Netekome žymiausio lietuvių kalbos puoselėtojo išeivijoje
2001 m. gruodžio 19 d., eidamas 89-uosius
metus , mirė Juozas Vaišnys - kunigas jėzuitas, tauri asmenybė,
aktyviausias ir daugiausia nuveikęs lietuvių kalbos kultūros darbuotojas
Jungtinėse Valstijose. Palaidotas Šv.Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Velionis gimė 1913 m. lapkričio 1 d. Trakiškių kaime, prie Marijampolės,
katalikų šeimoje. Tame pačiame kaime gimė ir 1941 metų Lietuvos
laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius).
Jie abu mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. J.Vaišnį
lietuvių kalbos mokė nuostabūs pedagogai ir reto taurumo žmonės,
kaip Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė, Juozas Rainys ir Julius Čiuta.
Lietuviams jėzuitams pradėjus kurtis Čikagoje, 1949 metais ir
jis atvyko į Čikagą. Kartu su kitais jėzuitais 1950 metais įsteigė
religinės ir tautinės kultūros žurnalą "Laiškai lietuviams",
skirtą daugiausia šeimos ir jaunimo klausimams. Šį žurnalą redagavo
iki jo leidimo pabaigos, 2000 metų, išskyrus šešerių metų pertrauką
(1963-1969), kada kun. J.Vaišnys, SJ, dirbo lietuvių parapijoje
Monrealyje (Kanada). Tada žurnalą redagavo kun. Kęstutis Trimakas,
SJ. Kun. J.Vaišnys šiame žurnale ir kitoje išeivijos spaudoje
daugiausia rašė jaunimo klausimais. Kai 1958 metais buvo atgaivinta
"Gimtoji kalba", jis ėmė joje bendradarbiauti. Lietuvių
kalbos kultūros dirvonai išeivijoje tada buvo gerokai apleisti.
Senieji lietuviški periodiniai leidiniai atspindėjo pirmųjų emigrantų
kalbą ir nedaug tebuvo nutolę nuo žinomosios Mykolo Tvarausko
knygos "Tlumočius arba Slovnikas Angielckai - Lietuvyškas
ir Lietuviškaj-Angielckas del greito ir lengvo išmokimo šnekos
angielckos. Su uvogomis aprašimu kožno žodžio kaip reik ištart..."
Vėlesnių atvykėlių kalba buvo daug geresnė, ypač kai po Antrojo
pasaulinio karo ne savo noru gimtąjį kraštą palikę atsikėlė Pranas
Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas, Kazys Alminas, Leonardas
Dambriūnas, Stasys Barzdukas, Jonas Martynas Laurinaitis, Petras
Būtėnas, Izabelė Matusevičiūtė ir kiti lietuvių kalbos tyrėjai
bei puoselėtojai. Šie žmonės darė nemažą įtakos JAV ir Kanados
lietuvių kalbos kultūrai. Prie jų ėmė šlietis kiti šviesuoliai,
kuriems gimtoji kalba tapo kasdiene reikme. Vienas iš tokių buvo
kunigas J.Vaišnys. Jis greit tapo lietuvių kalbos autoritetu:
buvo išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lituanistikos
instituto nariu.
Kai 1968 metais "Gimtosios kalbos" leidimas sustojo,
kun. J.Vaišnys ryžtingai ėmėsi lietuvių kalbos puoselėjimo išeivijoje
iniciatyvos. Jis "Laiškuose lietuviams" 1970 metais
įvedė kalbos skyrių, kuris išsilaikė per visą šio leidinio gyvavimo
laikotarpį. Tą skyrių dažniausiai pats kunigas ir prirašydavo.
Kokį didelį poveikį turėdavo jo organizuojami kasmetiniai kalbos
konkursai! Didžiulę kalbos kultūros naštą kun. J.Vaišnys galima
sakyti, pats vienas tempė daugiau negu 50 metų. Kėlė viešumon
įvairias Amerikos lietuvių spaudos ir šnekamosios kalbos negeroves.
Iš pradžių savo rašinius duodavo peržiūrėti kalbininkui profesionalui
Petrui Jonikui, tačiau greit įsitikino, kad šio pagalba nereikalinga.
Ilgainiui tapo didžiausias kalbos kultūros išeivijoje autoritetas.
Be to, dar tvarkė "Draugo" kalbos skyrelį, yra rengęs
kalbos valandėlių per radiją. Ne tik Čikagoje, bet ir kituose
lietuvių telkiniuose vyravo įsitikinimas, kad kun. J.Vaišnys yra
visų lietuvių kalbos niuansų, įskaitant ir kirčiavimą, pats didžiausias
žinovas. Kai kas net vengdavęs su juo ilgiau šnekėti, kad kartais
netektų išklausyti "pamokslo" už kokį netyčiomis išsprūdusį
prastą pasakymą. Pati "Laiškų lietuviams" kalba tapo
pavyzdinė. Anot "Draugo" redaktorės Danutės Bindokienės,
"Laiškai lietuviams" ne vienam, ypač toli nuo Lietuvos
augusiam, padėjo išeiti tikrą lituanistikos universitetą.
1976 metais kalbininkas Antanas Klimas surinko ir padaugino kun.
J.Vaišnio tvarkytų kalbos skyrelių straipsnelius ir pavadino juos
"Kalbos patarimais". Jie buvo labai naudingi Lituanistikos
seminarų studentams, iš jų gimtosios kalbos mokėsi, galima sakyti,
visa išeivių karta. Kun. J.Vaišnys kartu su prof.A.Klimu redagavo
vadovėlį "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba" (1982 m.).
Pasinaudojęs "Laiškuose lietuviams" savo skelbtais straipsniais
ir kitais kalbos kultūros leidiniais, A.Klimo paragintas, jis
1985 metais Čikagoje išleido knygą "Praktinė lietuvių kalbos
vartosena". Knyga Amerikos lietuvių buvo mielai sutikta.
Nuo 1973 metų kun. J.Vaišnys dėstė lietuvių kalbos kultūrą Pedagoginiame
lituanistikos institute Čikagoje, nuo 1974-ųjų kas vasarą - lituanistiniuose
kursuose. 1971 metais buvo išrinktas Žurnalistų sąjungos pirmininku
ir juo buvo tris kadencijas (1971-1977 m.). Didžiulis būrys jaunesniosios
kartos Amerikos lietuvių kun. J.Vaišnį. prisimena kaip rūpestingą
ir labai reiklų lietuvių kalbos mokytoją. Jis pasižymėjo puikiu
gimtosios kalbos jausmu. Atsidėjęs sekė Lietuvos kalbininkų darbus.
1991 metais, esant Lietuvai jau nepriklausomai, Vilniuje Pasaulio
lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo dalyviams kun. J.Vaišnys
skaitė paskaitą apie lietuvių kalbos kultūrą Jungtinėse Amerikos
Valstijose. Daugelis iš mūsų tada stebėjosi, kaip žmogus, palikęs
gimtąjį kraštą prieš 54-erius metus, mokęsis ir dirbęs svetimoje
aplinkoje, gali taip gerai kalbėti gimta kalba, ypač gražiai tarti.
Kalbėdamas apie Amerikos lietuvių kalbos kultūrą, jis nepamiršo
ir kai kurių kalbos kultūros problemų gimtinėje: ne visada reikalingą
tarptautinių žodžių vartojimą, ydingą svetimvardžių perrašą, kai
lengvai galima supainioti, sakysime, anglų beatch "paplūdimys"
ir bitch "kalė". Tuomet kunigas Lietuvoje praleido visą
mėnesį. Aplankė daugelį vietovių. Jis džiaugėsi geromis permainomis
ir pyko, kai lietuviai, siekdami tų pačių tikslų, neretai tarp
savęs nesutaria.
Didžiuliai kun. J.Vaišnio nuopelnai išeivijos kalbos kultūrai.
"Jeigu nebūčiau kunigas, būčiau kalbininkas", - jis
sakydavo. Ir dar pridurdavo: "Su prof. Antanu Saliu buvome
geri draugai. Kartą profesorius apie mane pasakė, kad aš turįs
gerą lietuvių kalbos uoslę. Atrodo, jog toji uoslė man labai padėjo".
Niekuomet Tavęs nepamiršime, didis Žmogau!
Zigmas ZINKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"
