Pradainavau gyvenimą
Dainininkas ir chorvedys Vytautas
Verseckas jau dabar gali ištarti tuos žodžius, nes šešiasdešimt
metų tik tą ir darė.
Gimė Vytautas Verseckas Vilniuje, bet vaikystę praleido Valkininkuose.
Čia jam ypač patiko Dievą giesmėmis garbinanti močiutė. Po gražiai
sugiedotų giesmių ji atskeldavo vaikaičiui gabalėlį iš cukraus
padaryto saldainio. Pokario vaikui tai buvo didelė laimė, nors
ne dėl saldainio Vytautas giedojo, o dėl to, kad patiko giesmės,
iškilmingumas, Marijos paveikslas. Močiutė buvo gudri ir leido
giedoti, parodyti savo balso galimybes bei giesmių grožį ir dvasingumą.
Vieną dieną Verseckai, sužinoję, kad veš į Sibirą, išbėgiojo kas
kur. Vytautas, sesuo Danutė ir mama įsitaisė guolį javuose. Paryčiui
juos sulijo. Pasidarė šalta. Glaudėsi kaip įmanydami prie mamos
ir laukė signalo - senelio iškeltos karties su šiaudų ryšuliu.
Pagaliau kartis pasirodė. Visi lekia namo... O namai - išbuožinti.
Buvo liūdna tuščiuose namuose. Vytautui niekas nelįsdavo į galvą,
ką paskaitydavo, tuoj užmiršdavo, uždavinius vos išspręsdavo.
Sunkiu metu kaimynas Vytautas Jakučionis guosdavo, padėdavo mokytis,
bet svarbiausia - jiedu užsilipdavo ant krosnies ir dainuodavo.
Motina, matyt, prisiminusi Vorkutoje kenčiantį vyrą, verkdavo,
bet dainuoti nedraudė, nes tai buvo vienintelis, tikras paguodos
šaltinis. Tada nublankdavo visi nepritekliai, vargai. Vėliau,
kai Vytautas jau dirbo, į dainas stengėsi sudėti visa, kas gražiausia,
tauriausia ir niekada neleido savo choristams dainuoti bet kaip.
Iškart jie net pykdavo, bet kai pajusdavo stebuklingą dainos užtaisą,
tikro meno jėgą, tapdavo gėrio bendraautoriais.
V.Verseckas visada mylėjo tikrus žmones. Jau seniai prašiau, kad
jis papasakotų apie save. Sutikdavo, bet kas iš to. Jam vis tiek
Antanas Švedas atrodydavo esąs geresnis, įdomesnis, nes suteikė
jam pastogę, nupirkdavo dviratį, kad greičiau sukviestų choristus.
O kiek pirmomis darbo dienomis Vytautą gelbėjo dueto partneriai
Alfonsas Rauleckas arba Juozas Meškauskas. Jurbarke, kukliuose
kultūros namuose, išsiteko daug vadovų, jie dirbo, kūrė ir nesipyko.
Daug gerų žodžių Vytautas suranda jiems visiems.
Apie maestro Vytautą Četkauską V.Verseckas gali pasakoti dienų
dienas. Gražią kalbą pasakė jo aštuoniasdešimtmečio proga, ne
iš lapo skaitė, kalbėjo įtaigiai, iš širdies. O apie save jis
lyg teisindamasis sako: "Būdamas Utenoje, sumaniau pasitikrinti,
ar gerai dirbu. Nuvažiavau pas Lionginą Abarių paprašyti, kad
šis atsiųstų kokį konsultantą. Sutarėme. Ir tikrai sutartą dieną
atvyko tas konsultantas - garsus Dainų švenčių dirigentas, geras
pedagogas, talentingas žmogus Lionginas Abarius... Gerai, kad
nematė partiečiai, nes dar į partiją būtų pasiūlę dėl mano raudonumo.
Nebarė jis manęs. Šiek tiek pamokė, patarė, įvertino".
Apkeliavęs Jurbarką, Uteną, V.Verseckas 1972 metais vėl grįžta
į gimtinę - Vilnių. Vadovavo Kuro aparatūros, buitinės chemijos
gamyklų chorams, universalinės parduotuvės ansambliui. V.Četkauskas
pasikvietė jį į Mokslų akademijos chorą, o susilpnėjus sveikatai
perleido kolektyvą jam. Įpratęs dirbti visu pajėgumu, V.Verseckas
ieško, ką dar nuveikti, nes, dirbant su intelektualiu, gerai paruoštu
Mokslų akademijos choru, dar lieka laiko. 1995 metais įkuria generolo
Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų chorą "Kariūnai",
vėliau - ir ansamblį. Pats nebuvęs okupacinėje kariuomenėje, jos
nekentęs, jis nežino karinio statuto, bet imasi valdyti judrius,
dar neįpratusius prie drausmės kariūnus.
Tikslą siekia savo gerumu, teisingumu, darbštumu, gerai išmano
savo reikalą. Pirmais metais jaunieji kariūnai mokosi daug disciplinų,
o čia lyg primetama dar viena. Kas, kad jie patys prižada, o kai
reikia dirbti... Antrais metais pamato, kad jie daug kur reikalingi,
jais domimasi, jie jau sukaupę nemažą dvasinį kapitalą, kai kiti
tik iššvaistę laiką veltui. Trečiais metais jie jau kuria meną.
Susilaukia įvertinimų. Kariūnų choras ir ansamblis kasmet konkursuose
pelno pirmąsias vietas. 1998 metais buvo pakviesti į Pasaulio
lietuvių dainų šventę, 1999-aisiais - į Baltijos šalių studentų
šventę "Gaudeamus".
Pagal sutartį kariūnai koncertuoja Rytų Lietuvos gimnazijose,
kariniuose daliniuose bei Lietuvos miestuose. Choras gieda Šv.Teresės,
Šešuolių bažnyčiose. Ypač įspūdingai pernai skambėjo giesmės Kariuomenės
dienos proga Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Visus sužavėjo
kariūnų laikysena, mokėjimas elgtis šventoje vietoje.
Vienu metu per šv.Mišias choro vadovas vis dėlto sunerimo. Giesmės
viduryje vienas po kito pradėjo išeiti kursantai. Choras silpsta,
silpsta. Dirsteli Vytautas į savo koncertmeisterį V.Abarių - tas
ramus. Paskui suprato ir pats, kad kariūnai ėjo priimti Komunijos.
Vėl choras stiprėja, stiprėja. Jaudinanti giesmės pabaiga privertė
pamiršti jaudulį. O juk buvo pamiršęs savo leidimą, kad galima
elgtis savo nuožiūra, jei nedaroma skriauda kitiems.
Kuro aparatūros gamyklos chore lietuviškas dainas dainavo žmonės
nemokėdami lietuvių kalbos. Jurbarke žmogus kalbėjo užsikirsdamas,
o chore dainavo puikiai. Ispanijoje, viešint vienoje bažnyčioje,
kad pavyktų koncertas, meldėsi net pats V.Verseckas. Choristų
nuvažiavo mažai, tad numatė atlikti tik dešimt kūrinių.
- Mažai, - pasakė vietinis kunigas.
"Ir choristų mažai, nes atvažiavo tik tie, kurie turėjo pinigų",
- norėjo pasakyti Vytautas, bet pamatęs pusę tūkstančio žmonių
suprato, kad tas negelbės ir nutylėjo, o susikaupė ir tepasakė:
"Žiūrėkite, ką aš darysiu..."
Choristai žiūrėjo, ir įvyko stebuklas.
Ispanai pajuto, kokie Lietuvos talentai buvo slepiami už geležinės
uždangos.
O, jeigu ispanai būtų išklausę V.Četkausko mišias, atliekamas
viso choro!
2002 m. sausio 12 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, susirinks
abu Vytauto Versecko vadovaujami chorai jo šešiasdešimtmečio proga.
Tą dieną bičiuliai, draugai, gerbėjai išgirs brandžiausias jo
dainas, primins tragiškai žuvusius jo žmonos Mildos pasakytus
žodžius: "Tu - menininkas". Jie tikriausiai nė už ką
nesutiks, kad šis energingas, žvalus, vargų užgrūdintas žmogus
tylėtų, nebedirbtų. Juk kiek dar neišdainuotų dainų. Be to, jo
visada laukia du išpuoselėti chorai.
Vytautas MILIŠAUSKAS
© 2002 "XXI amžius"
