XXI amžius

Amžinasis pradas

"XXI amžiaus" laikraštyje (Nr.90, 2001 11 30) išspausdintame rašinėlyje "Pavogtos idėjos" Gražina Trimakaitė pakvietė diskusijai apie konservatizmą. Tema tikrai aktuali, nes daugeliui konservatizmas tėra politinė kryptis ar sąstingio būvis, o kai kam - lozungas politinėje kovoje (nuosaikiojo konservatoriaus G.Vagnoriaus grupuotė).
Konservatizmas iš tikrųjų yra vienas iš amžinųjų žmonijos religinių bei ontologinių pradų, be kurių neįmanomas normalus ir sveikas egzistavimas ir vystymasis. Konservatizmas palaiko laikų ryšį, neleidžia jam nutrūkti, jungia praeitį su ateitimi. Tragedija, kurią sovietai pavadino socialistine revoliucija, įvykusi Rusijoje 1917-aisiais, ir jos pasekmės Lietuvai akivaizdžiai parodė ir įrodė, ką reiškia ryšio tarp praeities ir ateities nutraukimas, konservatyviojo prado naikinimas.
Studijoje "Užmirštieji baltai", kurią šiemet išleido leidykla "Naujasis amžius", profesorius Juozas Eretas 1973 metais Helsinkio Konferencijoje dėl taikos ir bendradarbiavimo Europoje, glaustai supažindinęs dalyvius su Estijos, Latvijos ir Lietuvos geografija, istorija, tautų dvasia ir būdu, priminė pasaulio galingiesiems apie trijų Baltijos valstybių okupaciją. Pasirodžiusi po 30 metų nuo jos parašymo vokiečių kalba, studija priminė Lietuvai, kad pasaulis jos nepamiršo, faktinai ir teisiškai pripažino, deda pastangas įjungti į euroatlantines sruktūras. Tačiau dėl konservatyviojo prado naikinimo patys baltai pasimiršo, prarado atmintį, nebežino, kur ir kuo buvo, iš praeities stiprybės nebesisemia, o neapdairiai, deja, klupdami veržiasi į sočią ateitį (gal į nebūtį?). Pamiršo savo geografiją, nebesiorientuoja, kur esą: Rusijos šiaurės vakaruose, Europos Rytuose, Europos centre ar Dievo užantyje prie Baltijos. Pamiršo savo istoriją, didingą praeitį, kad buvo karalystė, tolerantiškiausia daugiatautė valstybė, Europą apgynusi nuo totorių ir mongolų antplūdžio, Didžioji kunigaikštystė ir kad, anot profesoriaus J.Ereto (Joseph Ehret. Lithuania the European Adam. Chicago, 1983), buvo Europos Adomas. Pamiršo, kad buvo dora, sėsli, darbšti tauta, kad buvo krikštyta, pamiršo Katekizmą, todėl amžinąsias ir bendražmogiškąsias vertybes lengvai išmaino į hedonistinius ar utilitarinius reikaliukus, ieško abejotinos laimės užsieniuose, iš tinginystės skursta ir verkia netikromis ašaromis, ieško kitų dievų, blaškosi po sektas ar parapsichologų "institutus". Ir klausia: kas atsitiko, kokia netekčių priežastis, kas dėl to kaltas? Tik neatsigręžia į save, nesuvokia, kad prarastas konservatyvusis pradas, kurį mūsų tėvai ir senoliai apibūdindavo trumpa nuostata: ką radome, tą paliksime, tik sutaurinsime, pagražinsime ir nauja kursime, iš praeities stiprybės pasisėmę. Ir neardė visko iš pamatų, o nauja kūrė, pasinaudodami praeities patirtimi; konservatyvusis pradas nesipriešino kūrybai, o buvo jos atrama, saugojo paveldą, tradicijas, priešinosi revoliucijoms, perversmams. O ir didieji genijai kūrėjai niekada nebuvo revoliuciniame paviršuje, o lietė senovines gyveninmo ištakas, dvasinę konservatizmo gelmę.
Konservatizmo vien tik politinės veiklos būdas ar kryptis apibūdinti negali, nes jis yra religinis ir ontologinis, amžinas žmonijos ir visuomenės pradas. Čia glaustai pateiksime jo esmę taip, kaip konservatizmą vertino ir apibūdino iškilus rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas (Filosofija neravenstva. Berlin, 1923).
Revoliucinių pradų viešpatavimas naikina praeitį, stengiasi atiduoti žmogaus gyvenimą naikinančiai laiko galiai, meta praeitį į ateities ryklę. Tačiau tikrovėje praeitis turi ne mažesnes teises už ateitį, praeitis - ne mažiau ontologiška kaip ateitis, mirusios kartos - ne mažiau ontologiškos nei ateities kartos. Ir amžinybės jausmas giliau suvokiamas žiūrint į praeitį. Laikas nusineša tai, kas laikina, kas tarnauja žemiškajai buičiai, o apsamanojusios senų pilių, rūmų, šventyklų sienos mums atspindi iš amžinybės einančią šviesą ir grožį, pasižymi praeities magija. Viliojanti magija yra ne tik tūkstantmečius pakėlusiose piramidėse, didingų rūmų ir šventyklų griuvėsiuose, bet ir senose sodybose, parkuose, šeimų prisiminimuose, aptrūnijusiuose rankraščiuose ir visose senųjų kultūrų daiktinėse liekanose. Žavintis praeities grožis nėra tas grožis, kuris kažkada buvo šiandieninis, naujas, o grožis to, kas išlieka po amžinybės kovos su naikinančiu laiku.
Revoliucinis požiūris į praeitį yra priešingas prisikėlimo religijos polius. Revoliucijos dvasia nesuderinama su Kristaus religija, nes ji skelbia mirtį, o ne prisikėlimą, žiūri tik į ateitį ir pamiršta praeitį, nutraukia saitus su protėviais, netiki jų prisikėlimu ir bendravimu Amžinybėje. Konservatyvusis, kaip amžinas, pradas reikalauja, kad, sprendžiant valstybės likimą, būtų išklausytas ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų balsas, kad būtų pripažinta reali būtis ne tik dabarčiai, bet ir praeičiai. Ar valdytų Lietuvą šiandien tokios valdžios, jei nebūtų prievarta nutrauktas ryšys tarp kartų, jei balsuojant pakiltų rankos iš šulinių, žvyrduobių, pamiškių ir dirvonų, iš amžinojo įšalo žemių? Ar tokia būtų mūsų visuomenė, jei jaunoji karta būtų netrukdomai perėmusi tikėjimą, tradicijas, vertybes, vertybinę mąstyseną?
Tradicija ir paveldas turi ne tik konservatyvųjį, bet ir kūrybinį pradus, reiškiančius tėvų ir senolių kūrybos tąsą. Kultūra iš kulto gavo priedermę gerbti kapų akmenis ir paminklus, įprasminti laikų ryšį, apgaubti jį šventumu. Kultūra stengiasi savaip įprasminti amžinybę. Joje visuomet rasime konservatyviojo prado apraiškas, išsaugančias ir tęsiančias tai, kas buvo. Romos pavyzdys yra amžinas kultūros pavyzdys. Sudėtinga statyba, daugelio kultūrinių epochų sluoksniai moko suvokti amžinąją kūrybinę kultūros prigimtį, praeities dabartyje išsaugojimą, sutaurinimą.
Konservatyvusis pradas nėra prievartos pradas ir toks neturi būti. Tai - laisvės organinis pradas. Jame yra sveikas atoveiksmis į prievartą prigimčiai, į kėsinimąsi gyveniman, kurie siekia tąsos. Konservatyvusis pradas nesipriešina vystymuisi - jis tik reikalauja, kad vystymasis būtų organinis, kad ateitis nenaikintų praeities, o ją tęstų. Jei konservatyviosios jėgos sustabarėja, apmiršta, tampa kliūtimi vystymuisi ir priešinasi kūrybai, jos gali išprovokuoti revoliuciją, kuri naikina ne tik tas jėgas, bet ir amžinuosius pradus, vertybes, šventenybes.
Kadangi Lietuvos visuomenė konservatizmą labiau suvokia kaip politinę kryptį, dešiniųjų veikimo būdą, kuriam atstovauja Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai), dera tarti keletą žodžių apie jos veiklos esmę.
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) - dalis visuomenės, kurios siekis - tokia valstybė, kurioje tauta jaustųsi saugiai ir jaukiai, kad, anot profesorės Onos Voverienės (Lietuvos aidas, 2001 12 03), normalioje, sveikoje valstybėje nebūtų įteisinama tai, kas nepriimtina tautai. Lietuva, buvusi karalystė ir didžiųjų kunigaikščių daugiatautė valstybė, 1918 metais atkurta tautiniu pagrindu. Laikantis konservatyviojo principo, ji tautiniu pagrindu atkurta ir 1990-aisiais. Konservatyviojo prado vedama, Restitucijos aktu ir kitais susitarimais tarp valstybės ir Bažnyčios, Lietuva atkurta kaip krikščioniška valstybė. Nors nepriklausomybės stebuklas buvo pavadintas dainuojančia revoliucija, tačiau tokia "revoliucija" ne tik nesipriešino konservatyviajam pradui - iš amžių glūdumos reiškiamai tautos valiai, o ją realizavo. Tėvynės sąjunga, susikūrusi daugiausia iš Lietuvos Sąjūdžio konservatyviosios dalies, dabar atstovauja konservatyviajai politinei krypčiai, siekia konservatyvios, kūrybiškos valstybės raidos.
Gamtoje kartais vyksta stichinės nelaimės, niokojantys reiškiniai: supurto žemės drebėjimai, išsiveržia ugnikalniai, siautėja uraganai, jau grėsmę kelia šiltnamio efektas, didėjanti ozono skylė. Mokslininkai pripažįsta, kad kai kuriuos iš minėtų reiškinių išprovokuoja civilizacija, žmogus, kuris netausoja gamtos, pažeidžia konservatyvųjį jos pradą. Negandų visuomenės gyvenime priežastis - ta pati. Konservatyvusis pradas - saugiklis. Naudokimės juo.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius