|
ŽAIDŽIU GYVENIMĄ,
arba Karaliuko lizdas
Romano fragmentas
Ieškai ir negali surasti to vienintelio
žodžio. Daug žodžių, bet nė vieno tinkamo. Bet kuris gali bakstelti
pirštu ir pasakyti, kad žodžiai neatitinka darbų. Atrodo, jog pats
plauki prieš srovę. Kuo daugiau muistaisi prieš rutiną ir pasiduodi
savianalizei, daraisi apgailėtinas keistuolis, pretenduojantis į
pasaulio ir žmogaus pažinimą, kai negali suprasti nei artimiausių
žmonių, nei paties savęs. Lyg viduramžių alchemikas fanatiškai ieškai
to filosofinio akmens, kurio istorija - tai sielos apvalymo legenda,
tai šventųjų ir didvyrių istorija... Tai magiškas ritualas ir kalbos
juodknygystė, scholastinis filosofavimas ir mistiniai regėjimai,
barbariškumas, pagonybė ir dieviškasis įkvėpimas... Tuo maitinasi
literatūra ir artistiškumas.
Vis tebeieškome to savo filosofinio akmens, kuriam gauti tarsi užkeikimą
prisimename technologinį reglamentą, formą... "Paimk, mano
sūnau, dvi uncijas gyvsidabrio, tris uncijas pykčio..." Štai
visa sumaišyta žemiška su dangiška, vardas su daiktu. Šiek tiek
pakeliame žemę, o dangų - nuleidžiame...
* * *
Galva ūžė lyg bičių avilys. Be sūnaus
leidžiamos muzikos, kuri Liutaurui šiaip netrukdė, mintyse tebeskambėjo
nusiskundimai, priekaištai dėl nepasisekusio gyvenimo, lyg vienas
dėl visko būtų kaltas. Kaltas, kad materialiai pakankamai neaprūpino,
kad mažai rūpinosi sūnaus auklėjimu, jo ateitimi, kaltas, kad kažkada
nebuvo prie jo net prileidžiamas, kaltas, kad kažkam kažkada atrodęs
baisus...
Nors būta įvairiausių nuopuolių ir nesėkmių, tačiau tai labai nepaliesdavo
giluminių jo klodų. Pačios jautriausios ir pažeidžiamiausios vietos
buvo tarytum padengtos apsauginiu šarvu, nes dažnai patirdamas diskomfortą
prie visko taip priprato ir užsiaugino dar vieną nepažeidžiamumo
luobą. Kitiems atrodydavo kiek vangaus būdo, nors ir su įgimtu humoru,
kuris taip pat lyg kaukė savaime priaugo prie veido. Dabar jis perkratinėjo
savo gyvenimą ir, mintyse pripažindamas padarytas klaidas, mąstė,
jei galėtų gyventi iš naujo, daug ką darytų ir elgtųsi kitaip, tačiau
patys principiniai dalykai vis tiek išliktų nepakitę, todėl į viską
žiūrėjo ramiai, filosofiškai. Ir jo sūnus Pilypas, kuris iš pradžių
buvo labai nepatenkintas ir nusiminęs dėl staiga supurtytos jo besiskleidžiančios
egzistencijos, kad iš pagrindų keičiasi aplinka ir pats gyvenimo
būdas, dabar atrodė ramus ir neblogai nusiteikęs, tarsi iš dalies
perimdamas savo tėvo pažiūras į gyvenimą.
- Tėveli! - pro roko garsus ir motoro burzgimą pasigirdo aiškus
ir skardus diskantas.
- Ką, sūnau? - Liutauras kryptelėjo jo pusėn.
- Čia tikriausiai nuobodus kraštas, - prabilo Pilypas. - Be to,
kaimas... Juk žinai, kad manęs visai netraukia kaimas. Aš nesuprantu
tokio gyvenimo!
- Nedrįstu prieštarauti, sūneli, - šyptelėjo Liutauras. - Tavo vietoj
ir aš taip manyčiau... Iš pradžių, - kiek luktelėjęs, pridūrė.
- Ką tai reiškia? - sukluso sūnus.
- Tai reiškia, - iš lėto pradėjo tėvas, - kad nieko nėra amžina,
viskas keičiasi. Taip pat ir buvimas kaime, kurio nekenti dar nepamatęs,
ir tas vienkiemis, kur aplinkui tiek erdvės ir šalia ošia miškas,
nepririš tavęs amžiams. Įsivaizduok, jog ši vieta kada nors bus
tau ramus užutėkis po miesto gyvenimo įtampos ir visokių nešvankybių,
kurių niekada netrūksta. Tau čia patiks. Kitą kartą pats atvažiuosi.
Gyvenimas nėra vien tik miestas. Jis tau ne kartą įkyrės, kiek įmanydamas
stengsiesi pabėgti iš jo dienai ar savaitei kitai. Čia tavo mintis,
pajutusi laisvę, nesiduos įspraudžiama į visokius kanonų narvelius,
nors ir labai madingus, bet greitai tampančius beverčiais. Viskam
ateina laikas, sūnau. Tenka skirtis ir su tuo, prie ko prisiriši,
o gyvenimo upė teka. Egzistuoja toks žodis "reikia", be
kurio taip pat nebūtų gyvenimo, o mes liktume amžinais vaikais.
Visi mes išaugame iš savo vaikystės, nes iš paskos ateina kiti.
Gal dar labiau bus gaila skirtis su jaunyste. Su viskuo, kas malonu,
gaila skirtis. Manau, kad tu taip pat ieškosi kelio į šį nuobodų
kraštą atsigauti ir nuo savo jaunystės šėlsmo... Ar ne taip, sūnau?
Pilypas išjungė lig šiol grojusią jo nepakeičiamą muziką, klausėsi
neskubios savo tėvo kalbos, kuri jį veikė raminamai. Jis nejučia
prisiglaudė prie tėvo, padėjo galvą ant jo peties. Kurį laiką patylėjęs,
išraiškingai nusišypsojo lyg ruošdamasis iškrėsti kokią šelmystę,
kuri Liutaurui buvo labai gerai pažįstama dar iš tų laikų, kai šis
mažais pirštukais įsikibdavo jam į plaukus, ypač į tuomet auginamą
barzdą rytais, kai dar norėdavo pamiegoti, o Jovita mažyliui ruošdavo
maistą, todėl jis jau žinojo, kad po tokios šypsenėlės ramybės iš
vaiko nelauk. Dabar Pilypas nesiruošė kabintis į tėvo barzdą, kurios
nedaug ir tebuvo, jis dabar mintyse kažką rezgė, norėjo pasišaipyti
iš to rimto tono, viską paversti juokais, nes jau gerokai įgriso
šalia tylint sėdėti, klausytis jau nebe pirmą kartą girdimos muzikos
ir žvalgytis į tą nuobodoką peizažą.
- Tėveli!.. Tėveli, - kiek palūkėjęs, vėl prabilo jaunasis keleivis.
- Kokia geniali mintis gimė tau, sūnau? - ramiai atsiliepė Liutauras
Angelavičius, draugų, pažįstamų ir šiaip daugelio žmonių vadinamas
Liūtu Angelu, arba angeliškuoju Liūtu.
- Angeliškasis Liūtas, - iškilmingu balsu ir tokia pat veido išraiška
pradėjo Pilypas, - vienintelis Lietuvos Išganytojas didžiąja raide,
mūsų tautos ir valstybės proto bokštas! Tai mūsų kelrodė žvaigždė,
vedanti į Pažadėtąją žemę... Štai kokį turiu tėvą aš, Liūto Angelo
sūnus!
Šito vadinamasis Liūtas, matyt, nelaukė ir smagiai nusijuokė: tai
bent pripažinimas!
- Ak, tu mano Angeliuk! - netrukus atitarė jam Liūtas. - O proto
bokštą gali pasistatyti, milijonų nereikia! - po neilgos pauzės
paskutinius žodžius ištarė su lengvos ironijos gaidele.
- Aš dar nebaigiau. Klausyk toliau, tėveli! - vėl šmėstelėjus tai
pačiai grimasai, prabilo Pilypas.
- Kas gi sakė, kad aš neklausau tavęs, sūneli? - kiek dviprasmiškai
šyptelėjo Liūtas.
- Žiūriu į tave ir niekaip negaliu įsivaizduoti, kad tai... mano
tėvas!
Tėvas tiriamai pažiūrėjo į sūnų, bandydamas atspėti jo mintį, bet
nieko nepasakė.
- Man tiesiog įdomu, - toliau kalbėjo Pilypas, - iš tikrųjų nuostabu,
kaip aš atsiradau, kai judu, tu ir mano mama, tokie nepanašūs, visiškai
skirtingi žmonės. Tikras stebuklas!
- Matai, sūnau, - kiek sulėtindamas automobilio greitį, neskubėdamas
prabilo Liūtas, - šiame pasaulyje yra toks priešybių vienybės dėsnis.
Iš pradžių tai būna įdomu... Ir iš to atsiranda stebuklas, vienintelis
ir nepakartojamas tas mūsų priešybių vienybės stebuklas, kurio lig
šiol negaliu atsižiūrėti...
- Gana, tėvai! Nejuokink manęs, - vos beištarė Pilypas. - Juk aš
privalau pykti, o dabar negaliu...
- Argi aš tau draudžiu pykti, mielasis? - lyg nustebęs paklausė
Liūtas.
- Tu viską man sumaišei, apvertei aukštyn kojom. Su tavimi neįmanoma
bendrauti!..
- Suprantu, sūneli, - Angelas užjaučiamai palingavo galvą. - Su
mama visai kas kita, tiesa?
- Pas mamą aš turėjau laisvę. Ką norėjau, tą dariau. Ir išeidavau,
ir pareidavau kada panorėdavau! Prie tavęs taip nebūtų buvę. Ir
jaučiu, kad nebus...
- Vadinasi, aš tavo laisvei keliu grėsmę?
- Juk dabar laisvės ir demokratijos laikai! O tu dar neužmiršęs
diktatūros, tėveli...
- Ką padarysi, sūneli, - su lengvu atodūsiu atsiliepė angeliškasis
Liūtas. - Gimiau ir užaugau proletariato diktatūros laikais, kurią
vadinome pačia tikriausia demokratija... Ir visai neblogai sekdavosi
ja manipuliuoti... Tačiau demokratija nėra anarchija, mielasis!
- po trumpos pauzės pridūrė.
- Juk anarchija yra tikroji laisvė! - aistringai, įsitikinęs savo
teisumu, sušuko Pilypas. - Aš esu už protingą anarchiją.
- Teoriškai aš taip pat nesu jos priešininkas, sūnau. Juk anarchija
pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Bet įsivaizduok, jeigu visi
darytų, ką panorėję...
- Aš juk sakiau, kad esu už protingą anarciją, o ne už visišką netvarką.
- Tai tik graži utopija, sūneli! Žmonija dar nepasiekė tokio sąmoningumo
aukštumų. Ir vargu kada bepasieks. Čia mes jau braunamės į filosofijos
valdas...
- Tu vėl kažkur suki! Aš ne tai norėjau sužinoti.
- Supratau, sūnau. Tau rūpi išsiaiškinti, ar aš tikrai esu diktatorius,
despotas, tiesa?
- Taip, tėveli, man tai labai rūpi! - patvirtino sūnus. - Jei sakysi
tiesą...
- Čia keblokas dalykas, mano Angeliuk!.. Sunkoka vienareikšmiškai
atsakyti, pačiam save objektyviai įvertinti. Tačiau kalbėsiu nuoširdžiai,
ko taip pat norėsiu ir iš tavęs. Neprotingų veiksmų prasiveržimas
ir jų netramdymas - jokia laisvė. Greičiau atvirkščiai, nes tuo
sau tik pakenktume. Jeigu nebūtų tvarkos ir nesilaikoma susitarimų,
negalėtume normaliai bendrauti, tiesa?
- Bet man tai nėra visiškai aišku, - neatstoja Pilypas. - Tokie
samprotavimai - tai tik priedanga savo valiai primesti!
- Kadangi valią turi kiekvienas žmogus, sūnau, todėl reikalingas
susitarimas, kad galėtume tą valią suderinti. Visur turi būti harmonija.
Panašiai kaip muzikoje. Iš tikrųjų laisvu galima jaustis tik tada,
kai jautiesi esąs savo vietoje ir kažkam reikalingas...
- Ar aš dabar esu savo vietoje, ar iš viso esu kam reikalingas?
- neilgai trukusią tylą tarsi šūviu perskrodė Pilypas.
Liutauras kurį laiką tylėjo, tik įdėmiai žiūrėjo į kelią. O kelias
buvo tiesus ir nesimatė jokių kliūčių, už ko žvilgsnis galėtų užkibti.
Nors šiaip jis visokiems klausimams ir išpuoliams buvo pasiruošęs,
ką manė esant natūralia sūnaus reakcija, bet šis klausimas jį privertė
širdyje krūptelėti. Atsakyti į šį klausimą, atrodo, būtų labai paprasta,
kad išsisklaidytų visokios abejonės, bet Liutaurui rūpėjo nebe žodžiai,
kokiais turėtų atsakyti sūnui, o tai, kodėl šitas klausimas jam
toks svarbus.
- Kodėl tu šito klausi, sūnau? - žiūrėdamas į tolį klausimu į klausimą
atsiliepė jam.
Pilypas tylėjo. Galbūt laukė atsakymo, gal tiesiog nežinojo, kaip
čia paaiškinti.
- Manau, kad jau pats laikas bus mums pasirūpinti savo skrandžiais,
kad neišprovokuotų agresyvių minčių...
- Tu tikras mano auksaburnis, tėveli! Matyt, neužmiršai, kad aš
mėgstu skaniai pavalgyti, - entuziastingai pritarė Liūtui Pilypas.
Taip bekalbėdami jie privažiavo miestą, rajono centrą. Iki savo
namų Liūtui ir pėsčiam nebūtų sunku pareiti. Stovėjimo aikštelėje
palikę automobilį, abu nuėjo į restoraną pietauti. Angelui vyresniajam,
taigi Liūtui, ši vieta nuo senų laikų pažįstama, nes čia jo gimtinė,
šiame miestelyje jis ir užaugo, iš kaimo į mokyklą kasdien nevaikščiojo,
o gyveno pas geraširdę savo tetą. Tiek mažajam, tiek jaunajam Liutaurui
tuo metu tiesiog nusišypsojo laimė turėti tokią tetą, randančią
su visais kalbą, kuri ne kartą ištraukė jį iš visokių bėdų, taip
pat susijusių ir su šiuo restoranu, kur būdavo įvairių istorijų
pradžia ir pabaiga... Pilypui tai pirmoji pažintis tame krašte,
kur jam bus lemta šiek tiek pagyventi. Jis dabar prisiminė, kaip
ir Vilniuje kartu su tėvu puotaudavo, tiksliau, pietaudavo kuriame
nors prestižiniame restorane arba senamiesčio kavinėse. Dabar tų
kavinių atsirado ir šiame miestelyje, bet pirmiausia vis dėlto reikia
užsukti į senąjį restoraną, kuris jau turi savo istoriją. Šio restorano
pastatas iškilo dar Liutauro paauglystės ir jaunystės metais. Dabartinis
Liūtas gerai atsimena dar ir pirmąjį, senąjį restoraną, buvusį netoli
dabartinio, dviejų didžiųjų gatvių sankryžoje dviaukščiame dar prieškariniame
mūriniame kampiniame pastate, kurį prieš keletą metų nugriovė ir
pastatė naują didesnį pastatą, o tuomet senasis pastatas buvo vienas
iš pagrindinių traukos centrų. Jis tai gerai prisimena, nors jau
praėjo daugiau kaip ketvirtis mažiaus, kai pats buvo ne ką vyresnis
už Pilypą. O šalia į patį miestelio centrą įsiterpęs ežerėlis taip
pat turi savo atsiradimo istoriją. Liūtas prisiminė, kaip jo vaikystės
metais ir taip skurdoko miestelio landšafto tikrai nepuošė tvyranti
pelkė, vietinių gyventojų vadinama Šimelpieve, kur vasarą ganydavosi
miestelėnų ožkos, arkliai. Taip pat prisimena, kaip toje Šimelpievėje
buvo kažkoks raudonų plytų statinys, kuriame, atrodo, pardavinėjo
žibalą, užsilikęs dar nuo prieškario laikų vieno iš daugelio žydų
reliktas, vienas iš tų pastatų, kur didesnių namų buvo tiek, kiek
galėjai suskaičiuoti ant rankų pirštų, o pačių žydų su jų turėtomis
krautuvėlėmis ir karčemėlėmis taip pat ne daugiau, gal net nė tiek.
Tie iš vaikystės išlikę vaizdai dabar jam atrodė kaip priešistorė.
Ankstesnio vaizdo jis neprisimena dėl objektyviai pateisinamų priežasčių,
nes tada jo dar nebuvo, o šį pasaulį išvydo tik tada, kai jau visur
pergalingai švietė raudonos žvaigždės,
šlamėjo tokios pat vėliavos, ant kiekvieno gatvės kampo ir parduotuvių
vitrinose vietoj reklamuojamų prekių žvelgė ūsuoto kariška apranga
vilkinčio aštrių kaukazietiškų bruožų vieno dėdės portretai, kurį
įvairūs pareigūnai ir mokytojai pagarbiai vadino "tėveliu"
ir "mokytoju", tėveliu, kuris myli visus mus, mažuosius...
Ak, ta vaikystė! Jis dar geriau prisimena, kaip to miestelio parke
iškilminga poza stovėjo šito dėdės balto marmuro statula, kur prieškario
metais stovėjo gimnazija, o pokario gimnazistai bandė šį dėdę pakylėti
į orą, ir tai būtų sėkmingai padarę: šio dėdės švenčiausiame užpakalyje
iškalė skylę, paruošė dinamito ar trotilo, tik kažkieno budri akis
lemtingu momentu susekė, už ką tiems šauniems gimnazistams tas pats
dėdė pro įspūdingai vešlius gražius ūsus šypsodamasis padovanojo
po dvidešimt penkerius metus gyvenimo jo sukurtame "rojuje",
tik, deja, negalėjo iki galo to pažado ir suteiktos "malonės"
ištesėti, nes po metų nei iš šio, nei iš to pasimirė, dėl ko žmonės
labai sielojosi ir viešai ašarojo, ką pats prisimena tarsi pro rūką
tolimą sapną, o beveik po dešimtmečio šios biologinės mirties visiškai
ir negrįžtamai užgeso šito simpatiško dėdės saulė, nes į jo vietą
atėjo kitas plikas dėdė, šviečiantis jau nebe ana fantastine saule,
o savo mėgstamais kukurūzais, ir tą savo skonį bandė įpiršti visiems,
tiek pietiečiams, tiek šiauriečiams. Liūtas, pasakojantis Pilypui
savo vaikystės ir jaunystės patirtus įspūdžius, plikąjį dėdę jau
visai gerai prisimena, ypač tą laiką, kai šis negailestingai sukritikavo
savo ūsuotą pirmtaką, o mokyklose iš klasių dingo įspūdingi portretai,
nes plikasis dėdė įsakė pašalinti ne tik portretus, bet ir puošusias
miestų aikštes, parkus ir skverus didingas skulptūras, kaip ir patį
originalą, tapusį mumija, iš mauzoliejaus. Ypač buvo linksma, kai
prasidėjo didysis statulų vertimo vajus, kurį Liūtas prisimena kaip
šiandien, nes jau kopė į šešioliktuosius gyvenimo metus ir matė,
kaip tvirtai stovėjo "dėdė Juozas". Tada jis įsitikino,
kad pirmaisiais pokario metais žmonės dirbo tikrai kokybiškai, o
ne kalbėjo apie darbo kokybę, kada jau buvo verčiami stabai, kad
užleistų vietą kitiems, nė kiek ne geresniems stabams. Darbas tikrai
buvo atliktas kokybiškai, su lietuvišku darbštumu ir sąžiningumu,
kuo mieli tautiečiai dabar jau nelabai gali pasididžiuoti. Prisimena,
kaip vieną gražią dieną atžlegsėjęs buldozeris bandė išjudinti,
o autokranas užnarintu už kaklo lynu norėjo pakelti aukštyn, tačiau
didysis "tautų vadas ir mokytojas" nesiruošė keisti savo
triumfuojančioje didybėje amžiams sustingusios pozos, o už namų
sienų ir atokiau parko medžių prisiglaudę pienburniai vieni už kitus
garsiau šaukė: "Juozai, laikykis! Dėde Juozai, nepasiduok!"
Milicininkai vaikė vaikigalius, o šie, tarsi žvirbliai, purptelėję
į visas puses, iš kito kampo vėl plyšavo: "Juozai, laikykis!"
Buldozeris su autokranu ir sunkvežimiu lyg susigėdę pradingo, o
"dėdė Juozas", tvirtai stovėdamas ant pjedestalo majestotiškai
pakelta galva, kažkokiu nenusakomu žvilgsniu žvelgė į tolį virš
visų mažųjų ir mirtingųjų galvų; jis žvelgė tiesiog virš žmonijos.
Tarsi koks astralinis dvynys, iškilęs iš pačių giliausių sąmonės
klodų ar iš pasąmonės netikėčiausiu laiku, kur bebūtum, staiga nei
iš šio, nei iš to atsistoja priešais arba greta ir tyliu prikimusiu
balsu su jam būdingu kaukazietišku akcentu ima kalbėti apie poeziją,
muziką, meilę žmogui, apie taurų gruzinišką vyną. Jis nieko nekamantinėja,
neklausia, tik pasakoja ir pasakoja kažkokias istorijas, kurių turinį
ne visada gali suvokti. Lyg koks istorijos mokytojas, kuris tik
kalba, pasakoja visai nesidomėdamas, ar kas ką suprato, nešaukdamas
atsakinėti ir nerašantis pažymių. Kartais virš tų ne visada suprantamų
žodžių tarsi plevena fatalinė nuojauta, kažkoks liūdesys ir vienatvė.
Atrodo, dar jis norėtų kažką pasakyti, tačiau žodžiai ištirpsta
ore, tampa visai nesuprantamai, ir, žiūrint į jį, darosi liūdna.
Išnyko ta buvusi didybės aureolė, liko tik suvargęs žmogelis su
didžiule lemties našta, kuria negali su niekuo pasidalyti, kaip
ir kiekvienas šio pasaulio žmogus, turintis vienokią ar kitokią
savo fatalinę naštą. Ir tą neišvengiamą naštą, matyt, iki Paskutiniojo
teismo dienos kiekvienam teks nešti vienišam. Vienišas stovėjęs
ant pjedestalo, žvelgiantis į beribį tolį virš visų mažųjų ir mirtingųjų
galvų, tarsi antžmogis pakilęs virš žmonijos, vienišas savo didybėje,
vienišas savo gyvenime ir gulėdamas mirties patale, kamuojamas milijonų
aukų šmėklų, vienišas prieš Nežinomybę.
Taip Liūtas dabar kalbėjo sūnui apie žmogaus lemtį, apie polėkį
ir nuopuolį, apie tuštybių tuštybę, kad visa praeina, kaip sakė
garsiajame savo pamoksle šv. Jonas Auksaburnis, kad viskas gyvenime
keičiasi, kad šiandien didysis likimų lėmėjas ir teisėjas kitą dieną
būna teisiamasis ir ieško savo nuteistųjų užtarimo. O "dėdė
Juozas" dar gyvena mumyse, nors seniai nebelikę stabų, jo garbėtroškos
kraujas, trokštantis kitų kraujo, tebeteka mūsų gyslomis, nors nuoširdžiausiai
kalbėtume apie gėrį ir grožį, apie meilę žmogui. Ir daugelis mūsų,
net neįtardami, daugiau ar mažiau, bet esame jo antrininkai. Ar
didžiausias pasaulio tironas, ar paprastas nusikaltėlis galvažudys
vis tiek turi kažką žmogiško ir todėl yra atsakingas. Taigi kiekvienam
savo, vargšas žmogau. Visi juk esame kažką padarę, kažkuo nusidėję,
priklausomai nuo savo padėties ir sugebėjimų, o jeigu nieko nepadarėme,
vis vien liktume kalti, kad nedarėme, liktume dar kaltesni dėl savo
abejingumo. Kaltės pripažinti nereikia bijoti - ją galima išpirkti,
o klaidą ar paprastą žmogišką suklydimą galima ištaisyti. Gyvenimo
tvarkos nepakeisi. Pakeisti galima tik save. Labai labai panorėjus...
Iš senųjų Liūto užrašų
Dirbau iki užsimiršimo, važinėjau
į komandiruotes, o paskui kuriam laikui užsidarydavau redakcijoje
arba namuose. Ruduo savo nesiliaujančiomis darganomis veikė savaip.
Ne kartą užeidavo melancholija ir netgi apatija, liguistas snaudulys,
bet šiaip nuotaika buvo darbinga, nes tokiu laiku, kada gamta mažiausiai
patraukli, geriausia susikaupti savo vienatvėje. Jei kartą užėjo
vadinamasis kūrybinis šišas, niekada nesijauti vienišas, nes nebeduoda
ramybės tuo metu gimstantys herojai. Jie gyvena šalia tavęs ir tavyje,
sėdi, vaikšto, kalba tavo kambaryje, kažkokie paslaptingi, neįžvelgiami...
Ir keliauji kartu su jais per visas pasaulio platumas, visas sušilęs,
nusiplūkęs, nė valandėlei negalėdamas atsipūsti. Jeigu sustosi,
jie paliks tave nežinomo kelio viduryje, ir tada liksi vienas, nors
pirštus graužk, nežinia kiek klaidžiosi, kol vėl juos atrasi. Atrodo,
lyg būtum paragavęs stipriai veikiančių narkotikų, su baime žiūri
į tuščius popieriaus lakštus, ne kartą prižadėjęs sau daugiau neprisliesti
prie šio akinančio baltumo. Nors galėtum eiti toliau tuo lauku,
bet laikas primena savo. Turi sustoti pačiame įkarštyje, nes laukia
darbas, kuris maitina, nauja komandiruotė. Į langą vėjo šuorų pagauti
atsitrenkia įtūžę lietaus purslai, ir jautiesi kiek pavargęs, bet
šis nuovargis daugiau primena palaimą. Tai laimingiausios akimirkos,
kai gali netrukdomai dirbti iki pavargimo ir su viltimi laukti rytojaus.
Atrodo, negirdi to įkyraus lietaus barbenimo, klajojančio ir nerandančio
sau vietos vėjo siautėjimo. Ir taip puslapis po puslapio išauga
šūsnis popieriaus lapų, o gūdžioje tamsoje štai nušvinta žmogaus
gyvenimas - tarsi staigus trumpalaikis meteoro blykstelėjimas...
Užeinu į bistro, užsisakau puodelį
kavos ir taurę konjako. Dėl darbingumo, nors šiaip tokiais atvejais
negeriu. Tiesą sakant, ne visada galiu logiškai paaiškinti savo
poelgius. Tuoj pat keliausiu namo prie savo darbo. O prie baro publika
marga ir įvairi, bet daugiausia čia jaunimo. Jaučiu, kad kažkas
mane stebi, vidinis pojūtis siunčia kažkokį nerimą keliantį signalą.
Minutę sėdėjau ir laukiau.
- Sveikas, Liūte! - tuoj išgirstu pažįstamą balsą. Apvalus simpatiškas
veidukas, vylingos žalsvos akys, truputį garbanojantys kaštoniniai
plaukai, daili kiek riesta nosytė. Ir šypsena - patraukli, viliojanti.
Šios jaunos prasiveržusios aistros liepsna tikrai prarytų viską...
- Sveika, Skirma! - akimis apčiupinėju ją visą, iki kaulų ištyrinėdamas
tą patrauklų ir viliojantį kūną.
- Kas naujo tavo horizonte? - po kiek laiko klausiu.
- Kaip visada, - tebežiūri į mane šypsodama.
Pakalbėjom apie šį bei tą, o po to sako:
- Užeik, seniai bebuvai.
Padėkojęs už malonų kvietimą, nieko nepažadėjau, pasiteisindamas,
kad turiu begalę darbų ir truputį negaluoju. Sloga, galbūt ir gripas...
- Už savaitės pas Salomėją bus mažytis pokylis, - sako ji man.
- Kokia proga?
- Jos gimtadienis. Negi nežinai?
- Kuo dabar ji užsiėmusi?
- Paveikslus tapo. Dažais kvepia.
- Kaip šviežiai iškepti blynai! Ar neprisvilę?
- Vėl juokiesi. O ji labai rimtai dirba. Pyksta, kai kiti trukdo,
su niekuo nenori kalbėti...
- Tikrai tikiu! Aš taip pat pykčiau...
- O kaip Alma laikosi? - po kiek laiko klausiu Skirmos, prisiminęs
tapytojos devyniolikmetę dukrą.
- Maskvoje. Režisūrą studijuoja.
- Oho!
Skirma dalykiškai mane informavo, kad Salomėja turi paruošusi firminio
gėrimo, spirito, užpilto ant jai vienai težinomų šaknų, ir kitokių
antpilų.
Kodėl žmonės veržiasi prie jūros, užuot saugiai plūduriavę ir pliuškenęsi
ramiame tvenkinyje? Matyt, todėl, kad monotonija ir nuobodi ramybė
- didžiausias žmogaus dvasios priešas. Vadinasi, reikalingas sukrėtimas,
kad galėtum šviežiai mąstyti, priimti į save naują ir apsivaliusią
mintį, vadinamą katarsiu. Ne įtemptas darbas ir ne konfliktai dėl
savo principų su kitais žmonėmis labiausiai vargina žmogų. Vargina
savo padėties ir principų neapibrėžtumas, kai patogiai sėdi prie
automobilio vairo, o ne perpildytame autobuse ar troleibuse, kai
nėra su kuo susikivirčyti, išsiplūsti už savo įgrisusią ramybę...
Tik impulsyviai nuspaudi akseleratorių, automobilis pašoka it įgeltas
žirgas, bet viršutinis smegenų požievis kaip mat vėl prislopina,
sulaiko dėl kažko negaluojančios dvasios į priekį įžūliai lendančią
disharmoniją. Kokia gali būti dvasios puota, kai ši grėsmingai gniaužia
kumščius, o sutrikęs protas kažko delsia, nesiryžta prisiimti atsakomybės
už savo bendražygės dvasios komfortą? Kažkas turi įvykti, kai paprasti
samprotavimai darosi panašūs į mistines apokalipses. Apmaudu matyti,
kai jau nebereikia nei mąstyti, nei spręsti, nes viskas darosi tarsi
savaime, lyg iš šalies... Kažkoks trynimasis vietoje varo tiesiog
į pasiutimą, kai, atrodo, tiek nedaug tereikia, kad pakinkytas vežimas
pajudėtų. Ar gyvenimas kaltas, jei esi kirminas, kad esi kažkieno
batų mindžiojamas ir traiškomas? Ir vergo išlaisvinimas tol nepadarys
jo laisvuoju piliečiu, kol pats neišmoks būti laisvas nuo savo vergiškumo.
O, kiek daug dar yra privilegijuotų vergų, savo vartotojišką egzistenciją
tesugebančių įtvirtinti tuo kraujuje įaugusiu vergiškumu! Žmogaus
prigimties vežimas nuo Platono laikų iš tikrųjų nedaug tepajudėjo.
Ką jau bekalbėti apie Kantą!
Ne taip jau paprasta atrasti
ką nors nauja tokioje srityje kaip meilė, su kuo tikriausiai sutiktų
ir Fromas. Jei kas surastų ir išreikštų naujas formas, elgesio standartus,
savų išgyvenimų būdus, tikriausiai prilygtų meno šedevrų sukūrimui
ir teisėtai galėtų didžiuotis.
Ar galiu būti įsitikinęs, kad kuo daugiau panašumo, tuo didesnis
pagrindas tarpusavio supratimui, meilei? Juk artėdamas prie nepasiekiamos
visiško tapatumo ribos mudviejų pasaulių skalėje slenkantis panašėjimas
neduoda nieko nauja mūsų savitarpio supratimui. Kažkas turi būti
už panašumo ribos, kur vienas kitą papildytų savo priešybėmis. Tačiau
galime netikėtai pasisukti prieš kitą žmogų naujais moralumo rakursais,
savo psichiniais išgyvenimais, o šitos briaunos, bylojančios apie
kažkuriuos moralinius minusus, po tokių nelauktų atradimų vėl verčia
abejoti abipusio supratimo galimumu.
Sakoma, kad geriausiai pažinsi žmogų, kada jis dirba. O dirbti ne
visada išmokstame, nors ir mokomės visą gyvenimą. Juk darbas yra
kūrybos brolis, todėl žmogus labiausiai supyksta, kai šalia kitas
dykinėdamas žiūri į dirbantį, arba dėl kokio menkniekio paiku klausimu
sutrukdo jo darbą. Įdomu, ką veikia Jovita? Atrodo, jos niekada
namuose nemačiau dirbančios, tik kažko suirzusią, pavargusią, -
visiškai priešinga Salomėjai, kurios visi namų kampai, kai ji piešdavo,
daugiau primindavo sąvartyną negu normalų gyvenamąjį būstą. Tada
ji būna tarytum tigrė, sauganti savo jauniklius... Arti negalėdavai
prieiti nei prie jos, nei prie tapomo paveikslo. Vargas tam, kas
išdrįsta peržengti jos uždraustą zoną... Bet Jovitos ir Salomėjos
skirtingi ne tik darbai, bet ir pomėgiai. Koks Jovitos pomėgis,
ką ji mėgsta daryti namuose? Galbūt ji namus labiau jaučia kaip
pareigą negu pačios saviraiškos būdą. Atrodė, ją nuolat persekiojo
jausmas, kad namuose nebėra ką veikti. Į namus, aišku, visokių elektroninių
mikroskopų ir mikroorganizmų nesinešiosi... Įdomu, kaip būčiau reagavęs,
jei namuose ji būtų sugalvojusi užveisti tokią "laboratoriją"?
O būtų galėjusi bent vieną kartą iškrėsti panašų, man visai nelauktą
pokštą! Tegu net ir labiausiai šokiruojantis, iš pagrindų viską
sukrečiantis, bet toks pokštas, kurį vėliau būtų įdomu prisiminti...
O ta namų tvarkingumo monotonija! Juk kūrybiškumo kibirkštėlę galima
įskelti pačioje nežymiausioje buitinėje detalėje. Ak, Jovita! Kad
tu žinotum, kaip nekaltas žaismingumas ir netgi viską sudrebinantis
perkūnas iš giedro dangaus pakeičia ir praturtina mūsų gyvenimą!
Išties gaila, kad nebuvo nei tikros ramybės, nei viską niokojančios
audros, po kurios vėl nušvistų saulė... Ak, Jovita! Mus pertraukė
tik mažytis skersvėjis, o pasidarėme tokie nepagydomi paliegėliai.
Negi ta chroniška moraline sloga sirgsime visą gyvenimą? Be reikalo
bijojome audrų, Jovita. Jos tik išjudina susikaupusį oro tvankumą,
nuo kurio mums visiems darosi bloga. Patys daromės tingūs, nedarbingi.
Nesugebame nei liūdėti, nei džiaugtis. Ar galėjo taip būti, kad
mes nieko neveiktume? Tikriausiai kažką veikėme, tik nežinojome,
ką darome... Ak, tos mūsų bendravimo briaunos! Kiek mes vienas kitam
daug ko nepasakėme, taip ir nesuradome integruojančios vienybės.
Iš tikrųjų mūsų laikais ne taip lengva įsivaizduoti ilgai trunkančią
dviejų žmonių šeimos laimę. Tipiškas reiškinys, kurio nesugebėjome
išvengti. Visi turime savo šešėlius, krintančius ant tarpusavio
santykių ne vien tik poelgiais, bet tiesiog savo gyvenimo būdu,
manieromis gula tas mūsų šešėlis, sudarydamas džiaugsmingą ar niūrią
psichinę atmosferą. Psichologinis klimatas, kurį sudarome aplink
save, - tai ne rašytojų ir psichoanalitikų išsigalvojimas, o pati
realybė.
Kiek laiko truko mūsų laimė? Kada tai buvo, Jovita? Juk laiką jaučiame
ir moraline, ir socialine prasme, kuris mums yra šaltas ir abejingas.
Tačiau tas laikas vis dėlto pripildytas subjektyvių faktorių, vilčių,
išgyvenimų, pastangų... Šis laikas mus veikia, nors ir nevienodai.
Ir mūsų gyvenimo būdai skirtingi. Mūsų laikas, tapdamas kažkokia
daiktine vertybe, atsiskiria nuo mūsų, iškyla kaip išorinė jėga,
užversdamas naujais rūpesčiais, įtraukdamas mus, brangioji, į lenktynes
su visagaliu Laiku. Bijome nesuspėti, atsilikti nuo kitų...
Sakai, kad tu, kaip visi žmonės, gyveni dabartimi, o aš - ateities
miražu. Netiesa, mieloji. Pati žinai, kad tai neįmanoma. Ir vienas,
ir kitas mūsų laiko suvokimas - tik psichologinė aberacija nuo mūsų
vertybių sistemos kolizijų iškraipymo. Ir štai, lyg tyčiodamasi
iš mūsų, atsisuka dabarties ironijos grimasa...
Ak, Jovita! Tu amžinai kažko nesuspėdavai padaryti, tačiau tai nėra
mano priekaištas. Atsimeni, kaip vystyklų skalbimas, mažylio prausimas,
maitinimas, pagaliau rimtas "pokalbis" su juo gerokai
pralinksmindavo mano bičiulius. O mažylis klausydavo akutes pastatęs,
nežinia ką suprasdamas, kol palaimingai užmigdavo. Bet mūsų mažylis
vis atkakliau, primygtiniau reikalavo ne tik dėmesio, bet ir meilės,
kurios gerą dalį, matyt, atskėliau nuo tavęs, Jovita, ką lygiai
taip pat ir tu padarei, atskeldama ne mažesnį gabalą nuo manęs,
ir visa tai dosniai atseikėjome mūsų Pilypui... Bet Pilypui tas
didžiulis mūsų dosnumas buvo nė motais, nes jam tiek nereikėjo tos
meilės. Tu tvatindavai tarsi iš kulkosvaidžio nežinia iš kur ištrauktas
visokias istorijas, o aš, retkarčiais pagaudamas kokį žodį, tik
linkčiojau, žiūrėdamas į popieriaus lapą, kurį netrukus turėdavau
suplėšyti, arba jis likdavo tuščias, nepaliestas. "Tu gi manęs
visai neklausai ir nieko nedarai!" - įgrisus mano tylėjimui
ir nedovanotinai dykystei, pagaliau atitinkamus smegenų centrus
pasiekia desperatiškas tavo klyksmas. Prie tavęs tuojau prisijungia
pabudęs Pilypas, o aš tuo tarpu įjungiu radiją, ieškodamas raminančios
muzikos, arba pats pradedu dainuoti... Ak, Jovita! Ir kodėl tarp
mūsų tebetvyro tuštuma?..
* * *
Į tuos prisiminimus ir kažkada patirtus
tolimus įspūdžius jis ėmė žiūrėti tarsi iš naujo, kur viskas smelkėsi
ir tebesismelkia vis gilyn ir nesustoja, į tą neišmatuojamą vidų,
ir negalėjo aiškiai pasakyti, kas jame iš tikrųjų vyksta, ypač kai
tų prisiminimų prisirenka daug, jog priverstas visa tai užmiršti,
kol nepasidarys neatskiriama jo paties dalimi, kad išeitų pirmasis
žodis, galbūt eilėraštis, kaip sako Rilkė gerokai aptrintame jau
kelis dešimtmečius tebegulinčiame ant šio žmogaus darbo stalo tomelyje.
Tai, žinoma, jau praeitis, bet kartais maga į ją sugrįžti, o lemtis
tarp mūsų vaikšto, ji budi nesustodama kely... Taip užmiršti gyvenimai
išnyra iš dugno, iš to vidaus lyg naujai gimę, tarsi apsivalę, vėl
nušvinta. Per šį kiek uždarą, tarytum absorbuotą gyvenimą galbūt
išleido nejučia iš rankų kitą, prasmingesnį gyvenimą, tačiau šis
prašuoliavo kaip to lyrinio Rilkės herojaus mustangas, kurį ne visiems
lemta išlaikyti. Taip slepiamas savyje nerealizuotas gyvenimas,
pridengiant jį viena iš savo kaukių, tampa jau neatskiriama veido
dalimi. Lemties savi planai, savi keliai. Kas turėjo įvykti, jau
įvyko arba įvyks, nes gyvenimas tęsiasi.
Vienodoje dienų tėkmėje kažkurią dieną lyg ir pajutęs savo prigimtinę
teisę džiaugtis, jog leido tam skausmingam džiaugsmui pajusti ilgai
kankinusio geismo skonį, tas ilgas tylus darbas pasirodė tiek pat
įtartinas kaip ir šventumas, nes likęs vienas dėl šito vienintelio
darbo - tai lyg vienišas liūtas, išėjęs naktį iš savo olos ir, žiūrėdamas
į tolumoje degančio laužo šviesą, jau nebegali sutramdyti savo sujudusio
kraujo... Ne taip seniai bandęs save prislopinti, pajuto netikėtai
užgriuvusią aistrą, vėl puola į savo metafizinius vandenis, su nauju
jėgų antplūdžiu neria gelmėn, negalėdamas atsispirti kūrybos šauksmui,
nors ji, nelyginant tam Rilkės jaunam apmąstymų herojui, visada
sunki lyg pradžiamoksliui, nešančiam tarsi priaugusią tą kantrybės
naštą...
Taip sugrįžęs ketvirtį amžiaus atgalios, žvelgia į tą realybę, kurią
matė tuomet savo subraukytuose ir paraštėse pastabomis apaugusiuose
užrašuose, lig šiol tebegulinčiuose stalčiuose, kurie ilgą laiką
buvo tiesiog užmiršti, lyg tas uždarytas žodis, kuriam vis tiek
lemta išsilaisvinti.
Pranas RAMOCKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"
|
