Iš gailesčio
Tėvas čiaukštelėjo rykšte sūnui padaužai,
o motina čia pat užsistojo, parodė gailestingumą; tėvas - blogas,
motina - gera. Labiausiai savęs gaili, žinoma, nubaustasis, todėl
po motinos užuojautos dar graudžiau pravirksta. Gaili padaužos
tuomet sesutė, močiutė, tetutės, duoda po saldainiuką, kad liautųsi
verkęs.
Mūsų liaudis gailestinga: gaili Henriko Daktaro ir Audriaus Butkevičiaus,
gaili Antazavės ir kitų stribų, išdavikų ir kolaborantų, gaili
bedarbių ir tinginystės, skurdžių dėl girtuoklystės, gaili apsivogusių
ir apsimelavusių politikų. Tik nesiliauna pliekę Vytauto Landsbergio,
kuris tą liaudį traukė iš sovietinės "globos", nes kai
kam tos globos dar labai gaila.
Atskiri politikai ar ištisos partijos, žinodamos tautos įprotį
šluostyti ašaras (dažniausiai netikras), tam reikalui organizuoja
spektakliukus ir iš jų turi naudos. Antai komunistinės kilmės
partija ir jos socialdemokratinis prielipas spektakliuose režisuoja,
o jos pirmininkas Algirdas Brazauskas puikiai suvaidina nuskriaustąjį,
nes žino, kad jo pasigailės ne kokia tetutė, o Lietuvos liaudis.
Jis neva priešinasi partijos bičiuliams dėl kai kurių įstatymų
iniciatyvos, nes tikrai žino, kad bičiuliai, turėdami daugumą
Seime, vis vien nuspręs, kaip jiems reikia ar kaip jis pats norėtų,
tačiau liko skriaudos regimybė. Liaudis už tai galbūt pamalonina
aukštesniu reitingu, išrinkus metų žmogumi ar paprašys vėl tapti
prezidentu. Užtenka prisiminti, kaip liaudis gailėjo Algirdo Mykolo,
kai jam buvo pasiūlyta tapti ne Seimo pirmininku, o tik pavaduotoju,
ir kaip ta pati liaudis, žiniasklaidos užpultą už melagystes,
"gailėdamasi" atleido.
Nesikreipkite, skriaudžiamieji politikai, į E.Mildažytės "Bėdų
turgų", užtenka vaizdadėžės ekrane ar per radiją suvaidinti
nuskriaustąjį, paverkšlenti arba ištarti: būdavo gražios žiemos
ir vasaros, buvo graži jaunystė, buvo raudonosios gurguolės ir
gražios plyno lauko statybos, buvo... Ir liaudis atsilieps, užjaus
- gailėdamasi, kad nebėra.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2002 "XXI amžius"