, kompozitorius - Vidmantas Bartulis).
Mažojoje teatro scenoje - gūdi tamsa. Tokia pati tamsa - vienišo Judo sieloje. Valandėlės nušvitime jis žvelgia į veidrodį tarsi į savo sielą. Tai, ką išvysta jos kloduose, nori papasakoti. Jam būtina tai padaryti, nes jo vienišumas - klaikus, grėsmingas, neramus. Tai išpažintis, tačiau be atgailos. Kaip jis tapo toks vienišas? Vaikščiojo su Jėzumi, girdėjo Jo žodžius, matė daromus stebuklus, Jo meilę, tačiau Juo netikėjo. Tikėti Judui trukdė puikybė, pavydas. Jis nepajėgė išsivaduoti iš egoizmo. Buvo godus, šykštus, ištroškęs turtų pirklys. Toks ir liko. Judas nesupranta kelio, kurį rodo Viešpats, nesuvokia Jo misijos ir laisva valia traukiasi nuo Jėzaus, pasirinkdamas savo kelią. Scenoje - tai takas tarp ištiestų virvių. Judas pavydi Jėzui. Jis visko norėtų sau: šlovės, turtų, net Jėzaus gyvenimo. Judas savotiškai myli Jėzų, bet ne tokį, koks yra, o tokį, kokio norėtų, - eilinį, kasdienišką. Myli savininkiškai. Nesupratęs Jėzaus meilės šventumo, jis lieka įkalintas savo sielos tamsybėse, ribotos, pirkliškos sąmonės labirintuose. Judo puikybė neleidžia jam pripažinti tiesą, aukotis. Akloje puikybėje yra tik asmeninė tiesa, joje nėra objektyvumo. Jėzaus skelbiama tiesa Judui nepriimtina. Jis turi savą, pirklišką tiesą. Jėzaus skelbiama tiesa trukdo jam kaupti turtus. Dvi tiesos negali būti kartu. Judo sąmonėje gimsta mintis: Jėzus turi mirti. Jo širdyje laimėjo mamona, bet ne Dievas. Judas - neeilinė asmenybė, tačiau jam trūksta kuklumo. Puikybė, pavydas sunaikina jo žmoniškumo daigus, atveda į išdavystės kelią. Tai žmogaus tragedija, o jos šaknys - apsisprendime: nenusilenksiu, nepripažinsiu, netarnausiu. Atmetęs meilės kelią, Judas žengia į pražūtį. Prisimenant kun. Juozo Zdebskio žodžius, meilė yra nusižeminimas prieš tą, kurį myli, sutikimas pažinti tiesą. Tiesa būtų išgelbėjusi Judą.
Katalikų teologijos fakulteto VDU dekano mons.dr. Vytauto Stepono Vaičiūno nuomone, šis spektaklis prilygsta rekolekcijoms. Iš tiesų stebina aktoriaus E.Stanciko sugebėjimas persikūnyti, taip meistriškai scenoje sutapti su personažu. Talentingas menininkas parodo netradicinį Judo Iskarijoto paveikslą, visiškai naujai jį interpretuoja. E.Stancikas sukuria atmosferą, kurioje žiūrovai tampa sceninio vyksmo dalyviais. Aktoriaus žodžiai, žvilgsnis, judesys skirti kiekvienam asmeniškai, jie sujudina kiekvieno sielą. Aktorius kuria žmogaus sieloje. Kalbėti kiekvienam ir su kiekvienu - tai išskirtinė E.Stanciko talento savybė. Psichologinis-etinis poveikis toks gilus, kad žiūrovui norisi klausti savęs: ar aš ne veidmainis, fariziejus, "pabaltintas karstas"? Dingsta laiko ir erdvės pojūtis. Viskas yra čia ir dabar, o ne prieš 2000 metų. Spektaklyje sudaromas tikrovės įspūdis, atskleidžiantis niekšybės paslaptį. Aktorius savo dvasios galia sukuria dramos ir teologijos sintezę. Kūrinio idėja harmoningai jungiasi su jos išraiška, meninėmis priemonėmis. Labai originali, ryški aktoriaus vaidyba, intonacijų niuansai, jausmų skalė, įtaiga sutelkia susirinkusiųjų dėmesį aktyviai dalyvauti nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Tai nauja pakopa mene, kai kuriamas gyvasis teatras. Toks teatras jau pajėgus vykdyti dvasios žadinimo, jos apvalymo darbą. Nepaprastas aktoriaus E.Stanciko sugebėjimas nuoširdžiai bendrauti su kiekvienu žiūrovu nepalieka nė vieno abejingo.
Įdomus dailininko A.Norvaišo sumanymas kukliomis, bet iškalbingomis butaforijos priemonėmis padėti spektaklio idėjos išraiškai. Įspūdinga kompozitoriaus V.Bartulio sukurta muzika. Ypač ji sujaudina finale, kai iš judėjų melodinių ritmų perauga į nuostabaus grožio bažnytinę giesmę, skambančią vis garsiau ir galingiau. Spektaklis palieka gilius pėdsakus žmonių sieloje, skatina susimąstyti.
Į pirmąjį premjeros spektaklį atvyko Raseinių Švč.M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas kun. Virgilijus Dudonis su parapijiečiais. Kūčių išvakarėse teatre apsilankė Vilkijos jaunimo centro atstovai ir diakonas Audrius Mikitiukas, Kauno Gerojo Ganytojo parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius su katechetų grupe. Po spektaklio aktorius E.Stancikas susitiko su žiūrovais, pratęsdamas gyvą bendravimą su kiekvienu, kalbėdamas gyvu žodžiu, dalindamasis mintimis. Šį spektaklį verta pamatyti. Ypač kviečiami katechetai, parapijų jaunimas, kunigai, studentai. Teatro kasos telefonas (8-27) 20 94 73.

Živilė BALTĖ

© 2002 "XXI amžius"