XXI amžius

Ąžuolai žaliuos...

Visko buvo... Nebeliko...
Atminimai tie sapnuos -
Ak, tik ąžuolas beliko...
Ar ilgai dar jis žaliuos?..
Viktoras Alekna

Parašai prisiminimų knygą - paliudiji tau skirtą laikotarpį - ir lengvai atsidūsti: atlikai dar vieną priedermę, kurią privalėjai atlikti. Priedermę vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams. Bet ne tik jiems. Juk knygos herojai buvo gyvi žmonės, jie dirbo, bendravo, mylėjo, gimdė ir augino vaikus, gyveno tik jiems skirtą laiko atkarpą tam tikroje vietovėje. Iš didesnės retrospektyvos skaitytojas gali įvertinti jų poelgius, spręsti, ar jie buvo prasmingi, ar verta jais sekti, iš jų mokytis.
Lietuvos rašytojų sąjungos nario, kelių knygų autoriaus, Lietuvos krikščionių demokratų partijos nario Viktoro Aleknos autobiografinė knyga "Ąžuolas", išleista 2000 metų pabaigoje, yra itin vertinga tuo, kad siekia net XX a. vidurį, autoriaus senelio Kazimiero Aleknos gimimo metus - 1854-uosius.
Beveik per du šimtus puslapių tarsi tiršta, sodri laiko tėkmė pro skaitytojo akis praslenka dviejų šeimų gyvenimai - Kazimiero ir jo sūnaus Juozo. Autorius nesiskubina pasakoti. Jis sustoja ties Žemaitijos kaimo vaizdais, pasigroži gamta, vaizdžiai parodo žmonių buitį, darbus, atskleidžia jų tarpusavio santykius.
Tai daro vaizdžiai, meistriškai, įgudusio rašytojo ranka. Štai jaunamartės Marutės godos: "Žiūrėk, jau ir besėdinti ant kalniuko už klėties, jau ir bežiūrinti į pietus, belaukianti nors paukštelio giesmelės, nors šiltesnio vėjelio, balto debesėlio iš tos pietų šalelės, kur dabar tėvų sodely kriaušė kaip varškė žiedais apsipylus, obelų žiedai rausta..."
Visa įvertinti paliekama pačiam skaitytojui. Autoriaus pareiga - papasakoti tai, ką prisimena pats, ką girdėjo iš tėvų ir senelių. Jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakoja trečiuoju asmeniu, į savo artimuosius žiūri tarsi iš šalies.
Iš pirmųjų knygos puslapių asmenybės tvirtumu skaitytoją patraukia Kazimiero Aleknos paveikslas. Jis - blaivininkas, blaivystės įžadus davęs pačiam vyskupui Motiejui Valančiui; to, ką pasižadėjo, laikosi be išlygų - niekas jam neįsiūlo net stiklinės alaus. Jis supranta knygos reikšmę, visaip remia knygnešį Sakalauską, padeda slėpti ir platinti tuo metu uždraustas lietuviškas knygas. Jis tiki Dievą: sekmadieniais su šeima važiuoja į bažnyčią, namie taip pat visi kartu meldžiasi, gieda šventas giesmes. Tai padeda išsiugdyti pasitikėjimą savo jėgomis. Kai ponas pasiūlo keltis iš Numgalių į apleistą Pašlynį, jis sutinka ir tuojau pat imasi darbo. Galvoje gimę planai vienas po kito be didelių trukdymų realizuojasi. "Pirmadienį iš Numgalių Papartynės link išvažiavo trejos porinės rogės. Pirmose sėdėjo pats Alekna su Juzuku, paskui juos slinko Vitkauskio sūnus Mykolas, o paskutinėse rogėse sėdėjo Stasiukas su Verike. Dėdė Norkus davė arklį ir porines roges su karukais. Per tris dienas išvežė iš miško visas nukirstąsias egles. Per tas dienas lentpjūvėje pradėjo pjauti jų rąstus, ir jie grįždami supjautas lentas ir sienojus vežė į Pašlynį. Trečiadienio vakarą Mykolas ir Verikė jau pasuko į Numgalius, o Alekna su Juzuku ir Stasiuku grįžo pas Gricių ir iki šeštadienio vertė ant šono egles." Kalbėdami šių dienų terminais, pasakytume: "Racionalus darbo organizavimas - nė vieno nereikalingo žygio ar net judesio".
Žmogaus santykis su žeme knygoje parodomas kaip doros rodiklis. Jeigu žmogus dirba žemę, jis yra doras, juo galima pasitikėti, jam galima net draudžiamų knygų pasiūlyti.
Sunkus, bet su meile dirbamas darbas duoda puikių vaisių: "kaip mūras vilnijo rugiai, kviečiai, gražiai subangavo vasarojus, sužydo linai. Rudenį grūdus iš daržinių vežimais į svirną vežė - pripylė visus aruodus ir dar liko. Geriausiai derėjo rugiai - net dvidešimtas grūdas. Gerai biro kviečiai, žirniai. Numgaliuos pusės to nebūdavo. Kiekvieną sekmadienį vis su pilnu vežimu į Raseinius, o iš Raseinių su pilnomis kišenėmis auksinių penkrublių. Pinigo jau pasidės ir juodai dienai..."
Kazimiero sūnus Juozas, perėmęs Pašlynį, buvo tikras tėvo gyvenimo būdo tęsėjas. Štai tokios jo darbo dienos: "Šis nedidelio ūgio, rudais ūsais, smulkaus veido tamsiaplaukis vyras dabar bėgo nuo ryto iki vakaro nuo trobos iki daržinės, iš čia į tvartą, paskui prie šulinio, nuo jo į klėtį ir vėl atgal į trobą. Viską darė jis: girdė arklius ir karves, šėrė kiaules, parnešdavo kruopų ir miltų, važiavo į turgų ir malūną, į bažnyčią ir pas gimines, vijo virves ir skaldė malkas, audė plėškes ir vadžias, darė gardus ir ėdžias... Viską darė ne tiek dailiai, kiek tvirtai, kad ilgai laikytų ir gerai tiktų... Kėlėsi anksčiausiai, gulė tuojau po vakarienės. Dieną žiemos metu niekad nepramigdavo. O kai artėdavo laikas karvei veršiuotis ar kumelei kumeliuotis, tai atsikeldavo ir vidurnaktį ir, užsimetęs skrandą bei įsispyręs į kurpes, čia šliurėmis vadinamas, bėgdavo į tvartą".
Šio darbuose ir kasdieniniuose rūpesčiuose paskendusio žmogaus širdis buvo pilna meilės ateinančiai gyvybei. Vakarais jis iš šaknelių pynė lopšį. "O vieną rytą iš miško parsinešė beržo kartį, nuskuto žievę: bus lopšio lingė. Beliko tik laukti, kada ką reikės į šį lopšį guldyti..."
Sulaukęs pirmojo kūdikio, "Juozas po balkiais parišo lingę, pakabino lopšį, įdėjo į dugną šieno, Valinčienė paklojo patalėlį, Marutės jau iš anksto buvo ir pagalvėlis pasisiūtas, ir antklodėlė ir perkėlė gumuliuką į lopšį, palingavo..." Šiame patogiame kūdikystės lizdelyje gyvenimą pradėjo daug Juozo Aleknos vaikų, taip pat ir būsimasis knygos autorius Viktukas.
Visada žavi tie žmonių poelgiai, kurie prašoka normos ribas. Juos vadiname heroiškais. Tokių poelgių knygoje apstu. Aleknų šeima vieną naktį atidarė duris rusiškai kalbantiems "plienčikams", kurių žmonės bijodavo, iš tolo lenkdavosi, į vidų neįsileisdavo. Aleknos ne tik juos įsileido, bet "ir pavalgydino, ir šiltu pienu pagirdė, o kai susėdę prie pečiaus ant mūriuko apšilo, tai ir batus nusimovė. O autai sudriskę! Marutė atnešė medžiagos naujiems antkojams, anyta vienam davė porą vilnonių kojinių. Pasišildė, pasisotino ir dar kelionei įdėjo duonos puskepalį, mėsos bryzą, ir paryčiu nakties svečiai atsisveikino, palydėti laimingų moterų žvilgsnių..."
Pirmojo pasaulinio karo palydovės buvo užkrečiamosios ligos. Raupai ir šiltinė išmarindavo ištisas šeimas. "Nėra nei mirusiųjų kam laidoti, nei gyvųjų slaugyti... kaimynai bijo ir užeiti, kad patys neapsikrėstų... Pagaliau Juozas Alekna ryžosi. Kartu su tėvu padarė grabus, abu su Joana aptvarkė mirusiuosius, sudėjo į karstus ir nuvežė į Arškainius..."
Po Aleknų šeimos stogu beveik visada būdavo įnamių - čia pastogę rasdavo tie, kurie neturėjo savo namų.
"Dirbk, žmogau, ir Dievas padės", - sako patarlė. Darbščiai, pamaldžiai Aleknų šeimai sekėsi pertvarkyti Pašlynio sodybą, suręsti naujus pastatus, įsiveisti daugiau gyvulių, susipirkti modernesnių ūkio padargų, Viktuką leisti į aukštuosius mokslus. Sodybai trūko tik kryžiaus. Tačiau ir kryžius per 1932 metų šienapjūtę buvo pastatytas tarp trobos ir klėties. Jį pašventino iš Raseinių pakviestas vienuolis dominikonas tėvas Jankus. Gyvenk, žmogau, ir norėk, džiaukis savo darbo vaisiais. Deja...
Antroji bolševikų okupacija Aleknų šeimai buvo negailestinga. 1945-ųjų vasarą Kaune buvo suimtas sūnus Viktoras, po metų Raseiniuose - žentas Stasys Čepkauskis. Visas Aleknų ir Čepkauskių turtas konfiskuotas. Aleknoms liko tik šunelis ir katė. "Susitvėrus kolūkiui, tvartuose buvo pastatyti kolūkio gyvuliai, daržinėse krovė kolūkio šieną, javus, ant laukų stovėjo traktoriai, traktoriai važinėjo palei langus, po kiemą, po lankas... Kas ką norėjo, tas tą darė, kur užsigeidė, ten važiavo, be kelio, be takelio..." Be to, "kolūkis Pašlynyje, kaip ir daug kur, viską ne augino, o naikino: karvės dvėsė nešeriamos, arkliai nepakeliami, ir šiaudinius stogus pavasarį plėšdavo, kad būtų ką gyvuliams paduoti..."
Piktos svetimų žmonių rankos nepagailėjo nė ąžuolų, kurių Aleknos nekirto, tausojo, paliko "su vėjais kovoti ir žmogui ošti". Knyga baigiama liūdna gaida: "Baigia nudžiūti ąžuolas, nukirs jį svetima ranka, sukūrens ir namą nugriaus, nes jau baigia susmegti į žemę, ir niekas čia nežinos, kad kadaise čia buvo graži sodyba, laukuose vešėjo javai, lankose kvepėjo raskilėlės, žydėjo liepos, ant Intako kranto žaliavo galiūnas ąžuolas..." Tačiau, pažvelgus į ketvirtąjį viršelio puslapį, kurį puošia fotografija su daugybe Kazimiero ir Juozo Aleknų vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių, pesimizmas pasitraukia į šalį. Jeigu jie perims savo senelių, prosenelių ir proprosenelių puoselėtas dvasines vertybes, su begaline meile ir nuoširdumu perduotas knygoje, neabejojame, jog Lietuvos žemėje vėl žaliuos ąžuolai, matysis "pamėlynavę toliai, ūkuose skęs aplinkiniai miškai, per ražienas drieksis raganų plaukai..."
Šią įdomią knygą skaityti trukdo gausybė korektūros klaidų. Tik nedidelė dalis jų atitaisyta pabaigoje priklijuotame lapelyje. Rengiant antrąjį knygos leidimą (neabejojame, kad tai prisieis daryti, nes knyga išleista tik 300 egz. tiražu), pirmiausia reikėtų iš teksto iššluoti tas klaidas, taip pat atsisakyti poros pasikartojimų.

Aldona KAČERAUSKIENĖ