XXI amžius

Amžinasis karas

Izraelio valdžia taip ir neleido palestiniečių lyderiui J.Arafatui atvykti į Betliejų dalyvauti tradicinėse Kūčių vakaro Bernelių Mišiose. Pastaraisiais metais J.Arafatas visada dalyvaudavo šiose šv.Mišiose, jam buvo skirtas netgi atskiras vardinis krėslas. Tai, be jokios abejonės, dar labiau padidins įtampą, nors Kalėdų išvakarėse pagrindinės teroristinės organizacijos "Hamas" ir "Hesbolah" lyg ir pritarė ketinimui tęsti derybas su Izraeliu bei pažadėjo neberengti teroro aktų. Tačiau jau kitą dieną po šio pareiškimo prie sienos su Jordanija nežinomi asmenys apšaudė Izraelio karinį postą.
Šiaip ar taip, konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos yra ir unikalus, ir banalus. Vyksta kova dėl "istorinių žemių" ir jų priklausomybės bei dėl to, kas ką toje žemėje užkas. Šis konfliktas unikalus tuo, jog Izraelio valstybė savo istoriniais genais tarsi užprogramuota ne taikiam gyvenimui, o tragiškos istorijos tęstinumui. Tai ne filosofija. Visa, kas vyksta, ir nustato konkrečią šiandieninę politiką. Izraelis gali tūkstantį kartų sutriuškinti palestiniečius, tačiau "žaidžiama" tik laike, be jokių konkrečių rezultatų. Nes rezultatas - stabili taika - šiandien nepasiekiamas. Taikos sutartį reikia su kuo nors pasirašyti, o tai padaryti nėra su kuo. Štai kur didžiausia problema.
Žinomi savo išradingumu žydai taip ir nesugebėjo iš vidaus suskaldyti palestiniečius, tai yra sukurti lojalų jų sparną ir surasti prognozuojamus lyderius. Ekstremistų tramdytojo vaidmuo buvo skirtas J.Arafatui. Jam "avansu" netgi buvo paskirta Nobelio taikos premija. Tik nieko iš to neišėjo.
J.Arafato vadovaujamas politinis palestiniečių sparnas vis dar yra įsitikinęs (arba tik apsimeta), jog kontroliuoja kitą - teroristinį sparną, tačiau palestiniečių lyderis jau nieko nesprendžia ir faktiškai yra bejėgis.
Ir šiandien Izraelis naikina palestiniečių infrastrūktūrą kaip ir JAV Afganistane. Nieko kito jam daugiau nebelieka daryti. Tačiau Vašingtonas mato šviesą tunelio gale (arba mano, jog mato), o Palestinos tunelyje - visiška tamsa. Izraelio nuolaidos J.Arafatui nieko gero Tel Avivui neatnešė. Akivaizdu, kad teroras bus tęsiamas, kol bus pasiektas taikos susitarimas. Jeigu nebebus J.Arafato, tai nebus su kuo pasirašyti ir taikos sutarties. Tai irgi akivaizdu.
Skirtumas tarp palestiniečių ir Izraelio yra tas, jog Izraelis - valstybė, kurios armija vykdo įsakymus. Palestinos kovotojų būriai ir teroristų organizacijos neklauso jokių įsakymų netgi tada, kai J.Arafatas juos skelbia. Kodėl kariauja Izraelis? Kariauja, kad pagaliau sukurtų sau taikų gyvenimą, saugumą, atsikratytų palestiniečių terorizmo ir pradėtų gyventi normaliai. O kodėl kariauja palestiniečiai? Tai sunku suvokti. Juk jei nevyktų teroristiniai išpuoliai, jų kontroliuojamoje teritorijoje būtų taika. Beje, pačiais "ramiausiais" metais nė vienas žydas nerizikavo gyventi kartu su arabais, o daugelis palestiniečių ramiai gyvena Izraelyje. Kyla dar vienas klausimas: ko gi konkrečiai siekia palestiniečiai? Suprantama, kad jų netenkina dabartinės Palestinos autonomijos teritorijos dydis. Tačiau palestiniečiai savo autonominėse teritorijose nesukūrė jokios veikiančios ekonomikos ir normalios valstybės. Visa jų "ekonomika" yra susieta su Izraeliu. Tik ten, o kažkodėl ne Libane ar Sirijoje (ir svarbiausia, ne savo žemėse) palestiniečiai dirba ir parduoda savo prekes. Ir tuo pačiu skelbia, jog pagrindinis jų tikslas - Izraelio valstybės sunaikinimas. Tokia situacija primena absurdą arba seną sovietinių laikų anekdotą: "Komunizmą mes pastatysime visame pasaulyje. Tačiau iš kur tada grūdus pirksime?" Iš tiesų jeigu palestiniečiams ir pavyktų sunaikinti Izraelį, tai kur tada jie gautų darbo, kam pardavinėtų savo prekes, išvis, kuo tada jie apskritai užsiimtų?
Didžiausia problema - kova su Palestina nėra Izraelio egzistravimo klausimas, o kova su Izraeliu tapo palestiniečių gyvenimo būdu. Vienintelė jų ideologija - neapykanta Izraeliui. Akmenų mėtymas - pats mėgstamiausias Palestinos jaunimo ir vaikų sportas, o savižudžių teroristų akcijos pakeičia jiems ir religiją, ir kultūrą.
Beje, Izraelis maitina palestiniečius ne tik duodamas jiems darbą. Kitas palestiniečių egzistavimo šaltinis - karo tęsimas su Izraeliu. Juk ne taikai pasiekti ar ekonomikai kurti palestiniečiams skiria milžiniškus pinigus turtingos arabų valstybės.
Iš tiesų nei palestiniečiams, nei arabų valstybėms iš esmės visai nereikalinga pergalė prieš Izraelį. Arabai žudo saviškius šimtus kartų dažniau, nei tai daro Izraelis. Prisiminkime palestiniečių skerdynes Jordanijoje, Irako ir Irano karą, Afganistano pilietinį karą, pagaliau O.bin Ladeną, supriešinusį arabą šalis. Tačiau kol yra Izraelis, neapykanta žydų valstybei arabus bent minimaliai vienija.
Ar tai reiškia, jog iš principo taika tarp Izraelio ir arabų negalima? Lengvo ir paprasto atsakymo į šį klausimą negali būti. Visa pasaulio istorija yra neišsprendžiamų problemų sprendimo istorija.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas