XXI amžius

Šviesios asmenybės

Lietuvoje vienas po kito prisimenami didieji XX amžiaus žmonės, savo veikla tvirtinę nepriklausomybės pamatus, asmenybės šviesa švietę kiekvienam sutiktajam. Gruodžio 8-ąją Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose buvo paminėtos prof. Prano Dovydaičio 115-osios gimimo metinės. Jis - Vasario 16-osios Akto signataras, trečiojo ministrų kabineto pirmininkas, mokslininkas, enciklopedininkas, keleto mokslinių žurnalų redaktorius, ateitininkų judėjimo kūrėjas ir vadovas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vienas pirmųjų akademikų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, pasaulietis apaštalautojas, gulagų kankinys (1942 m. lapkričio 4 d. "ypatingojo pasitarimo" sprendimu sušaudytas Sverdlovske; jam už mėnesio būtų suėję 56 metai - pati mokslininko, intelektualo branda), popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Dievo tarnu.
Minėjime apie P.Dovydaičio, Lietuvos katalikų apšvietos epochos pradininko, enciklopedininko ir visuomenininko, veiklą kalbėjo vyskupas Jonas Boruta, SJ; apie prof. P.Dovydaičio ir arkivyskupo Mečislovo Reinio sąsajas pasakojo akademikas Algirdas Gaižutis; filosofines prof.P.Dovydaičio pažiūras apžvelgė dr. Jonas Balčius, pirmasis sovietmečiu disertacijos tema pasirinkęs P.Dovydaičio visuomeninių ir filosofinių pažiūrų analizę; prisiminimais iš ateitininkų veiklos dalijosi prof.Angelė Vyšniauskaitė. Buvo pristatyta ką tik išleista dr.Aldonos Vasiliauskienės knyga "Akmenuotas patrioto kelias", kuria mums vėl primenama primiršta prof. P.Dovydaičio asmenybė, nes 1975 metais Čikagoje Juozo Girniaus išleista monografija "Pranas Dovydaitis" tėra tik didžiosiose Lietuvos bibliotekose; neįvardytų autorių du pogrindžio leidiniai apie prof. P.Dovydaitį, išleisti 1986 ir 1987 metais, taip pat sunkiai prieinami Lietuvos skaitytojams.
Renginio pabaigoje koncertavo Lietuvos dailės muziejaus ansamblis "Kanklės" (solistė Regina Šilinskienė, vadovė - prof. Lina Naikelienė). Renginį meistriškai vedė aktorius Petras Venslovas. Visi renginio dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti parodą, skirtą prof.P.Dovydaičio gimimo jubiliejui.
Iš to, kas girdėta ir perskaityta, skaitytojams norisi atskleisti bent dalį pasauliečio apaštalautojo asmenybės; asmenybės - ne prašančios, ne dejuojančios, bet duodančios kitiems visur ir visada, nesvarbu, į kokias sąlygas likimas įstumtų. Visos citatos paimtos iš A. Vasiliauskienės knygos "Akmenuotas patrioto kelias".
Profesorių P.Dovydaitį pažinojo visas prieškarinis Kaunas: tai "pažiruodavo" kam nors vekselį, tai apiplyšusį vaikelį nuvesdavo į drabužių parduotuvę ir aprengdavo nuo galvos iki kojų, tai neturtingam moksleiviui atsiųsdavo knygų, o nelaimę patyrusiai studentei pasiūlė nupirkti rankos protezą... O kiek sušelpta neįstengiančių susimokėti už mokslą studenčių! Jas meiliai vadindavo savo dukrutėmis, dukrytėmis, dukružėmis, dukružėlėmis, dažnai joms rašydavo laiškus.
Mokytoja Elena Gabulaitė (1916-1999) rašė: "Su juo niekur nenuobodžiausi ir nesijausi vienišas, kad ir kur būtum - auditorijoje, universiteto koridoriuje, gatvėje, spaustuvėje, gegužinėje, diskusijose, traukinyje... Daug daug jo posakių, mano atmintyje virtusių aukso mintimis, lydi mane visą gyvenimą..."
Kita mokytoja Marytė Noreikaitė (gim.1916 m.) rašo: "Profesoriaus Prano Dovydaičio, kuris nušvietė mūsų religinį gyvenimą, mūsų mokslo darbus, kuris formavo mūsų pasaulėžiūrą, asmenybė sužibėjo mūsų tautai kaip ryškiausia žvaigždė, - pamiršti negalima. Jis yra viena iš didžiųjų asmenybių Lietuvoje; jam buvo brangi religinė, tautinė idėja, jam skaudėjo širdį dėl krikščioniškosios kultūros, dėl Lietuvos valstybės išlaikymo".
Stomatologė Jankauskaitė-Barzdžiukienė (gim.1917 m.) rašo: "Atmintyje laikau daug gerų, gražių prisiminimų apie filosofijos mokslų daktarą profesorių Praną Dovydaitį. Jo kasdieninė duona buvo idėjos, gražūs sumanymai, geri darbai, meilė žmogui, ypač jaunimui ir vaikams... Vasara, karas, okupacija, profesorius bedarbis, bet manęs neatsisako globoti ir kas kartą guodžia ir palaiko studentišką dvasią".
Anglų ir vokiečių kalbų dėstytoja Jadvyga Gasiūnaitė-Matulienė (gim.1914 m.) prisimena: "Aš buvau neturtinga, gyvenau Šiauliuose; kai baigiau gimnaziją, tėveliai pasakė: "Neturėsim už ką tave toliau mokyti". Per ateitininkų susirinkimą padejavau Profesoriui ir jis pažadėjo man padėti. Liepė važiuoti į Kauną ir stoti į universitetą. Ir net pinigų kelionei davė. Atvažiavau į Kauną ir jau nuo tada mane profesorius rėmė: duodavo pinigų, kai pritrūkdavo stipendijos, kai reikėdavo nusipirkti ar batus, ar suknelę, ar lietpaltį. Net nereikėdavo prašyti, sakydavo: "Tavo paltelis visai menkas, gausi pirkti naują", ir, būdavo, nuperka".
Bibliotekininkė Regina Sugintaitė-Martinkienė (gim.1918 m.), išvardijusi prof.P.Dovydaičio gerus darbus, sušunka: "Viešpatie, kas jis? Tikriausiai šventasis žemėje. Žmonės pinigus moka ieškodami protekcijos, o jis savo nepaprastos meilės silpniesiems neprašomas bėga gelbėti, ne telefonu, bet pats, nors darbo turėjo labai daug. Toks geras, paprastas, labai labai doras, visą save atiduodantis jaunimui. Jaunimui viena sąlyga - būti doram ir Dievą mylinčiam, praktikuojančiam katalikui".
Vaikų gydytoja Birutė Kučinskaitė-Ambrozaitienė (gim.1919 m.) rašo: "Buvau jauna, liekna, devyniolikos metų fuksė su ilgomis, vešliomis kasomis. Profesorius P.Dovydaitis atkreipė dėmesį į kuklią mano aprangą ir nedrąsią laikyseną. Pasiteiravo apie mano gyvenimo sąlygas (o jos tikrai buvo sunkios), pasiūlė susitikti Karo muziejaus sodelyje ir ten pasikalbėti. Sutartą dieną ir valandą profesorius plačiau teiravosi apie mano gyvenimo būklę ir davė nedidelę pinigų sumą buitiniams reikalams".
Mokytoja lituanistė Marija Sabaliauskaitė-Patackienė (gim.1913 m.) prisimena: "Įvairiuose moksleivių kūrybiniuose pasirodymuose susipažinau su profesoriumi Pranu Dovydaičiu-Geruoju Žmogumi. Profesorius, sužinojęs, kad esu našlaitė ir sunkiai verčiuosi, pasiūlė savo paramą. Mokydamasi Ukmergės gimnazijos aštuntoje klasėje, sunkiai susirgau ir net trejus metus buvau priversta pertraukti mokslą. Gerasis Žmogus globojo mane ir sergančią... Pasveikusi įstojau į Tauragės mokytojų seminariją, kurią baigiau taip pat su profesoriaus Prano Dovydaičio pagalba".
Skaitytojas gali pagalvoti: "Bepigu duoti, kai daug turi. Juk profesorių atlyginimai prieškarinėje Lietuvoje buvo dideli". Tačiau nedera pamiršti, kad profesoriaus šeimoje augo keturi vaikai, juos reikėjo išlaikyti, išmokslinti. Jo žmona dėl užimtumo šeimoje neturėjo valdiškos tarnybos, be to, profesorius Paprieniuose kūrė ūkį... Taigi litus buvo kur išleisti ir be studenčių šelpimo.
Žmogaus esmė atsiskleidžia stresinėse situacijose. Prof.P.Dovydaitis 1941-ųjų birželio 14 d. buvo suimtas savo ūkyje ir išvežtas į Sibiro lagerius. Žmona su sūnumi Vytautu ir dukra Laima ištremti į Tomsko sritį. Sūnus Jonas buvo įkalintas Archangelsko lageryje.
Štai kaip likimo draugas Petras Minutka prisimena kratą lageryje: "Darydami kratą pas prof. Dovydaitį, rado maldaknygę ir rožančių. Kratą darantiems NKVD darbuotojams tai pasirodė pavojingi daiktai. Jie norėjo ir tai išmesti į šiukšlyną, tačiau profesorius net susistumdė su darančiais kratą. Išgirdau griežtus jo žodžius: "Galite iš manęs atimti gyvybę, bet rožančiaus ir maldaknygės neatiduosiu". Į šį triukšmą įsikišo vyresnysis ir pagaliau paliko profesoriui rožančių ir maldaknygę".
Ne be reikalo profesorius taip gynė šias iš Lietuvos atsivežtas relikvijas. Jas turėdamas, galėjo vadovauti kalinių pamaldoms.
Profesorius lageryje savo išvaizda nedaug skyrėsi nuo kitų įkalintųjų. Štai kokį jį prisimena vienas ukrainiečių istorikas: "Beveik ant plikų gultų, uždengtų vieninteliu prakaito ir purvo prisigėrusiu vatinuku, sėdėjo žmogus, veikiau panašus į mumiją negu į gyvą būtybę. Nepaprastai liesas, išbalęs, beveik mėlynas, smarkiai atsikišęs veidas, o įdubusios didelės, šviesios, protu švytinčios akys be tikslo žiūrėjo į paties tamsiausio barako kampo tašką".
Šis bado, vargo, tardymų, kančių nualintas žmogus prie savęs vis dar tebetraukė kitus, būrė juos į maldos grupę. P.Minutka taip aprašo Sekminių rytą lageryje: "Priešais langą, kitoje barako pusėje, kampe buvo susirinkę keletas lietuvių, kaip tik toje vietoje, kur buvo prof. Dovydaičio gultas. Dauguma buvę ateitininkai arba sendraugiai. Iš viso mūsų tuomet buvo apie 15 kalinių. Prof. Dovydaitis pasakė trumpą kalbą, po to sekė komunijos priėmimas. Atėjus mano eilei, pakėliau akis priimti komunijos išvydau pilnas džiaugsmo, tiesiog kūdikiškas prof. Dovydaičio akis. Jose atsispindėjo laimė, grožis ir ramybė. Nors praėjo jau daug metų, vis dar matau profesoriaus akis... Tai buvo nepaprasto kilnumo žmogus, nuoširdus draugas, didelis tėvynės mylėtojas ir be galo religingas".
Ukrainiečiui istorikui jis sakė: "Papasakok mano tėvynainiams, kad ištikimas Lietuvos ir jos tautos sūnus Pranas Dovydaitis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, kūne būdamas toli nuo mylimos tėvynės, mintimis ir širdimi skrajojo virš jos erdvių, įsisiurbdamas nematančiomis akimis į pažįstamus vaizdingus peizažus, miestų siluetus ir nepaprastai brangius veidus mano vaikų, žmonos, giminių ir man artimų žmonių. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano palaikai, o siela ir širdis ten - Lietuvoje".
Prof. P.Dovydaitis šiemet grįžo į Lietuvą kartu su Aldonos Vasiliauskienės knyga. Imkime ją ir skaitykime. Daug ko išmoksime, prisitaikysime kasdieniam savo gyvenimui.

Aldona KAČERAUSKIENĖ