Vargšė ta mūsų kalba prigimtoji

"Atimk žmonių kuopai kalbą - dings tautystė su visais jai primestais priedais. Iš kur mūs tautystė gali būti stipri ir nepasiduoti vodingoms rūdims, jeigu mes patys ištraukiame iš po jos pamatą, atimame ramstį - vienu žodžiu, jeigu mes patys neapkenčiame savo prigimtos kalbos? (...) Lašas vandens, krisdamas tankiai ant vienos vietos akmens, padaro jame duobę, argi mūs išsinėrusią iš lietuvybės juodžiponių būtų taip kieti ir stori kiaušai, kad nuolat atkartojamas priminimas, idant susiprastų, jų taip ilgai neveikia?"
Šioms Vinco Kudirkos mintims, paskelbtoms "Varpe" 1891-aisiais,- jau daugiau nei šimtas metų. Ar kas pasikeitė ? Sprendžiant ypač iš komercinių radijo ir televizijos stočių sklindančio žargono, maža kas keičiasi į gera, o kai kas netgi blogėja. Pakanka tik pasižiūrėti LNK televizijos laidą "Orbita" ar BTV "Bumerangas". Vargu ar galima lietuvių kalbą darkyti ir niekinti dar labiau. Valstybinė lietuvių kalbos komisija retsykiais švelniai pabara lietuvių kalbos niokotojus, bet tuo viskas ir baigiasi.
Jau nieko nebestebina, kai net Seimo nariai, ypač iš buvusios partinės ir ūkinės nomenklatūros, nors ir kalba lietuviškai, bet sakinius dėlioja rusiška maniera. Juk nuo pat mažumos jie kalbėjo ir rašė daugiausia rusiškai, visi dokumentai (pradedant komunistų partijos centro komitetu, baigiant "rajkomais") buvo rašomi rusiškai. O tiksliau, netgi ne rusiškai, o ypatinga komunistine naujakalbe. Apmaudžiausia, kad to net nebandoma atsikratyti. Prisiminkime tik neseną Premjero kalbą užsienio verslininkams apie didžiąsias komunizmo statybas vidury plyno lauko. Ir vadinamoji žurnalistų etikos komisija jau nebepuola žurnalistų, išdrįsusių parašyti apie amžiną prisirišimą prie "didžiojo brolio" ir jo kalbos. O juk dar 1994 metais tuometinė Spaudos kontrolės valdyba prie Teisingumo ministerijos rūsčiai įspėjo "Veido" žurnalą, jog šis pirmajame tų metų numeryje išspausdino feljetoną: "Brazausko naujametinis kreipimasis į tautą iš šėpos". Feljetone buvo toks sakinys: "Noriu visus pasveikinti su artėjančiais Naujaisiais metais, s novym godom!" Nežinia, ko čia reikėjo pykti. Juk ir dabar dažnoje spaudos konferencijoje ar šiap viešame pasisakyme valstybės vyrai pernelyg dažnai painioja lietuviškas ir svetimas konstrukcijas. Beje, tokių humoristų (kurių sovietmečiu buvo labai apstu), drįstančių užsiminti apie valdančiųjų kalbines išdaigas, beveik ir neliko. Nors, tiesą sakant, nebuvo jų ir sovietmečiu. Buvo tik daugybė satyrikų, besišaipančių iš anytų, uošvių, biurokratų, santechnikų, iš mėsos kombinato bevelkančių dešras, ir panašiai. O dabar?.. Dabar, kai didesnė pusė Seimo - juokdariai, juoktis irgi nebesinori. Šaipytis galima tik iš prof.V.Landsbergio, retkarčiais - iš Seimo nario A.Vidžiūno, kuris, būdamas Seimo vicepirmininku, ragino seimūnus išmokti taisyklingos lietuvių kalbos. Beje, viena prof. V.Landsbergio juodinimo priežasčių yra jo seniems ir naujiems nomenklatūrininkams nesuprantama ir nepriimtina vaizdinga lietuvių kalba. Dažnai išgirsti: reikia gerbti Prezidentą, Premjerą, Vyriausybę, valdžią, ypač jei ji socialdemokratinė ar socialliberalinė, valstybės idėjas. Aišku, gerbtinos tradicinės idėjos ir vertybės, bet konkreti valdžia ir konkretūs asmenys pagarbą turi nusipelnyti.

Kelia didelį susirūpinimą jaunų žmonių kalba, gausi ne tik angliško žargono, bet ir rusicizmų, bjauriausių rusiškų keiksmažodžių. Baisu net pagalvoti - juk tie jauni žmonės, kurių kalboje kas antras žodis yra rusiškas keiksmažodis, Nepriklausomybės atkūrimo metais buvo maži vaikai. Gimtosios kalbos nuvertinimas ciniškai aiškinamas ekonominės integracijos procesais, kompiuterių, interneto įtaka. Šiame viską naikinančiame kosmopolitizmo lauke maža belieka vietos ne tik gimtajai kalbai, bet ir tikrosioms dvasinėms vertybėms. Kudirka, Daukantas, Mažvydas bei kiti lietuviško žodžio ir rašto puoselėtojai laikė kalbą didžiausia vertybe. Labai gaila, kad taip mažai kalbininkų, rašytojų, jau nekalbant apie psichologus, ryžtasi skelbti straipsnius, kovoti ir ginti niokojamą mūsų žodį. Parašius "žodį" kyla mintis, kas gi pirmas buvo: žodis ar mintis? Juk net didis rašytojas ir mąstytojas J.V.Getė "Fauste" svarstė apie tai. Filosofai ir kalbininkai teigia, jog žodis - kaip dvi medalio pusės: viena matoma ar girdima - forma, kita nematoma ir negirdima - psichinė. Kai kurie lingvistai mano, kad mąstymas ir kalba vaikystėje yra glaudžiai susiję. Tačiau tai, kas vyksta mūsų kasdienybės dienų šėlsme, galima pavadinti nuolatiniu gimtosios kalbos skurdinimu. Ypač komercinėje žiniasklaidoje. Norisi paklausti, kam tai daroma ir kodėl. Gal todėl, jog daug kam norisi, kad žiūrovų ir klausytojų mąstymas nuolat būtų niveliuojamas. O jeigu kuris nors kalbininkas išdrįsta užsistoti gimtąją kalbą ir tarptautiniam žodžiui pasiūlo lietuvišką atitikmenį, jį bemat išjuokia kaip atsilikusį nuo gyvenimo provincialą.

Neapleidžia ir kita mintis. Tas V.Kudirkos "vandens lašas", kuris akmeny duobę padaro, sąmonės "vodingų rūdžių" neišvalo. Kaip kitaip suprasti taip rafinuotai puoselėjamą žargoniškumą, kuris tik iš tolo primena lietuvių kalbą?
Kita labiausiai girdima ir matoma mūsų bėda - tarptautiniai žodžiai. Dar 1990 metais išeivijos rašytoja Alė Rūta kalbėjo: "Tik mūsų rūpestis, kad mūsų kalba būtų kiek galima gryna ir įdomi, kūrybinga ir sklandi. Tokią ją mes gavome iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Ir tikrai liūdna klausytis atvažiavusių čia paskaitininkų, kurių vos ne kas antras ar trečias žodis tarptautinis".
Apie tai būtų galima pasakyti labai daug. Juk ne vienerius metus buvo vartojami tarptautiniai žodžiai ir terminai, kurių prasmė sąmoningai buvo niokojama. Jie buvo vartojami ir ten, kur reikia, ir ten, kur nereikia. Taip dažnai vartoti, jie prarado tikrąją savo prasmę. Tarptautiniais žodžiais ir terminais tebežaidžiama taip gudriai, jog nieko nebegali suprasti, o ir minties labirintai tampa tamsūs.

Pagaliau praėjusių metų pabaigoje Seimas priėmė ilgai rengtą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymą. Jis jau įsigaliojo ir palietė 1993 metais priimtą įstatymą, kaip neatitinkantį vėliau priimtų teisės norminių aktų - Valstybės tarnybos, Civilinio kodekso ir kt. Pasak šio įstatymo rengėjų, jį priėmus bus įgyvendinamas demokratiškas ekspertavimo ir valstybinės kalbos vartojimo bei jos taisyklingumo funkcijų atskyrimas. Kaip teigė viena iš įstatymo rengėjų Seimo narė J.Narvilienė, šiuo įstatymu bus sutvarkyta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos bazė: atskirti kalbos norminimas ir kontrolė. Iki šiol Valstybinę lietuvių kalbos komisiją sudarė 23 nariai, kurie svarstydavo net tokius dalykus, kaip vieną sintaksės, fonetikos ar kitokią klaidą. Žinoma, ne už dyka. Už posėdžiavimo valandas nemokama. Manoma, kad, priėmus naują įstatymą, pagaliau bus sudarytos sąlygos pasipriešinti svetimžodžių skverbimuisi į lietuvių kalbą. Mat pagal šį įstatymą Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje bus įkurtas Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyrius. Anksčiau Valstybinės lietuvių kalbos komisija net nebuvo įpareigota to daryti, todėl svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis srityje dirbo gana pasyviai. Pirmasis žingsnis buvo žengtas priiminėjant Asmens identifikavimo įstatymą. Pakeistas įstatymo pavadinimas - priimtas Asmens tapatybės nustatymo įstatymas, o jame žodis "identifikavimas" pakeistas žodžiu "tapatybė".
Kitas klausimas, ar ir šis įstatymas bus tik popieriuje, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir toliau veiks kaip koks uždaras klubas. Kad ir ką bekalbėtume, susirūpinti gimtąja kalba - būtina. Juk jau dabar daugelis tėvų griebiasi už galvos, nebegalėdami suprasti atžalų, kurios kalba kažkokiu keistu žargonu, išmoktu iš labai abejotinos vertės animacinių filmų ar apsukrių leidėjų leidžiamos daugiau negu prastos lektūros. O juk mūsų kalba yra tokia turtinga, kad ir tikrąja prasme vartojami tarptautiniai žodžiai (aišku, ne visi) yra nereikalingi. Visada galima surasti lietuviškų atitikmenų, o jeigu jų nėra - argi taip sunku juos sudaryti?

P.S. 1919 metais Oskaras Vladislavas Liubič-Milošas (1877-1939) buvo viena reikšmingiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, ryžtingai stojusių ginti Lietuvos teises į laisvę ir nepriklausomybę. Senos, kilmingos Lietuvos giminės atstovas, ilgai save laikąs lenku, visame pasaulyje pripažintas kaip Lenkijos poetas, 1918 metais pagaliau apsisprendžia ir visas savo jėgas bei autoritetą paskiria atgimstančiai tėvynei, kurią mylėjo ir kuriai tarnavo jo giminės senoliai - tada Europai mažai kam žinomai Lietuvai. Todėl nuo 1918 m. vasario 16-osios O.Milašius pareikalavo vadinti jį Lietuvos piliečiu.
1919 metų kovo pabaigoje, skaitydamas paskaitą Prancūzijos Geografijos draugijoje, O.Milašius pažymėjo: "Lietuva šiuo metu gyvena visapusišką meno ir minties atgimimą, tačiau nenutraukia ryšių su romantine tradicija, mūsų poetai nusimetė svetimą rūbą, kuriuo jų tėvai buvo juokingai aprengę mūsų mūzas. Jie išgujo iš savo knygų lenkų kalbą ir grįžo prie grynai nacionalinių savo minties ir jausmų ištakų, sugrąžino lietuvių kalbai, seniausiai iš europiečių kalbų, garbingą ir priklausančią vietą."

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"