XXI amžius

Kompromisų nežinanti meilė Tėvynei

Sausio mėnesį minimi net dviejų 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų 130 metų gimimo jubiliejai. Du iškilūs Lietuvos sūnūs - Jonas Vileišis ir kun. Kazimieras Šaulys - gimė tais pačiais 1872 metais ir tą patį mėnesį.

Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Biržų apskrityje, Pasvalio valsčiaus Medinių kaime, gausioje Agotos ir Vinco Vileišių šeimoje. Šią giminę labiausiai išgarsino trys broliai: inžinierius Petras, gydytojas Antanas ir jauniausias Vileišių šeimos narys Jonas.
1892 metais baigęs Šiaulių gimnaziją studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos bei Teisės fakultetuose. Vėliau tobulinosi Berlyne. Beje, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, Jonas susižavėjo tuomet labai madingomis socializmo idėjomis. Pats J.Vileišis 1913 metais prisipažino, kad jam padarė įspūdį atsitiktinai į rankas pakliuvęs "Aušros" numeris, kuriame buvo aprašytos lietuvių tautos bėdos. Jis rašė, kad jam buvo labai gaila lietuvių, tačiau jų vargai ir rūpesčiai pasirodę visiškai smulkučiai, nereikšmingi, palyginus su visos žmonijos vargais... Tapęs Peterburgo universiteto studentu, J.Vileišis suartėjo su Maironiu, A.Dambrausku-Jakštu, J.Jasmontu, K.Prapuoleniu ir kitais Lietuvos atgimimo patriotais, kas ir lėmė J.Vileišio apsisprendimą pasukti Lietuvos keliu. Taigi iš socialisto kosmopolito J.Vileišis Peterburge tapo aktyviu kovotoju už tautos teises ir laisves, buvo vienas svarbiausių "Varpo" bendradarbių. Kaip ir jo brolis Petras, buvęs pagrindinis "Varpo" rėmėjas. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J.Vileišis išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą spausdinti jo paties įkurtos Lietuvos demokratų partijos savaitraštį "Lietuvos ūkininkas". J. Vileišis, būdamas šio laikraščio leidėjas ir redaktorius, ne tik padengė visas leidimo išlaidas, bet jo bute glaudėsi ir redakcija. Būdamas Lietuvos Tarybos narys J.Vileišis ėmėsi ir diplomatinio darbo. Jis kartu su kunigu J.Staugaičiu ir daktaru J.Šauliu Lietuvos Tarybos sprendimu buvo nuvykęs į Vokietiją prašyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, griežtai atsisakant Lietuvos paskelbimo monarchija. Taip pat 1918 m. kovo 24 d. ta pati delegacija lankėsi Miunchene pas popiežiaus nuncijų E.Pačelį (būsimąjį popiežių Pijų XII), raginant Šventąjį Sostą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir palaiminti lietuvių tautą.
Kai Lietuvos nepriklausomybei 1918 metų pabaigoje iškilo mirtinas pavojus, J.Vileišis sutiko užimti vidaus reikalų ministro postą. Juo būdamas J.Vileišis bandė susitarti su lenkais. Pasikvietė į savo butą žymius to meto lenkų visuomenės veikėjus, tarp jų ir iš Varšuvos atvykusį maršalo Jozefo Pilsudskio brolį Janą. Derybos nepasisekė. Lenkai, sutikdami padėti vos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei apginti Vilnių nuo besiveržiančių bolševikų, pateikė vieną sąlygą: tai gali būti padaryta tik sudarius Lenkijos-Lietuvos uniją. Tapo aišku, kad vos atgimstančiai Lietuvos valstybei teks stoti į kovą ne tik su bolševikais, bet ir su Lenkijos kariuomene.
1919 m. balandžio 12 d. J.Vileišis tapo pačiu svarbiausiu M.Šleževičiaus ministrų kabineto nariu - finansų ministru. Jis sugebėjo gauti lėšų pirmiausia Lietuvos kariuomenei, kuri žūtbūtinai kovėsi su iš visų pusių besiveržiančiais priešais. Svarbiausia, kad J.Vileišis pirmasis padėjo pamatus kuriant Lietuvos bankų ir kredito sistemą, taupomųjų valsybės kasų tinklą. J.Vileišį pagrįstai galima vadinti ir pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėse Valstijose. Nors Vašingtonas, dar senosios carinės Rusijos ambasados, o ypač Lenkijos, spaudžiamas, vengė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę (JAV Lietuvą pripažino tik 1922 m. liepos 22 d.). J.Vileišio misija už Atlanto buvo nepaprastai svarbi. Jis į JAV atvyko 1919 metų gruodį, o jau 1920 metų vasarį labai sunkiai ir didelėmis pastangomis įkūrė Lietuvos atstovybę. Buvo sėkmingai organizuota Amerikos lietuvių laisvės paskola, sėkmingai išplatinti Lietuvos laisvės paskolos lakštai, suvienyti susiskaldę į įvairias partijas Amerikos lietuviai. Aišku, išskyrus komunistus. Taip pat ne be J.Vileišio rūpesčio Čikagos lietuviai nuliejo Laisvės varpą, kuriame buvo išlietas Vytis ir būsimojo iškilaus Lietuvos diplomato B.Balučio sukurti žodžiai: "O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos". 1922 m. vasario 16 d. šiuo varpu, įkeltu į Kauno karo muziejaus bokštą, pirmasis paskambino J.Vileišio brolis Petras, nepaprastai daug nusipelnęs Lietuvos atgimimui.
1921 metais J.Vileišis išrinktas Kauno burmistru ir juo buvo dešimt metų. Per tą laikotarpį laikinoji sostinė neatpažįstamai pasikeitė. J.Vileišio atėjimas vadovauti aprašomas to meto laikraščiuose: "Pirmasis įspūdis buvo baisus: maži nameliai, mediniai trotuarai, visur purvina ir murzina. Išėjus vakare į gatvę - tamsu, krautuvės apšviestos kerosino (žibalo) lempomis ar net žvakėmis. Krautuvėse - silkių kvapas, jų savininkai - daugiausia žydeliai, kurie nenorėjo lietuviškai kalbėti. Atsakinėjo arba rusiškai, arba kažkokiu žargonu. Darbininkų dauguma kalbėjo lenkiškai, pusiau maišydami lietuviškus žodžius."
Po dešimties metų Kauno nebebuvo galima atpažinti: jau veikė vandentiekis ir kanalizacija, gatvės apšviestos elektra, pastatyta daugybė modernių pastatų, o svarbiausia, miestas tapo lietuviškas. Tai buvo J.Vileišio didžiulis dešimties metų įtempto darbo nuopelnas. Jis taip pat buvo didelis kultūros, sporto, įvairių draugijų mecenatas, Baltijos valstybių sąjungos idėjos vienas iš kūrėjų. Meilė ir parama Lietuvos kultūrai buvo J.Vileišio ir jo žmonos Onos, kilusios iš garsiosios grafų Kosakovskių giminės, gyvenimo dalis. Jų bute Vilniuje nuo pat 1902 metų nuolat lankėsi tokie žymūs lietuvių menininkai ir rašytojai kaip Žemaitė, M.K.Čiurlionis, Petras Rimša, Juozas Zikaras, Petras Kalpokas ir kiti. Jonas ir Ona Vileišiai susilaukė dviejų sūnų ir trijų dukterų. Deja, bolševikams okupavus Lietuvą, 1941 metais į Sibirą buvo ištremta vyriausioji dukra Birutė su vyru ir dviem vaikais bei dukra Alena su trimis vaikais. Sūnus Petras spėjo pabėgti į Vokietiją. O Kaune likę jaunesnieji vaikai - gydytojas Kazys ir pati jauniausioji Rita - slapstėsi ir jiems pavyko išvengti tremties.
J.Vileišis labai sielojosi dėl nežinia kur esančių vaikų ir vaikaičių. 1942 m. birželio 1 d. signataras mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. J.Vileišio palaikai buvo pašarvoti Vytauto Didžiojo Karo muziejaus didžiojoje salėje. Vokiečių okupacinė valdžia neprieštaravo, kad šio didžiai nusipelniusio Lietuvai žmogaus kūnas būtų nuvežtas į Vilnių ir palaidotas šeimyninėje Vileišių koplyčioje, Rasų kapinėse.

Tikėjęs prisikėlimu

Iš 20 Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusių nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, šiandien ne visi susilaukia reikiamo įvertinimo. Tarp jų - ir prelatas Kazimieras Šaulys, kurio nuopelnai Lietuvai nė kiek ne mažesni kaip kitų Vasario 16-osios Akto signatarų. Kai kuriais atžvilgiais netgi didesni. K.Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Stemplių kaime. Beje, iš to paties Švėkšnos valsčiaus, tik iš Balsėnų kaimo, kilęs ir kitas signataras - K.Šaulio bendrapavardis Jurgis Šaulys. Abu jie buvo visapusiškai išsilavinę žmonės. J.Šaulys baigė ekonomikos mokslus Berno universite, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Atkūrus nepriklausomybę, dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, Šveicarijoje, ketverius metus buvo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru prie Šventojo Sosto, o užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija buvo ambasadoriumi šioje šalyje iki pat Hitleriui užimant Lenkiją. Beje, J. ir K.Šauliai atgulė amžinojo poilsio Lugane, Šveicarijoje. Kalbant apie signatarą prelatą būtina paminėti, jog, mokantis Žemaičių Kauno kunigų seminarijoje, jo studijų draugai buvo Maironis, J.Tumas-Vaižgantas, A.Dambrauskas - Jakštas, būsimasis arkivyskupas J.Skvireckas, K.Pakalniškis (spaudoje pasirašinėjęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu) ir kiti žymūs tautinio atgimimo šaukliai. Ypač didelę įtaką K.Šauliui padarė tuomet seminarijoje dėstęs lietuvių kalbą ir dvasinę iškalbą visų mylimas profesorius K.Jaunius. Seminaristų tautinio atgimimo dvasia labai siejama su 1895 metais Tilžėje išėjusia iš spaudos Maironio eilėraščių knyga "Pavasario balsai". Kaip rašė savo atsiminimuose K.Šaulys, visus "Pavasario balsų" eilėraščius seminaristai mokėjo atmintinai ir jų žodžiais sukurtas dainas nuolat dainuodavo.
Kaip nepaprastai didelių gabumų seminaristas K.Šaulys 1895 metais buvo pasiųstas mokytis į Petrapilio (Peterburgo) dvasinę akademiją. O ten patekdavo tik rinktiniai kunigų seminariją baigę auklėtiniai. Jau 1897 metais jis gavo teologijos kandidato laipsnį, o 1899 metais baigė akademiją aukščiausiu įvertinimu (cum exima laude). Teologijos ir bažnytinės teisės magistro laipsnį kun. K.Šaulys gavo už dvi labai gerai įvertintas disertacijas: lotynų kalba parašytą "Hieronymus Savanarola ut morum reformator"" (Jeronimas Savanarola - dorovės reformatorius) ir rusų kalba - "Krylovo pasakėčios: jų meniškumas ir dvasiškumas". Mat Petrapilio dvasinėje akademijoje viena disertacija bažnytinės teisės magistro laipsniui gauti turėjo būti rašoma rusiškai. Disertacijos temą apie Savanarolą (1452-1498), Italijos religinį ir politinį veikėją, poetą, kun. K.Šaulys pasirinko neatsitiktinai. Šis vienuolis dominikonas, nuo 1491 metų Florencijos Šv. Marko vienuolyno prioras, savo pamoksluose smerkė Medičių tironiją, propagavo asketizmą, reikalavo socialinių, politinių pertvarkymų, atitinkančių miesto ir viduramžių gyventojų sluoksnių interesus. Matyt, už tai Florencijos valdžios nuosprendžiu buvo pakartas. K.Šaulys irgi labai domėjosi socialiniais klausimais, jau 1907 metais dalyvavo socialiniuose kursuose Varšuvoje, kūrė labdaringas draugijas. Kai Kauno kunigų seminarijoje buvo pradėta dėstyti visuomenės mokslą ir sociologiją, K.Šaulys skaitė tą kursą ir 1920 metais parašė vadovėlį "Sociologija". Be to, tuoj po spaudos draudimo panaikinimo parašė knygas "Krikščioniškoji demokratija" (1906), "Socialistai ir mūsų socialieji reikalai" (1907), "Demokratija ir "krikščionys demokratai" enciklikų procese" (1907). "Kanoniškojo proceso teisė" (1927).
K.Šaulys į kunigus buvo įšventintas Kaune 1899 m. birželio 29 d. per Šv. Petro ir Povilo atlaidus. Buvo paskirtas vikaru Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Po poros metų tapo Panevėžio realinės gimnazijos kapelionu ir tikybos mokytoju. Beje, tarp jo mokinių buvo būsimasis kalbininkas J.Balčikonis, kuris pirmąjį savo kalbos žodyno tomą, išleistą 1941 metais, dedikavo savo mokytojui Kazimieriui Šauliui.
Nuo 1906 iki 1922 metų Kauno kunigų seminarijoje dėstė bažnytinę teisę, o 1922 metais susikūrus Kauno universitetui jame irgi dėstė tą pačią discipliną.
Bene geriausiai kun. K.Šaulio, kaip Steigiamojo Seimo nario ir vieno stipriausių Krikščionių demokratų frakcijos nario, veiklą įvertino Lietuvos žemės ūkio reformos tėvas prelatas Mykolas Krupavičius. Savo atsiminimuose M.Krupavičius rašė: "Visur galima buvo drąsiai jį statyti - nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas. Dažniausiai net inteligentai tenkinosi katekizmu". Beje, kai M.Krupavičius pateikė žemės reformos projektą, kai kurios karštos galvos tuometiniame Seime netgi apšaukė jį vos ne bolševiku. Kun. K.Šaulys, kiti Seimo nariai kunigai, ypač Staugaitis ir Dogelis, nedviprasmiškai aiškino, jog žemės reforma nesanti prieš Katalikų Bažnyčios mokslą. M.Krupavičius toliau rašė: "Frakcijos nariai, balsuodami už tą ar kitą painesnį klausimą, labai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja Šaulys".
Kun. K.Šaulys, tapęs arkivyskupo J.Skvirecko patarėju bažnytinės administracijos klausimais, ėmęs dėstyti Kauno universitete, atsisakė darbo parlamente, bet ne visuomeninės veiklos. Jis buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žymus veikėjas, vokiečių okupacijos metais uždarius Raudonąjį Kryžių įkūrė savitarpio pagalbos organizaciją. Labai daug nuveikė Katalikų Bažnyčios labui. 1927 m. gegužės mėnesį Šventasis Sostas suteikė jam popiežiaus rūmų prelato titulą, o 1932 metais Kauno arkivyskupijos kapitula išrinko kun. K.Šaulį savo prelatu. Vėliau buvo pakeltas Kauno Bazilikos archidiakonu, metropolijos kapitulos prelatu dekanu, jam buvo suteiktas apaštališkojo protonotaro titulas.
Kun. K.Šaulys laisvai kalbėjo ir rašė vokiečių, prancūzų, italų, lenkų, lotynų, rusų kalbomis.
Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, signataras pasitraukė į Vokietiją, vėliau - į Šveicariją, kur ir mirė 1964 m. gegužės 9 d. Štai kaip charakterizavo kun. K.Šaulį 1952 metais istorikas Zenonas Ivinskis: "Šveicarijoje, tarp gražių kalnų, prie Lugano ežero, savo gyvenimo rudens dienas vienišai leidžia Kauno arkidiecezijos generalvikaras, Universiteto profesorius, Steigiamojo Seimo narys, Vasario 16-osios Akto signataras monsinjoras Kazimieras Šaulys. Jubiliatas kenčia tremtinio dalią, mūsų visuomenės užmirštas, mažai ko pastebimas. Tai gana charakteringa viso jo tauraus gyvenimo žymė. Tos dvi ypatybės atsispindi ir per visą jo gyvenimo veikimą. O išlikti visada natūraliai paprastam ir kukliam, ypač tokiuose aukštuose postuose, yra ryški aristokratiškos dvasios žymė..."
Kodėl ši šviesi asmenybė dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje taip kukliai vertinama? Mat kun. K.Šaulys buvo žymus Katalikų Bažnyčios veikėjas, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Šitai labiausiai ir užkliūva dabartiniams "pragmatikams", kurie visokiais būdais stengiasi uždaryti kunigus ir vyskupus vien bažnyčiose.
Kas būtų buvę be ištisos plejados kunigų amžininkų, Vasario 16-osios Akto signatarų vyskupo Justino Staugaičio, kunigų Vlado Mirono, Alfonso Petrulio, Kazimiero Šaulio pasiaukojamo ir atkaklaus darbo Tėvynei?

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas